Paieška Kulka – ne alyvos šakelė

Kulka – ne alyvos šakelė

Zenonas BUTKEVIČIUS

 

Ar gera kulka, nudobusi vilką, kai šis šoko ant dailios stirnelės?

- Gera, - atsakytų daugelis.

Ar gera kulka, nukovusi tą dailią stirnelę?

- Bloga, - nė nedvejodama atrėžtų dauguma Lietuvos gyventojų.

Kulka – tokia pati ar beveik tokia pati. Taigi kalta ne ji. Svarbu – taikinys, tiksliau pasakius, mūsų proto ir širdies požiūris į jį. Veiksmo intencija.

Dvigubų standartų žnyplėse atsidūrusi ir medžioklė. Bent jau daugelyje civilizuotų šalių. Esu tikras – jei šiandien būtų surengti referendumai, uždrausti medžioklę ar ne, ji būtų uždrausta. Nesigilinant į esmę. Nes per referendumus proto balsas tyli. Tą pajuto ne viena šalis, uždraudusi atominę energetiką po Černobylio. Visuomenės nuomonę formavo jausmai (anuo atveju – dar ir akla baimė).

Akivaizdu, jog šiandien vilkai mums privalėtų būti brangesni nei gražiausios stirnos. Vilkų mažai, stirnų – daugybė. Bet vilko veidas mums – tai prašieptos kraugeriškos iltys, o stirnos – graudžios, didelės, drėgnos akutės... Ir šiuo atveju širdžiai neįsakysi, jei kas palieps rinktis vieno ar kito gyvybę.

Bet protas gali analizuoti. Tik, deja, kartais jo į savo kiemą neįsileidžiame. Ypač analizuojančio. Mat jis priverstų priimti širdžiai nepageidaujamus sprendimus.

Visa mūsų istorija – medžioklė. Keitėsi laikai, keitėsi svarbiausi mitybos šaltiniai, keitėsi ir medžioklės vaidmuo bei įvaizdis. Nors dar prieš Žalgirio žygį Belovežo girioje buvo prišaudyta ir prisūdyta tūkstančiai stumbrų, briedžių, elnių, stirnų kariuomenei maitinti.

Bet štai čia dabartinės visuomenės akyse ir atsiveria skaudžiausias medžioklės Achilo kulnas – jei mūsų mityboje laukiniai paukščiai ir žvėrys nebeturi reikšmės, tai kodėl juos šaudome?

Mano supratimu, medžiotojai daro esminę klaidą, tuose disputuose tvirtindami: dabar tik kulkomis galima išsaugoti tam tikrą populiacijų pusiausvyrą. Natūralius reguliavimo mechanizmus jau sulaužėme.

Tokį argumentą gali sutriuškinti ir darželinukas, tiesiai paklausęs: ar šitaip būtina reguliuoti kurapkų, laukinių ančių skaičių? Ką jos bloga daro?

O paaugęs vaikas dar atsivers Medžioklės taisykles ir išvardins kitų „reguliuotinų“ populiacijų atstovus – žąsis, laukinius balandžius, slankas, kiškius...

Žinoma, žemdirbiai šaukiasi medžiotojų, kai apninka šernai; kulka praverčia ir miškininkams, kai didelė elninių žvėrių populiacija labai trukdo jaunam miškui augti. Ir žemdirbiai, ir miškininkai jau kreivokai žiūri į bebrus, kurie dar neseniai buvo itin saugomi: priviso daugybė, užtvankomis tvindo ir žemę, ir miškus.

Bet šitų problemų didžioji visuomenės dalis nei mato, nei girdi, o jei mato, tai vis tiek nejučia stoja žvėrelio pusėn. Ir vargu ar atsiras jėgų, galinčių pakeisti tą požiūrį.

O gal keisti nė nereikia. Juk emocijų, širdies jausmo svarstyklėmis nepasversime.

Lietuvos medžiotojams derėtų geriau suvokti tą vietą, kurią jiems gyvenimas skiria šiandieninėje visuomenėje. Ta visuomenė, žinoma, nevienalytė. Kaimo žmonės į medžioklę žvelgia ūkiškiau, pagal savo ūkišką prigimtį, taigi vis dar laiko ją normaliu ar beveik normaliu reiškiniu.

Miestiečių požiūris jau iš esmės pasikeitęs.

Dar ryškesnė takoskyra atsiranda, kai įsijungia lyčių vertinimas: dauguma moterų laukinių gyvūnų šaudymą aistringai smerkia.

Neatsimenu, ar kas ta tema darė visuomenės apklausas, bet esu tikras – referendumas medžioklei būtų nepalankus. Taikaus sugyvenimo su laukine gamta idėjos civilizuotoje visuomenėje vis stiprėja. O kulka – tai ne alyvos šakelė.

LRT laida „Gamta – visų namai“ gauna labai daug laiškų. Todėl drąsiai tvirtinu – absoliuti dauguma jų autorių medžioklinę invaziją į gamtą laiko smerktinu dalyku.

Žinau, kad su jais ginčytis neverta. Tų nuostatų jau niekas nepakeis. Nes paskutinis klausimas galų gale būna toks: ar medžiojama dėl maisto, ar dėl smagumo? Nenorėdamas veidmainiauti, ir pats atsakau – iš esmės dėl smagumo. „O žudyti ką nors dėl smagumo negalima!“ – atrėža mano pašnekovai. Ir būna teisūs. Beveik.

Beveik, nes smagumas medžioklėje daugeliu atvejų sutampa su ūkiniais dalykais, pavyzdžiui, kad ir su kai kurių rūšių žvėrių skaičiaus reguliavimu. Pasaulyje šiandien tas smagumas dar susijęs ir su milijonų žmonių gerbūviu, nes į medžiokles, ypač į medžioklinį turizmą investuojami milijardai. Nemenka dalis jų „nusėda“ varganose trečiojo pasaulio šalyse, vis dar turinčiose nemaža žvėrių.

Ne tik varganose. Pavyzdžiui, milijardai „sukasi“ ES, JAV, Kanadoje, Australijoje. Taigi žvėreliai ir ten maitina milijonus žmonių. Būtų kvaila įtikinėti kokį nors Aliaskos gyventoją, kad medžioklė – amoralu. Kaip jį įtikinsi, kai aplinkui – tokia daugybė žvėrių, tinkančių maistui? Tai tikrai geriau nei kiaulių kompleksai!

Sunku įtikinti ir didelę dalį Švedijos gyventojų, kai toje šalyje kasmet užauga apie 100 000 „perteklinių“ briedžių. Palikti tą milžinišką bandą, kad nusentų ir nugaištų savaime? Ir taip – kasmet? Juk tas briedžių mėsos kalnas tikrai geriau nei milžiniškos mėsinių galvijų fermos!

Nenustebau, kai Aliaskos gubernatore tapo ponia S. Palin, tinklais šauniai gaudanti lašišas ir puikiai medžiojanti. Gubernatorės motina dabar aiškina: „Ji užaugo medžiodama. Sarah su tėčiu dienomis, kai reikėdavo eiti į mokyklą, keldavosi 3 valandą ryto ir eidavo medžioti briedžių. Ji mėgsta sumuštinius su šiaurės elnių mėsa...“

Tokia charakteristika suprantama ir priimtina daugeliui Aliaskos gyventojų. Bet didžiojoje JAV dalyje – vargu. Mat iki šiol nė vienas kandidatas į prezidentus ar viceprezidentus niekada neviešino pomėgio žudyti. Tai būtų buvusi politinė savižudybė. Pažvejoti – dar dar... Tačiau pralieti nekalto žvėrelio kraują – jokiu būdu. Bent jau tą paviešinti... Beveik neabejoju – S. Paulin – medžiotojos įvaizdžio formavimas kovoje dėl vietos Baltuosiuose Rūmuose gali būti pražūtingas ir jai, ir respublikonams. Nors Aliaskoje, žinoma, viskas kitaip.

Mūsų krašte aistringa medžioklė niekada nebuvo kliūtis kelyje į aukščiausius valdžios sluoksnius. Bet laikai ir nuotaikos palengva keičiasi. Ateis dienos, kai nuotraukos prie nušauto šerno, briedžio, dramblio, begemoto ar krokodilo (irgi mat laimikis – nušauti ant upės kranto taikiai miegantį krokodilą!) nebesipuikuos politikų biografijose ar reklaminėse medžiagose.

Ir medžioklei teks trauktis į jai netyčia atsiradusią puikią vietą – toliau nuo visuomenės dėmesio, į savo miškus, į savo labai prestižinius ar paprastus klubus.

Ir dirbti savo darbą, kuris netyčia dera ir su visuomenės interesais – globoti, gausinti žvėris.

Bet tai – ne pasiteisinimas. Jo niekas ar beveik niekas neišgirs. Nes išsyk kils klausimas: o kam globojate ir gausinate? Ar kartais ne tam, kad turėtumėte ką nušauti?

Žinoma, galima atsakyti: pamatę pamiškėje besiganantį stirnų būrelį, visi puolame prie automobilio lango ir grožimės. Kažkas pasako: per sunkią žiemą jas medžiotojai globojo, maitino, štai ir liko gyvos. Visi, žinoma, ploja – valio medžiotojams!

Bet staiga pasigirsta balsas: už tai, kad globojo, iš tų penkių stirnaičių medžiotojai nori nušauti dvi…

Ir štai – kapų tyla. Veidai ištįsę.

Dar vertėtų pridurti papildomą klausimą tiems automobilio keleiviams: Lietuvoje, tarkim, galime turėti 100 000 stirnų, bet už tai kasmet bent 50 000 reiks nušauti; arba turėti 10 000 ir nenušauti nė vienos?

Kaip manote, kurį variantą pasirinktų dauguma to įsivaizduojamo automobilio keleivių?

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"