Paieška Ir be tėvelių negerai, ir be vaikelių liūdna

Rašiniai Nacionalinio radijo laidos „Gamta – visų namai“ ir „Žaliojo pasaulio“ konkursui „Mačiau, girdėjau...“

Ir be tėvelių negerai, ir be vaikelių liūdna

Petronė LAZUTKIENĖ

Klaipėda

 

Mano draugai ūkininkauja Alvite. Jie prisimena vieną karvutę labai trumpomis kojomis, tešmuo tiesiog vilkosi žeme. Ir prasidėjo keisti dalykai. Grįžę po pietų karvutę rasdavo išmelžtą. Kaime nebuvo vagišių nei šiaip blogų žmonių. Kas čia dedasi?

Kartą sugrįžę išgirdo paršiukų žviegimą ir triukšmą tvartelyje. Pamatė, kad karvutė ramiai stovi, o paršiukai stumdo vienas kitą, žinda savo naują mamą ir kelia baisų triukšmą, nes spenių mažoka. O karvutei tie keisti vaikai labai patiko.

Tame pačiame Alvite pas kitus žmones višta sugalvojo globoti mažus paršiukus. Įlįsdavo į kiaulės gardą, kapstydavosi pakratuose ir vis šaukdavo kud-kudak paršiukus, o kai tie suguldavo krūvele vienas prie kito, tai išskleisdavo sparnus ir užtūpdavo lyg viščiukus.

Prisimenu ir dar vieną atsitikimą. Žmonės nusipirko viščiukų ir paleido kieme, o ten savo būdoj gulėjo Kudlius. Jis tuoj ėmė globoti tuos minkštus kamuoliukus, jie subėgo pas jį ir sulindo į gaurus. Kai šeimininkė norėjo viščiukus paimti, Kudlius leido tik palesinti ir pagirdyti, o šiaip gyveno su jais visą vasarą.

Buvau išvažiavusi gyventi į kaimą ir labai norėjau užsiauginti žąsiukų. Bet taip jau įvyko, kad iš pirmo perėjimo liko tik vienas. Koks buvo vargas, kai reikėjo jį auginti, ištisai klykdavo, neturėjau ramybės nei dieną, nei naktį. Pagaliau supratau, kad reikia laikyti labai šiltai. Žąsiukas nurimo ir paaugo. Tada atsirado aštuoni maži žąsiukai. Tas mano vyresnysis tuoj ėmė juos globoti, kartu lesė, kartu tupėdavo, didysis vidury, mažieji aplinkui. Labai gražiai jie gyveno. Bet kitų tas dičkis nekentė, žiauriai gnaibė, vijo šalin ir mylėjo tik saviškius.

Turėjau užsiauginusi didžiulį žąsiną. Jis  buvo taip prisirišęs prie manęs, kad visą dieną sekiodavo. Svarbiausia, eidavo ne iš paskos, bet krypuodavo iš priekio, vis atsisukdamas pasižiūrėti, ar aš einu. Kai neši abiejose rankose pilnus kibirus, tai malonumas menkas, tik ir žiūrėk, kad nenuvirstum, žąsino užkliuvusi. Svarbiausia, neišleisdavo iš kiemo, bėgdavo rėkdamas iš paskos, todėl tekdavo išeiti slaptai, jam nematant. Tačiau nurimo, kai parvežiau mažų žąsiukų ir jis perėmė globėjo vaidmenį. Tada mane paliko ramybėje, visur eidavo su mažaisiais, kol vieną dieną nenulindo į sodelį pas bites. Gerai, kad greitai pamačiau, šlapiais skudurais puoliau baidyti bites, žąsiukus kišti vandenin. Šiaip taip atgaivinau, bet dar pusę dienos tupėjo leisgyviai: nei lesė, nei gėrė. Tik kitą dieną atsigavo, nuodų poveikis atslūgo.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"