Paieška „Skauda širdį,

„Skauda širdį,

kai barbarizmas viešpatauja aplink ežerus“.

Žurnalisto Vytauto LEŠČINSKO pokalbis su aktoriumi ir režisieriumi Ferdinandu JAKŠIU.

 

- Kuo, Jūsų nuomone, svarbi žmogui glaudi sąsaja su gamta?

 

- Gamta turbūt iš viso neatsiejama nuo žmogaus gyvenimo. Nežinau, ar kuris žmogus iš tikrųjų gali būti nusistatęs prieš gamtą, jai priešingas. Kartą žiemą, atsimenu, važiuoju troleibusu, matau: sėdi toks vyriškis, prasitrynęs, prapūtęs apšerkšnijusį langelį, žiūri į lauką. Ir girdžiu skelbiant: stotelė „Meno mokykla“. „Kokia čia gali būti meno mokykla? Man menas, - kai pro langelį pažvelgiu į gamtą. Gamtoje – visur menas“, - šneka. Taigi paprastais žodžiais tas gal kiek pagėręs keleivis išreiškė, sakyčiau, blaivų požiūrį į gamtos vaidmenį visų mūsų gyvenime. Deja, ne  kiekvienas tai sugeba pastebėti ir vertinti. Iš tiesų, gamta yra ir menas, ir mokykla. Tai aš jaučiau iš vaikystės. Juk esu augęs tame krašte, kur augo Vaižgantas, kaip ir jis tais pačiais kalnais ropinėjęs, padavimais apie gamtą gyvenęs. Visa tai man nepaprastai artima, nors teko gyventi kitokiais laikais. Sovietiniais kolchozų metais visus žmonių vargus vargęs, mačiau ir gamtai daromą skriaudą. Skaudu buvo žiūrėti, kad žemė derliaus neužaugina, kai su ja netinkamai elgiamasi. Trūko žiemą net pašaro gyvuliams, jie išsekę krisdavo; karves žmonės šerdavo iš stogų išpeštais šiaudais. Mačiau ir tuos gamtos išniekinimo atvejus, kai koksagyzą liepė auginti, o paskui kukurūzus ir bulves kvadratiniu lizdiniu būdu vertė sodinti. Paskui jau atsigavusius laukus, javais siūbuojančius regėjau. Dabar vėl štai maudžia širdį, kai važiuoju per Aukštaitiją ir matau kiečiais apaugusius nedirbamus laukus. Bet didelis džiaugsmas apima, išvydus laukus, kuriuose bręsta javai ar ganosi gyvuliai.

 

- Tačiau nuo kaimo teko kiek nutolti, kai išvykote mokytis, įsikūrėte mieste. Ar nesusilpnėjo tas Jūsų tarsi įgimtas vidinis ryšys su laukais ir miškais, su pievomis?..  

 

- Iš tiesų, gaila buvo išvažiuoti iš kaimo, bet to vidinio ryšio su juo niekada nepraradau. Man neatrodo, kad ši sąsaja vėliau susilpnėjo. Ir vaikams sakydavau: jei nenori džiaugtis gamta, nesvajoji grįžti į kaimą, esi, kaip tas Antėjas, kuris pakeltas nuo žemės, netenka jėgų. Man net atrodydavo, jog tas, kuris nėra uostęs mėšlo kvapo ir nejautęs dirvos alsavimo, lyg ir negali būti pilnavertis žmogus. Ir dabar labai skaudu, kad šiais laikais dauguma mūsų vaikų ir anūkų atplyšta nuo žemės, nenori nė važiuoti į kaimą. Sakyčiau, tai turbūt visos mūsų kartos bendras skaudulys... Vėliau, kai, žinoma, dar sovietiniais metais, mokiausi Maskvoje teatrologijos, estetikos, pastebėjau, kad ir garsūs meno teoretikai visą meną kildina iš gamtos. Be to, meno išraiška konkrečiais kūriniais įgyja tokį koloritą, kokia esti menininko gyvenamoji vieta – ar lygumos, ar kalnai, ar jūros pakrantės.

Neabejotinai vaikams reikėtų dažniau gamtoje pabūti, ypač tiems, kurie gyvena mieste, tarp mūrų. Dabar vaikai dažnai mato lyg ir dirbtinę gamtą, sakysim, su šeima išvyksta pailsėti į Turkiją, kokį kitą užsienio pajūrį, o savoje gamtoje – Baltijos pakrante ar palei Nidos kopas ne kiekvienas pavaikščioja. O jei į kaimą per miškus atvažiuoja, tai, žiūrėk, jam per daug uodų, ar dar kas nors nepatinka. Tai juk  smulkmenos, kurios nesumažina palankaus gamtos poveikio žmogui. Ypač svarbu, kad vaikai, pagyvenę kaime, gali pajausti gamtos grožį, jos tikrumą. O mano vaikystės metais dar tą gamtos tikrumą ir svarbą pajusdavome dirbdami visokius darbus, kai reikėdavo anksti keltis – gyvuliukus į ganyklas išvesti, ar į pieninę pieną pakabintais ant naščių kibirais tempti. O anksti atsikėlęs pasitinki ir saulėtekį, ir paukščių balsus girdi, žalčiukus, varlytes pamatai...

 

- Kaip manytumėt – ar atgims Lietuvos kaimas, ar grįš į jį pakankamai žmonių iš miesto?

 

- Man atrodo, susirūpins grįžti į gamtą tik tie, kurie planuoja gyventi ir dirbti kaime. Bet tie dabartiniai ūkininkai, grįžtantys iš miesto, žiūrėk, ir vaikus pratina prie kaimo gyvenimo, kuris mūsų laikais taip pat yra visai kitoks, nepalyginamai patogesnis nei buvo mano vaikystės metais. Ir dažnai jų vaikai jau nenori į miestą išvažiuoti, lieka kaime, imasi darbų. Tai yra tos naujosios kartos žmonės, kurių vaikai jaus ir vertins tikrą gamtos grožį.

Gerai, kad puošiamos kaimo sodybos, plėtojasi kaimo turizmas. Bet dar labai į akis krinta kontrastas tarp sulūžusių senų trobų, kolchozinių statybų liekanų ir gamtos grožio. Tiesiog akis bado visokie didžiuliai tvartai, daržinės su byrančiomis plytomis. Tai tikrai baisus disonansas. O kai vis dėlto pamatai, kad žydinčioje gamtoje, ypač pavasarį, tvarkomos sodybos, kad vis dėlto pamažu atgyja Lietuvos kaimas, nuoširdžiai pasidžiaugi. Sakyčiau, tik ne kokį įspūdį daro sodybos, aptvertos aukštomis tvoromis. Nors iš esmės ir galima suprasti turtingųjų norą apsaugoti savo turtą nuo pavydžios akies, nuo negeros rankos. Bet yra gana daug gerai sutvarkytų ir paprastų kaimietiškų sodybų. Pasidžiaugti galima, kad ir kaime kuriasi gyventojų bendruomenės, kurioms rūpi švari aplinka, gražiai sutvarkytos gyvenamosios teritorijos. Malonu, kai matai, kad naujai atsiranda graži, patogiai įrengta sodyba, patraukianti kaimynų dėmesį, kai gerais pavyzdžiais ima sekti kitų sodybų  šeimininkai. Jau gražūs darosi net ištisi kaimai. Tad, man atrodo, tai ir yra požymiai, iš kurių galima spręsti, kad atgimsta kaimas, atgimsta Lietuva. Ir kuo daugiau žmonių grįš į kaimą su vaikais, kurie nenorės išvažiuoti į miestus, tuo tas atgimimas vyks sparčiau. Džiugina ir inteligentijos daugėjimo kaime tendencija. Galima pastebėti, kad nemaža inteligentų kuriasi gamtos prieblobstyje išlikusiose sodybose, o kai kas net naujame būste įsitaiso.

 

- Kaip tik esate vienas iš tokių inteligentijos atstovų. Ir su aktyviais tėviškėnais svėdasiškiais artimai bendraujate...

 

- Su svėdasiškių bendruomene tenka bendrauti per įvairius renginius, ir matau, kad ta bendruomenė puoselėja Lietuvai pagražinti draugijos skleidžiamas idėjas, o tai yra nepaprastai didelis dalykas. Tuo labiau, kad Vaižganto idėjas, mintis apie tai, kokia turėtų būti Lietuva, intensyviai, nenutrūkstamai populiarina. Svėdasiškiai dirba ta linkme, ir miestelis gražėja. Aišku, galėtų dar labiau gražėti. Man atrodo, ir dabartinis seniūnas Valentinas Neniškis ilgus metus sėkmingai darbuojasi, puoselėja miestelį. Ypač pagirtinos Svėdasų bibliotekos darbuotojos – tikros bitelės darbštuolės, taip gražiai įvairias šventes organizuoja, buria ne tik savą, vietinę bendruomenę, bet ir miestuose – Vilniuje, Kaune – gyvenančius svėdasiškius.

Tik sugelia širdį, kai pamatai, koks barbarizmas viešpatauja aplink ežerus. Atvyksta prie vandenų nemaža ir su meškerėmis, kurie daugiau girtauja negu žvejoja. Visokių vaikėzų mašinomis privažiuoja. Ir pats esu ne kartą susižeidęs stiklo šukėmis. Mačiau, kaip vienas nebrendyla meta į vandenį išgertą alaus butelį, o kitas savo buteliu jį stengiasi sudaužyti. Ir pabyra stiklai. Apskritai baisu pažiūrėti, kas lieka po naktinių jaunimo orgijų, kokių ten šiukšlių nerasi, ne vietoje esančių laužaviečių...

O miškininkai pluša, kad viską sutvarkytų, atokvėpio vietose pavėsines stato, lauko baldus įrengia, šiukšlių dėžes parūpina. Tačiau besilinksmindamos kompanijos vėl viską laužo, kapoja, degina. Tai tikrai barbarizmas, su kuriuo net nežinau, kaip reikėtų kovoti. Tiesiog trūksta elementaraus kultūros supratimo. Tai jau turbūt ne tik tų jaunuolių, bet ir mokyklos, tėvų, žiniasklaidos kaltė.

 

- Ar randate progų ilgiau pagyventi, pailsėti savo kaimiškoje sodyboje?

 

- Mano sodyba yra prie Molėtų ir Utenos rajonų ribos, prie Suginčių. Tai Panatryčio kaimas, buvę Šilai. Ten, kur prieš keliolika metų praūžė labai didelė audra, buvo nusiaubti visi kaimai, miškas. Pamažu įsikūrėme labai jaukioje vietoje. Ir aplinka nepaprastai graži. Mano kieme gyvena ir kiškučių, kurie net nebijo žmonių, nakvoja. Voverės laksto, šermuonėliai, strazdai visas braškes nuraško. Ir ežiai ten gyvena, ir žalčiai...

Dar kas įdomu: šiais metais aptikau margąjį žaltį. Paskui Lietuvos raudonojoje knygoje skaičiau, kad tik Čepkelių raiste ir Molėtų regione jų yra. Bet kaip tuos roplius atskirti nuo angių? Mat žmonės juos labai painioja su angimis ir naikina lyg nuodingas gyvates. O, pasirodo, tie žalčiai minta driežiukais, kurių pas mus yra daugybė.

Pagyventi sodyboje galima daugiausia mėnesį. Buvo lengviau, kai dirbau viename teatre, nes tada turėdavau normalias atostogas. O dabar, kai pagal sutartis ne vienoje vietoje darbuojuosi – ir televizijoje, ir teatruose, ir kino studijoje, tad nežinia, kada telefonas suskambės – gal būnant vidury miško, ir teks išvažiuoti. Labai daug turiu kūrybinių, literatūros vakarų, tad jau ilgiau sodyboje neužsibūnu. Bet keletą dienų, savaitę kartais pasitaiko ištaikyti. Ir tai būna nuostabu. Iš tikrųjų ten atsigauni visais atžvilgiais. Turime ir vandens gęžinį. Ne tik mes, bet ir aplinkiniai, kurie naudojasi gręžiniais, džiaugiasi retu Lietuvoje vandeniu; tai liudija ir cheminė analizė. Jo neatstoja jokie pirktiniai mineraliniai vandenys. Net jei skrandį suskausta, atsigėrus to vandens, skausmas atlėgsta.

Kai atsikėliau į sodybą gyventi, ten būta šulinio. Bet radome visą užverstą klumpėm, senom vyžom, visokiais špižiniais puodais, gelžgaliais ir kitom šiukšlėm. Mat per karą, pokario metais tas šulinys buvo apleistas. Bet žmonės pasakodavo, jog anksčiau, kai tik važiuodavo pro šalį, sustodavo ten vandens atsigerti. Ir sakydavo, kad vanduo labai skanus. Aš, aišku, atkasiau tą šulinį. Atradau dar rentinio likučius, o kai išvaliau, vanduo buvo geras, bet per dvejus metus nežinau, kas ten gamtoje atsitiko: ir Galuonos ežeras nuseko, ir aplinkiniai tvenkiniai. Net šuliniuose išnyko vanduo. Gal dvejus metus visai jo neturėjom. Tada buvau priverstas tame pačiame šulinyje daryti gręžinį. Dabar džiaugiuosi, kad ir medeliams palaistyti užtenka, ir patiems atsigerti netrūksta.

 

- Gal turite kokių nors su gamta susijusių pomėgių?  

 

- Nebent paminėčiau pomėgį žvejoti, kuris atsirado, kai 1961 metais baigiau Konservatoriją ir drauge su keletu kolegų buvau pasiųstas dirbti į Šiaulius. Penkeris metus išdirbau Šiaulių dramos teatre. O tais laikais Lietuvoje buvo dar labai mažai kultūros rūmų, daugiausia veikė tiesiog seni kultūros nameliai. Arba ir mokyklose vaidindavome. Važinėjome į gastroles su sudedamosiomis lovytėmis, su savo patalyne. Nakvodavome toj pačioj salėj, kurioj ir vaidindavom. Visi senesnieji aktoriai buvo prisiekę meškeriotojai, spiningistai. Tad, noriu ar nenoriu, turėjau prie jų prisidėti. Ir spiningą įsigijau. Taigi važinėdavom po visą Lietuvą. Neretai tos gastrolės būdavo ilgos, trukdavo iki mėnesio. Visuose miesteliuose teko lankytis. Ir į kaimus važiuodavome, į bažnytkaimius. Rytą atsikėlę eidavome žuvų gaudyti. Išmokau gerai naudotis spiningu ir teko patirti net didelių žvejo sėkmių.

Kartą, tai buvo Pagėgiuose, pavasarį, gegužės pradžioje, Gėgės upė, matome, ištvinusi. Nuvažiuojam gaudyti žuvų. Žiūriu, tie mūsų vyresnieji žvejai prie upės užsiima savo teritoriją, gal po kokius keturis šimtus metrų vienas nuo kito, o tu, girdi, jaunikli, eik tolyn, ten, kur upė į pievas išsiliejusi. Taigi mane tolyn nugrūdo ir žiūriu – jie tik traukia lydekas, o man – niekas nekimba. Vieną pavyko pagauti, tokią mažutę. Ateinu pas juos, klausiu, gal jų blizgės kokios ypatingos. Ir vieną pakeičiu, ir kitą – negelbsti. Kiti žvejai, žiūriu, jau po kokias keturias lydekas turi. Staiga pradeda kibti ir man, bet vis nedidelės lydekaitės. Na, manau, reikia svarelį uždėti. Tada pradėjo kibti didelės. Ištraukiau bene vienuolika. Susirenku pakrantėje išmėtytas savo lydekas, atsinešu pilną krepšį kitiems žvejams parodyti. Pamatė, kad aš turiu vienuolika didelių lydekų, o jie – gal po keturias ar penkias, tad net supyko. Na, baigiam privažiuoti Šilutę, kur viešbutyje gyvenome, žiūriu, kad aš savo spiningą pakrantėje būsiu palikęs. Taigi tie „seniai“ buvo tokie pikti, kad net neleido vairuotojui pasukti atgal ir paimti mano spiningo. Bet kai vakare buvo išvirta gera žuvienė, vyresniųjų kolegų nuotaika pagerėjo, ir rytą, važiuodami gastroliuoti į kitą vietą, užsukome paieškoti mano spiningo. Žinoma, radome jį, gulintį ten, kur buvau palikęs.

 

- Dėkoju už pokalbį.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"