Paieška Pravienos hidrografinis draustinis – retų augalų rojus

Kauno marių regioniniame parke

Pravienos hidrografinis draustinis – retų augalų rojus

Povilas VITKAUSKAS

Kauno marių regioninio parko vyriausiasis ekologas

 

Praviena - upė, kurios vardą turi garsi Pravieniškių gyvenvietė. Mažai kas, pravažiavęs automagistrale pro Rumšiškes, pastebi plačia juosta per pievas nuvingiuojančius medžių kontūrus. Tik gamtininkas supras, kad po medžių šakomis slepiasi upelio vaga. Nepajusime, kad Rumšiškių palaukėje pralėkėme per kanalizuotą upės vagą.

Pravienos krantų ir baseino apsaugai yra įsteigtas hidrografinis draustinis. Pravienos, kaip ir Karčiupio hidrografinio draustinio siaura pakrančių teritorija išsitenka tarp Kaunas-Vilnius geležinkelio linijos ir automagistralės, o tuo pačiu – tarp Rumšiškių ir Pravieniškių gyvenviečių. Draustinis įsteigtas Kauno marių regioninio parko sudėtyje.

Kiekvienam, paklaidžiojusiam upės stačiais šlaitais, į akis pirmiausia krinta augalijos įvairovė. Šimtamečiai ąžuolai, didžiulės pušys, uosiai, eglės, pavienės liepos liudija, kad šioje vietoje miško aplinka seniai susiformavusi. Čia galima sutikti daug retų, bei į Lietuvos raudonąją knygą (LRK) įrašytų augalų ir gyvūnų rūšių. Tačiau tai tik viena šio gamtos kampelio pusė. Pati blogiausia padėtis yra tose vietose, kur miškai atsidūrė privačiose rankose, o gražiausi medžiai yra plynai iškirsti. Dar prieš kelis metus kairiajame Pravienos krante šimtametėje eglėje perėjo juodasis peslys. Tačiau kai privačių miškų savininkai upės pakrantes išmargino plynų kirtimų biržėmis, šie miškai retiems (įtrauktiems į LRK ir į Europos bendrijai svarbių rūšių sąrašą) paukščiams jau nebetiko. Tokį pat apsaugos statusą turinčius purpurinius plokščiavabalius gali ištikti panašus likimas. Iškirtus lapuočius medžius - drebules ir beržus, kurių išvirtę, šviežiai nudžiuvę kamienai yra šių vabzdžių buveinė, o taip pat senus ąžuolus, po kurių stora žieve plokščiavabaliai žiemoja, vargu ar bebus išlikusi ši reta rūšis. Beatodairiškas privačių miškų kirtimas nuplikino upės šlaitus, net iki vandens, vietomis nepaliekant nė mažiausio medelio. Pliki Pravienos šlaitai primeną niūrų „Anykščių šilelio“ vaizdą... Į Pravieną atsiremia įvairiausios griovos ir grioveliai, maitinami veržliais upokšniais, kaskart papildomais iš po žemių trykštančių šaltinių vandenimis. Deja, šie upokšniai, išnirę iš medžių prieglobsčio, likę saulės atokaitoje, per vasarą išdžiūva. Kartu išnyksta ir šlapiose vietose augusi augalija.

Draustinio šiaurinėje dalyje, netoli Pravieniškių, paupyje auga retai kur besutinkami milžiniški uosiai, ant kurių kamienų lyg pasakų pilių stogeliais išsidriekusi į LRK įrašyta samana plunksninė pliusnė. Šių vietų tyrinėtojai prieš 10 metų Pravienos pakrantėje rado į LRK įrašytą kerpę – karpuotąją meškapėdę. Iškart už draustinio ribų pasipylę paprastieji kardeliai labai paryškina vietovės grožį. Kardeliai atitolsta nuo upės pakrančių ir plinta į visas mažesnes ar didesnes miško aikšteles, į pievas. Virš kitų žolynų iškilę žydintys paprastieji kardeliai nepakartojamu žavesiu nutvieskia aikšteles ir pievas. Jie turėtų būti saugomi ne tik dėl savo retumo, bet ir grožio!

Jeigu susiruoštume pakeliauti Pravienos pakrantėmis nuo Pravieniškių gyvenvietės iki pat jos žiočių (prie Kauno marių), pavasariais atskleistume ne vieną gamtos paslaptį. Jau nuo pirmųjų žingsnių paupiais net neįgudusiam gamtininkui darosi aišku, kad vertingiausi plotai yra upės išplatėję slėniai. Ten, kur upė įsispraudusi tarp stačių krantų, pakrančių augalija skurdi. Daug kur matosi bebrų veiklos pėdsakai. Jų užtvankos, urvai, nugraužti medžių stuobriai dažniausiai būna kelių metų senumo. Paskutiniais metais jų veikla gerokai sumenkusi.

Meškiniai česnakai auga nedideliais ploteliais tankiais sąžalynais, kurie, kaip taisyklė, šernų išknisti. Aplink tankius sąžalynus išsidėsto pavieniai augalai, kurie, toldami nuo židinio, vis retėja. Tokių židinių Pravienos pakrantėse rasti 8. Meškiniai česnakai auga tik ten, kur stačius šlaitus pakeičia išplatėję slėniai. Jie auga pavasarinių pelėžirnių, paprastųjų, tarpinių ir tuščiavidurių rutenių, tamsiųjų plaučių, europinių pipirlapių kaimynystėje. Vasarą šiuos plotus užima išsiskleidę paupiniai jonpaparčiai, dilgėlės, gelsvalapės usnys, o ruteniai ir meškiniai česnakai visai nunyksta, jų gyvybinė energija pasislepia svogūnėliuose. Meškinių česnakų žiedai dažnai sudomina lankytojus, kurie juos skina arba rauna augalus su šaknimis. Prieš 4 metus ir dar anksčiau meškiniai česnakai būdavo ypač siaubiami – beveik visi žiedai nuskinti, dalis išrauta su šaknimis. Tik po to, kai buvo aptvertos pakelės, tokių barbarizmo atvejų sumažėjo. Pravienos pakrantėse gausu paupinių jonpaparčių. Tai patys gražiausi mūsų krašto paparčiai, stačiais, beveik kaip skrydžiui pasiruošusio erelio sparnai, lapais.

Durpinguose slėniuose rastume paprastųjų, tarpinių ir tuščiavidurių rutenių. Visur labiau paplitę paprastieji ruteniai, šiose vietose užleidžia vietą į LRK įrašytiems kilniesiems tarpiniams ir tuščiaviduriams. Tarpiniai ruteniai įsikuria miško tankynėse, užpelkėjusiose upės pakrantėse. Tik ankstyvą pavasarį galima grožėtis violetiniais rutenių žiedais. Peržydėję jie nebepastebimi. Vėliau šias vietas užkariauja dilgėlės, gelsvalapės ir pelkinės usnys, pelkinės vingiorykštės, vietomis - ir nendrės. Nuolatinė šių vietų rykštė yra šernų knisyklos. Dažnai tenka matyti šernų išverstus į paviršių rutenių gumbelius. Galbūt dėl to tarpinius rutenius galima sutikti sausuose šlaituose, kartu su šlaitinėmis žemuogėmis, paprastosiomis karlinomis, didžiagalvėmis bajorėmis. Šernų išguiti augalai tegali plisti tik šlaituose, kur mažiau šiems žvėrims tinkamo maisto. Atrodo, kad šią rutenių rūšį šernai pažeidžia tik dėl upės slėnyje augančių meškinių česnakų, ar kitų, jų mitybai tinkančių šaknų.

Tuščiaviduriai ruteniai sutinkami tiek pietinėje Pravienos dalyje, tarp automagistralės ir marių, tiek šiaurinėje – tarp automagistralės ir geležinkelio linijos. Pietinėje dalyje, didesniuose upės slėnio išplatėjimuose šie augalai plinta nedidelėmis grupelėmis, po 20–30 individų. Stambūs tuščiavidurių rutenių kaštono dydžio gumbai yra tikras skanėstas šernams, todėl čia šie augalai daugiausia ir nukenčia. Pietinėje dalyje, kurią nuo miško skiria Lietuvos liaudies buities muziejaus pastatai ir pievos, šernų pakenkimų mažiau. Tuščiaviduriai ruteniai pasiekia 30–35 cm aukštį. Jie dominuoja tarp savo mažesnių kaimynų – pražangialapių blužnučių, meškinių česnakų, žibuoklių, plukių. Galbūt dėl savo parametrų šioje vietoje ir išliko ši rutenių rūšis, tuo tarpu paprastieji ir tarpiniai ruteniai čia pasitaiko rečiau. Visos tuščiavidurių rutenių augavietės teritorijoje daug šimtamečių ir senų uosių, klevų, eglių. Šiaurinėje pusėje tuščiaviduriai ruteniai dėl platesnių Pravienos slėnių auga daug vešliau, vietomis jie ištisais kilimais dengia upės slėnius. Prieš metus šioje vietoje tuščiaviduriai ruteniai nepastebėti, - vietovė po žiemos buvo tiesiog šernų suversta. Nenuostabu. kad jų nepastebėjo net toje pat vietoje meškinių česnakų apskaitą vykdę mokslininkai. Pavasarį po pavienėmis šimtametėmis eglėmis bei gausiai pasklidusiais klevais, liepomis, uosiais pirmiausia pražysta pavienės tamsialapės plautės, triskiautės žibuoklės, pražangialapės blužnutės. Šiek tiek vėliau pasirodo tarpiniai ir tankiai sužėlę tuščiaviduriai ruteniai. Tuo metu šimtai tuščiavidurių rutenių žemę padengia violetiniais, rausvais ir baltais žiedais. Po dviejų savaičių pradeda žydėti meškiniai česnakai, o tuo metu išsivynioja paupinio jonpaparčio lapai. Jonpaparčiai ir vėliau pasirodę garšvos, dilgėlės palieka vyrauti per visą vasarą.

Miškinės varnalėšos įsikuria upės slėnyje, ten, kur susiformavę didesnės aikštelės. Ypač jų gausu po aukštos įtampos elektros perdavimo linija. Tose vietose gausu aviečių, dilgėlių, pasitaiko dirvinių kiečių. Vasarą, subujojus augalijai, šie sąžalynai sunkiai praeinami. Negerai, kad ten plinta ir invaziniai raudonuogiai bei juoduogiai šeivamedžiai. Kadangi upių slėniai, kuriuose mėgsta įsikurti miškinės varnalėšos, pradeda apaugti tankiais medžių ir krūmų sąžalynais, todėl jos iš tokių vietų traukiasi. Pasitraukti skatina ir dažnas sumedėjusios augalijos kirtimas. Po kirtimų kelmai atželia dešimtimis atžalų, kurios visiškai nustelbia varnalėšas.

Paprastoji šunažolė yra iki kraujo mums pažįstamas augalas. Tarp pievų, ypač sukultūrintų, augalų ji lengvai išsiskiria savo tankiais, stambiais žiedynais, aukštais stiebais. Šis miglinių šeimos augalas savo gentyje turi gentainę – miškinę šunažolę. Botanikų nuomone, šias dvi šunažolių rūšis sunku atskirti. Tačiau visai kas kita, kai šunažolės auga didelėje grupėje. Lietuvos liaudies buities muziejaus teritorijoje Rumšiškėse teko įsitikinti, kad miškines šunažoles galima pastebėti net už 50 metrų atstumo. Vaikštant pievų pakraščiais pastebėjome tolumoje šviesiai melsva spalva besiskiriantį žolynų gojelį, prigludusį prie miško. Žolės iš tolo priminė rugiaveides. Tik iš arčiau pasimatė šunažolių šluotelės, kurių dvi apatinės šakelės auga poroje, o pati šluotelė yra šiurkštesnė už paprastosios. Žolynai kompaktiškai įsikūrę kokių 20 kv. metrų plote. Žemė čia prieš keletą ar daugiau metų buvusi sujudinta. Matyt dėl to iš vienos-kitos miškinės šunažolės kupstelių ir pasisėjo sėklos. Kai kurių žolių aukštis viršijo 1,5 m, jų lapai ilgesni už paprastosios.

Pratęsiant mintį apie sudėtingą šių dviejų rūšių atskyrimą, galima pakartoti, kad miškinė šunažolė yra šviesesnė, su melsvu atspalviu, apatinės dvi šakelės dažniausiai yra poroje, arba nežymiai nutolę viena nuo kitos. Taigi, svarbiausias morfologinis skirtumas – spalva. Netgi aklas galėtų pastebėti kitą svarbų skirtumą – šluotelės šiurkštumą. Palyginus su ja paprastoji šunažolė daug švelnesnė. Tai gera Pravienos pakrančių pamoka pradedantiesiems botanikams.

Pravienos pakrančių apsauga negali būti efektyvi hidrografinio draustinio rėmuose. Šiai teritorijai turėtų būti suteiktas botaninio draustinio statusas. Botaniniame draustinyje griežtesni ūkinės veiklos apribojimai, lengviau užkirsti kelią kirtimų pažeidimams. Taip pat vertėtų praplėsti draustinio ribas šiaurės kryptimi.

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"