Paieška „Paramą atliekų tvarkytojams reikėtų didinti“

Vytautas LEŠČINSKAS

„Paramą atliekų tvarkytojams reikėtų didinti“

 

Taip mano Ūkio ministerijos sekretorius Gediminas RAINYS. Tačiau problema yra veiklos, tiesiogiai susijusios su pavojingųjų bei kitokių atliekų surinkimu ir nukenksminimu, finansavimas. Deja, Ūkio ministerijos tam skiriamų kuklių lėšų nepakanka. Jų reikia kur kas daugiau.

 

Įveikiant žinybinius barjerus

 

Kita vertus, pasak Gedimino Rainio, kyla klausimas ir dėl tam tikro žinybiškumo tvarkant pavojingųjų atliekų šalinimo reikalus. Šiais klausimais Ūkio ministerija tarsi dirba tiesiogiai su verslo įmonėmis ir pagal įstatymą įpareigota pati rūpintis tų atliekų nukenksminimo pajėgumų kūrimu.

„Bet, matyt, šiuo atžvilgiu svarbiausias yra Aplinkos ministerijos vaidmuo. Pirmiausia todėl, kad ji nustato tam tikras taisykles ir vykdo visą veiklos priežiūrą. Beje, ir kitais apspektais pastebima „tarpžinybiškumo“ apraiškų. Pavyzdžiui, tvarkyti pasenusius vaistus, kitus farmakologijos gaminius galima tik turint specialius leidimus, licencijas. Be to, susidaro nemaži kiekiai medicinos atliekų, kurios yra tikrai pavojingos. O už jų nukenksminimo pajėgumų kūrimą yra atsakinga Sveikatos apsaugos ministerija. Esama dar praeities taršos židinių, sakykime, kad ir pesticidų likučių jų sandėliavimo vietose. Todėl, be jokios abejonės, didelis yra ir savivaldybių vaidmuo, nors, žinoma, jos rūpinasi daugiau buities atliekomis. Bet tarp šių atliekų būna juk pavojingųjų. Taip pat konteineriai – turi būti skirti ne vien tik stiklo, popieriaus ir plastiko atliekoms surinkti, o reikia mąstyti ir apie galvaninių elementų, akumuliatorių surinkimo sistemą, ją kurti. Pagaliau svarbu užmegzti glaudesnį ryšį su įmonėmis. Turime siekti, kad ir iš  mažesnių įmonių visos atliekos būtų surinktos“, - kalbėjo Ūkio ministerijos sekretorius.  

Suprantama, opus yra finansavimo klausimas. Ūkio ministerija tam didelių lėšų nenumato – maždaug iki dviejų milijonų litų per metus. Jos skiriamos antrinių žaliavų, pavojingųjų atliekų surinkimo veiklai aktyvinti, taip pat praeities taršos židiniams likviduoti. Štai naudojant tas lėšas, vien tik Panevėžio mieste buvo panaikinti kai kurie taršos židiniai: sutvarkytos UAB „Sema“ gamybos atliekos, iš kurių gaunamos biodujos, išvežtas ir utilizuotas bankrutavusios įmonės AB „Metalistas“ teritorijoje likęs galvaninis šlamas, padėta tvarkyti UAB „Gamafarma“ pasenusius medikamentus. Bet, G. Rainio nuomone, tų ministerijos skiriamų lėšų yra per mažai, jų reikėtų gerokai daugiau. Dar viena idėja, kurią norima įgyvendinti – per valstybinę garantijų instituciją „Invega“ sukurti naują palūkanų dengimo instrumentą; tai būtų parama verslo subjektams kuriant gamybos pajėgumus ar mažinant įmonių skleidžiamą taršą. Pavyzdžiui, ministerija tam tikrą laiką, sakysim, dvejus-trejus metus, galėtų dengti įmonių, kuriančių naujus gamybos pajėgumus, paskolų palūkanas. Tai joms, žinoma, būtų labai didelė parama.

Dabar taip pat yra vykdomas didelis dar ISPA programos lėšomis finansuojamas aplinkosaugos projektas. Šiuo atveju vadinamasis naudos gavėjas yra UAB „Toksika“, kurią didžiąja dalimi valdo Ūkio ministerija. Šis projektas vykdomas įvairiausiomis aplinkosauginėmis kryptimis. Tai ir Aukštrakių sąvartyno uždarymas, ir pavojingųjų atliekų sąvartyno įrengimas, taip pat didelių praeities taršos židinių panaikinimas, kai kurių bankrutavusių įmonių turto sutvarkymas ir t.t. Kas svarbiausia – numatoma statyti modernią pavojingųjų atliekų deginimo krosnį, kurios perteklinė šiluma bus nukreipiama elektros energijai gaminti. Tai iš tikro stambus projektas; didžiąją dalį jo išlaidų padengia Europos Sąjunga, o Lietuvos indėlis yra kur kas kuklesnis. Kai kuriomis šio projekto kryptimis jau vyksta konkretūs darbai (pavyzdžiui, uždaromas odų pramonės atliekų sąvartynas).

 

Pavojingosios atliekos bus deginamos

 

Kaip informavo Ūkio ministerijos Gaminių techninio reglamentavimo skyriaus vyriausiasis specialistas Saulius Faidušas, naujojo pavojingųjų atliekų deginimo įrenginio statybai pradėti reikalingos konkursinės procedūros baigėsi; rangovas jau pasirašė sutartį, kurią dabar turi pasirašyti kita šalis – Aplinkos projektų valdymo agentūra ir UAB „Toksika“. Kai buvo parengta galimybių studija ir apsispręsta teikti paraišką ISPA fondui finansuoti, 2003 m. birželio 4 d. įvyko ūkio ir aplinkos ministrų susitikimas dėl pavojingųjų atliekų tvarkymo sistemos sukūrimo Lietuvoje. Ministrai nusprendė, kad galutinis naudos gavėjas bus UAB „Toksika“ Šiaulių filialas ir kad Ūkio ministerija įgalios UAB „Toksika“ direktorių pasirašyti ISPA paraišką. Iš principo šis pavojingųjų atliekų tvarkymo projektas buvo pripažintas finansuotinu Europos Komisijos; finansinis memorandumas pasirašytas 2003 m. gruodžio 22 d. Šį projektą iš esmės sudarė trys komponentai: deginimo įrenginio statyba, naujo pavojingųjų atliekų sąvartyno statyba ir Aukštrakių odų pramonės skystųjų atliekų sąvartyno uždarymas. Po 2006 m. birželio 20 d. Europos Komisija modifikavo šį finansinį memorandumą. Jis papildytas ketvirtu komponentu (praeities taršos vietų sutvarkymas). Tai apima pavojingųjų atliekų iš bankrutavusių įmonių surinkimą ir sutvarkymą, likusių pesticidų atliekų bei pesticidų gaisraviečių tvarkymą.

Įgyvendinant šį projektą, vyksta pavojingųjų atliekų tvarkymo Lietuvoje pavojingųjų atliekų tvarkymo sistemos taikymo mokymai, kuriuose pramonės įmonių, savivaldybių, valstybės institucijų darbuotojai supažindinami su pavojingųjų atliekų tvarkymo Lietuvoje sistema. Seminarai vyksta visuose Lietuvos regionuose.

Pavojingųjų atliekų deginimo krosnis bus įrengta UAB „Toksika“ Šiaulių filialo teritorijoje. Planuojama ją baigti statyti apie 2010 m. trečią ketvirtį.

Pagal valstybinę pavojingųjų atliekų tvarkymo programą nustatyta, kad Aukštrakių sąvartynas turėjo būti uždarytas iki 2008 m. pradžios, bet dėl tam tikrų techninių kliūčių, dėl pirkimo procedūrų, tas procesas šiek tiek užtruko, tad sąvartynas bus baigtas uždaryti 2008 m. lapkričio mėn.

 

Pagal strateginį planą

 

Valstybinės pavojingųjų atliekų tvarkymo programos kertinis akmuo yra sukurti šių atliekų tvarkymo kompleksą. Tai iki šiol nėra įgyvendinta dėl tam tikrų techninių kliūčių, projektavimo darbų, užtrukusių pirkimų ir t.t. Šiais metais minėtoji programa baigiama įgyvendinti, tačiau (pagal valstybinį strateginį pavojingųjų atliekų tvarkymo planą) ji turės būti atnaujinta. Ūkio ministerijos planuose kaip tik tai ir rengiamasi atlikti. Manoma, kad būtų tikslinga tą programą numatyti 2009-2013 metams, nes jau pradėta kurti pavojingųjų atliekų kompleksą.

Valstybiniame pavojingųjų atliekų tvarkymo planas numato taikyti principą: už taršą moka teršėjas. Daugiausia atliekų susidaro pramonės įmonėse, tad jos ir turi būti atsakingos už savo atliekų saugų sutvarkymą. Žinoma, įmonės skaičiuoja išlaidas ir, tvarkydamos savo atliekas, nori sutaupyti. Pagal dabartinę galiojančią tvarką įmonės, kurios užsiima pavojingųjų atliekų saugojimu, tvarkymu, yra licencijuotos, įregistruotos atliekas tvarkančių įmonių registre, sukauptas atliekas gali saugoti iki trejų metų.

Lietuvoje ypač trūksta pavojingųjų atliekų tikrųjų šalintojų, nors pagal 2008 m. sausio 1 d. duomenis, šalyje veikė daugiau kaip 300 licencijuotų įmonių. Bet jos atlieka tarpininkų vaidmenį: yra tik surinkėjai ir vežėjai. Tiesa, esama gerų pavyzdžių, kai steigiasi kokia nors įmonė, pradeda teikti atliekų tvarkymo paslaugas: be jokių paskolų nusiperka rūšiavimo linijas, surenka atliekas, jas eksportuoja, ir už tai gauna tam tikras pajamas. Bet tik nedaugelis tai galėtų sau leisti be paramos.

„Mums reikėtų iš viso padidinti nacionalinės paramos, finansavimo apimtis tokioms įmonėms. Žinoma, turime rūpintis ne vien pavojingosiomis atliekomis, o remti ir kitus su aplinkosauga susijusius perspektyviausius projektus“, - pabrėžė Gediminas Rainys.

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"