Paieška Šautuvui paliepus, mums panorėjus...

Šautuvui paliepus, mums panorėjus...

Žurnalisto Augusto UKTVERIO pasikalbėjimas su Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos Miško atkūrimo ir apsaugos skyriaus vedėju Petru KANAPIENIU.

 

Esate ne vien žinomas miškininkas, o ir medžioklės žinovas. Tad ir maga Jūsų teirautis apie profesionalią medžioklė mūsų šalyje. Kas tai – profesionali medžioklė, kokį ūkį šioje srityje turime, ar kalbėsime apie pavyzdinius profesionaliosios medžioklės plotus?..

 

Medžioklės įstatymas apibrėžia: profesionalios medžioklės plotai – miškų urėdijų prižiūrimi ir profesionaliai tvarkomi medžioklės plotai, kuriuose įgyvendinamos specialios medžiojamųjų gyvūnų populiacijų gausinimo priemonės bei plėtojamas medžioklės turizmas.

Profesionalios medžioklės plotai Lietuvoje tikrai nėra didžiuliai – iš viso nesiekia nė 100 tūkst. hektarų miškų (grubiai skaičiuojant – mažiau 5 proc. šalies medžioklės plotų). Tie plotai (skirtieji profesionalios medžioklės vystymui, medžiojamųjų gyvūnų populiacijos gausinimui, medžioklinio turizmo plėtrai) beveik visi yra valstybiniuose miškuose. Kaimyninės šalys (Estija, Lenkija) plotus, skirtus gyvūnijos gausinimui ir profesionaliosioms medžioklėms, turi kur kas didesnius. Mus lenkia net 10 kartų. Tiesa, ir Lietuvoje tie plotai buvo anksčiau kur kas didesni, tačiau keičiantis požiūriui į medžioklės ūkį, tokie plotai sumažėjo. Tai nėra gerai. Juk populiacijas siekiama valdyti, o mažuose plotuose... Štai prieš keletą metų Šiaulių universitete surengtoje konferencijoje buvo konstatuota, jog tokie maži plotai – mažai efektyvūs. Juk, tarkime, elnias, briedis labai migruoja, ypač rujos periodu.

Žinoma, mūsų profesionalios medžioklės plotuose ir žvėrių esama 2-3 kartus daugiau nei kitur, kur medžioklės ūkiu profesionaliai neužsiimama. Be abejo, ne visur intensyviai ir medžiojama, nes svarbiausia – pagausinti medžiojamąją fauną. Nežiūrint to, šio ūkininkavimo rentabilumo lygis yra tikrai geras, nes valstybei už hektarą kol kas mokama vidutiniškai tik po 2 Lt. Žinoma, žvėrys migruoja, tad pasitarnaujama ir mėgėjiškai medžioklei (Lietuvoje yra daugiau nei 30 tūkst. medžiotojų). Kita vertus, visi matome, jog dabar, atšilus kiek klimatui, nebesant tokioms atšiaurioms žiemoms, labai pagausėjo stirnų. Jei, tarkime, ateinančią žiemą šalčiai spustels, daugiau nei pusė stirnų tikrai nesuras maisto ir žus. Tad geriau jau tą dalį, kurios gamta jau nebeišmaitins, tiesiog leisti sumedžioti, o ne vien sentimentais gyventi. Faunos populiacijas reikia valdyti, juk tai įrodo ir šernų gausa Kuršių nerijoje – knyslių daroma žala tikrai yra didelė ir nebepakenčiama (ten anksčiau norėta medžioti tuos šernus, tačiau nebuvo leista – gal kam iš tikro gražu, tačiau...)

Įvaizdis medžioklės krito Lietuvoje ir dėl to, jog plotai buvo medžiotojų būreliams priskiriami be mokesčio, bet buvo privalu sumedžiotus žvėris pristatyti valstybei, globoti žvėris. Kai kurie plotai buvo privilegijuoti, kuriuose medžiodavo tik nomenklatūriniai darbuotojai. Už dyką, be jokių įpareigojimų. Dėl to – ir aiškus nepasitenkinimas pirmųjų pusėje. Po to atsirado įkainiai. Vienokie – Lietuvos piliečiams, kitokie – užsieniečiams. Galop tie įkainiai suvienodėjo, nes ir Lietuvos verslininkai gali mokėti tiek pat, t.y. tiek, kiek žvėris vertas. Anksčiau profesionalios medžioklės plotuose daugiau buvo užsieniečių – iki 1000 medžiotojų kasmet. Paskui užsieniečių skaičius mažėjo, paprasčiausiai tų užsieniečių ir nebeieškoma. Bankai, stambios firmos nūnai geba užsakyti atskiras medžiokles tiems, kuriems savo medžiotojų klube pasidaro „ankšta“. Lietuvoje vietiniai, beje, gali labiau organizuoti medžiokles ir atsižvelgiant į orus.

 

Kaip profesionalios medžioklės plotai yra pasiskirstę Lietuvos teritorijoje?

 

Jie tiesiog yra ten, kur susiformavo, jei galėtume taip sakyti, istorijos periodu – ten, kur nebuvo išnuomota, kur buvo galimas veiklos tęstinumas ir pan. Iš 42 urėdijų profesionalios medžioklės plotai yra 22 urėdijose. Esama plotų ir 2000 ha miške, ir didesnėje teritorijoje. Stambesni plotai yra Ukmergės, Panevėžio, Jurbarko ir kai kuriose kitose urėdijose.

 

Ar yra tokia tendencija - esami profesionalios medžioklės plotai didės?

 

Manau, jog bus status quo, nes aplink juk visur yra klubų ar būrelių plotai, iš kurių niekas nieko nenori atimti. Tokia tvarka, sakyčiau, jau yra apie tris dešimtmečius, tad tai, kas nusistovi, tampa savotiška tradicija, kurią reikia ir gerbti. Gal tik kis įkainiai už medžioklę.

Beje, dešimčiai metų sudaromi medžioklėtvarkos  projektai, kas taipogi įteisina tęstinumą ir  tam tikras tradicijas.

 

Urėdijose amžina (taipogi - tęstinė) problema – žvėrių nugraužiami medeliai ir didesni medžiai...

 

Žinoma, reikia ir sutarti: kam skiriame pirmenybę – žvėriui ar medžiui? Jei žvėriui, tai medžius toje teritorijoje jau ir aukojame. Ir skaičiuojame pinigus: kiek išlošiame, kiek pralošiame. Kol kas tokių atskirų teritorijų žvėrims niekas neišskiria, nors miškotvarkininkai savo projektuose į tai ir atsižvelgia. Be abejo, negalima leisti perdėm didėlės žvėrių gausos miškuose. Kita vertus, miškas – ne vien mediena... Miškas – ir rekreacija, ir dirvožemio bei vandens lygio reguliuotojas, ir paukščių bei kitokių mažesnių gyvių buveinė, ir t.t.

Žinoma, reikia galvoti apie tai, kad ir medžiai nebūtų nugraužiami, ir žvėrys nekristų badaudami, kaip buvo praeito amžiaus septintame dešimtmetyje Šiaurės Lietuvoje. Būtina taikyti ir želdinių apsaugos priemones, kurios ženkliai sumažina žalą miškui.

 

Norėtųsi, kad nusakytumėte tarsi ir kokį koreliacinį ryšį tarp medžioklės ploto ir to verslo rentabilumo lygio... Juk plotuose, kurie yra vos 1000 ha, apie rentabilumą lemiančius elementus gal ir sunkoka kalbėti?

 

Nesvarbu, ar plotas naudojamas medžioklei ar ne, tačiau miško želdinius vis tiek reikia išsaugoti. Čia yra miškininkų darbo esmė. Tiesa, miško apsaugai reikalingos išlaidos juk ne visuomet įkalkuliuojamos į medžioklės kaštus. Kokio tiesioginio ryšio tarp medžioklės ploto ir gaunamo pelno (ar nuostolio) nė negalėčiau nusakyti. Nes čia esama labai daug lemiančių veiksnių. Tik visumą aptarus, galima kai ką ir reziumuoti. Jeigu tik medžiotume, neskiriant lėšų ir dėmesio  faunos globai, verslas keletą metų būtų rentabilus, bet medžiotojai privalo vadovautis principu „neglobosi – nemedžiosi“.

 

Na, gal gali būti toks išeities lankstas, kaip ir girininkijų stambinimas vardan ekonominio efekto?..

 

Reikėtų čia pasižiūrėti, tarkime, kad ir iš kitos „girios“. Kai susidaro koks didesnis plotas, skirtas profesionaliajai medžioklei, tada jau reikia ir atskiros tarnybos. Kai plotas mažesnis, viską sužiūri vietos valstybiniuose miškuose dirbantys urėdijų specialistai (už tam tikrą priedą prie atlyginimo). Kai kuriamos kokios atskiros tarnybos (ar net ir vienas koks etatas atsiranda) – vėl lėšos, išlaidos... Žodžiu, viskas yra skaičiuojama. Kaip ir mišką kertant – gautų lėšų nevalia vien pravalgyti, reikia ir mišką atkurti. Ir medžioklės ūkyje reikia investicijų. Čia – ir pašarinės aikštelės žvėrims, ir pasėliai miškuose (iš jų – ir vadinamosios žieminės bulvės-topinambai), ir vaismedžiai (laukinės obelys, laukinės kriaušės, kurių vaisius žvėrys labai mėgsta), auginami kaipo pašaras žvėriui. Žinoma, žvėries prie lovio pratinti suvis nereikia, nes pašaro juk žvėris pats turi susirasti. Svarbu, kad pašaro žvėris surastų miške, neitų į palaukes, nedarytų žalos ūkininkų pasėliams...

 

... nes visą veiklą profesionaliosios medžioklės plotuose...

 

... koordinuoja Generalinė miškų urėdija, o atskiruose regionuose veiklą vykdo miškų urėdijos. Juk tie plotai yra konkrečioje urėdijoje. Tiesa, kai kurie plotai išsidėstę ir ne vienoje valstybės įmonėje, tačiau tai – retenybė. Teisingiau, tie medžioklės plotai paprastai priskiriami administruoti vienai urėdijai. (Tokie ribiniai plotai yra Šiaulių ir Kuršėnų, Veisiejų ir Alytaus miškų urėdijose.) Juk žvėrys ribų nepaiso, tad ir žmonės dėl to turi sutarti.

Svarbiausia, kad žvėrių būtų pakankamai, tačiau tiek, kad miškai nenukentėtų. Po to jau reikia galvoti ir apie žvėrių selekciją. Štai jau antri metai vadovaujamės sąlyga, kad kas antras sumedžiotas elninis žvėris būtų selekcinis. Tai juk yra bandos kokybės gerinimas, o ne medžiojimas turint atitinkamus limitus.

 

Ar atitinkamai selekcijos „nesiima“ ir brakonieriai?..

 

Ten, kur daugiau žvėrių, ir brakonierius traukia. Jie nūnai yra, kaip sakoma, ne vien „ratuoti ir batuoti“, o ir apsiginklavę tobuliausiais ginklais, ryšio, sekimo priemonėmis... Dėl to kovojama su brakonieriais kartu su policininkais (yra atitinkama sutartis tarp atskirų žinybų), aplinkos apsaugos inspektoriais. Štai po Miškininkų dienos prasidės mėnesį užtruksianti akcija „Miškas – 2008“, kurios metų bus atkreiptas ypatingas dėmesys ne vien dėl miške paruoštos medienos „išsivaikščiojimo“, o ir kovojama su šiuolaikiniais brakonieriais. Policininkais jau gerai žino, kokius dokumentus reikia turėti gabenant kokį nušautą žvėrį, tad dirbama profesionaliai.

 

Profesionalios medžioklės plotai kai kur nusidriekia ir ten, kur dar esama kokių ūkininko žemių. Tad ar daug esama konfliktų, nesutarimų su ūkininkais, kurie aiškina, jog gausūs žvėrys drengia sodus, „nuaria“ pasėlius?..

 

Be abejo, su vietiniais gyventojais visi medžiotojai privalo palaikyti glaudžius kontaktus. Vietiniai gyventojai, priešingai, net kviečia medžiotojus, kad būtų apsaugoti pasėliai. Beje, medžiotojų būrelis, kuriam ir pats atstovauju, yra pirkęs specialias žvėrių atbaidymo nuo pasėlių priemones, nes medžiotojai juk niekada nėra suinteresuoti kam nors daroma žvėrių žala. Geriau – prevencinės priemonės, kurioms skiriama ir dalis medžiotojų nario mokesčio. Tiesa, būta atvejo, kada žemės savininkas tyčia siekia konflikto su medžiotojais, kai prie miško kažką tyčia pasėja, po to nesaugo to pasėlio nuo žvėrių, o vėliau pateikia ieškinį dėl padarytos žalos kur ne kur sudygusiems pasėliams. Tačiau tokie atvejai labai reti.

... Teko būti Suomijoje, bendrauti su vietos medžiotojais, ūkininkais, žemių savininkais. Net nustebau, kaip gražiai žemių, miško savininkai sutaria su medžiotojais. Tiesiog vieni kitus gerbia. Štai miško savininkas atėjo pas medžiotojus, pakvietė į svečius, teiraujasi, kaip kiekvienam sekasi... Mūsų krašte tokių šiltų santykių tikrai norėtųsi...

 

Juoba, jog teko neitin senai išklausyti vieną vieno renginio oratorių, kuris į šuns dienas dėjo valstybinių miškų valdytojus ir medžiotojus, kurie niokojantys privačius miškus, laukus, nesuteikiant aiškesnių galimybių plėtoti medžioklės kai kuriuose privačiuose miškuose...

 

Nepatenkintų visada atsiranda ir atsiras. Yra tam ir šaknys arba ištakos. Buvo klaida padaryta, kai buvo leista medžioklės plotus formuoti minimaliame 100 ha plote. (Vokietijoje, tiesa, smulkioji fauna medžiojama ir 75 ha plote.) Graižtvinio šautuvo  šūviu gali skersai ploto peršauti. Žvėrių skaičius tuomet katastrofiškai sumažėjo. Kas tada rūpinsis žvėrių bandos atstatymu, gausinimu?.. Deja, jei žvėris ir užėjo į 10 ha turinčio privatininko valdą, tai dar nereiškia, jog faunos atstovą galima „prichvatizuoti“ ir nušauti. Žvėris priklauso valstybei. Taip bent įvardija galiojantys Lietuvoje įstatymai. Reikia vadovautis ne vartotojiškąja, o gamtosaugine nuostata.

 

Vis dėlto, ar būtų galima nubrėžti kokią aiškesnę liniją, skiriančią profesionalią ir vadinamąją mėgėjišką medžioklę?.. Juk yra profesionali ir mėgėjiškoji (ar mėgėjų) žvejyba...

 

Vienas elementarus skirtumas: profesionaliosios medžioklės ūkio imasi žmonės, kurie turi atitinkamą išsilavinimą. Kita vertus, kiekvienas, kuris studijavo miškininkystę, šį tą žino ir apie medžioklės ūkio pagrindus (juk ir toks dalykas buvo dėstomas; tiesa, anksčiau buvo ruošiami ir medžioklės žinovai, kaipo atskiri specialistai). Kita vertus, čia galėčiau pagretinti: gydytojas profesionalas ir kokia vaistažolių žinovė gydo žmones – kas geriau? Apie tai sprendžia, galų gale, ir visuomenė. Nors yra aišku, jog kiekvieno darbo profesionaliai imasi tik profesionalas. Toks privalo būti ir miškininkas. Vokietijoje, tarkime, kiekvienas miškininkas privalo būti ir medžiotojas, nes yra užduotis reguliuoti medžiojamąją fauną miškuose, t.y. miškininkas atsako už floros ir faunos subalansuotumą miške. Netgi atkreipiant dėmesį į tai, kas stengiasi labiau (ar skaniau) šerti miške žvėrį (tuo „traukiant“ jį į savosios medžioklės plotus). Vadinamojoje senojoje Europoje tokio dalyko jau nebėra. Šėrimas ten draudžiamas. (Beje, čia sąvokos yra kelios: šėrimas galimas tik vadinamojo „baltojo bado“ metu; viliojimas - kai galima pašaro išpilti tik apie 5 kg, ir t.t.) Svarbu neatpratinti žvėrį ar paukštį nuo natūraliosios maisto paieškos (atkreipiant dėmesį ir į tai, jog nevalia pernelyg lesinti žiemą paukščių, jei tuo metu sąlygos susirasti maisto yra pakankamai geros). Svarbu ir tai, kaip ir kur yra įrengiamos šėryklos.

 

Kalbėjomės aptardami įvairius medžioklės segmentus, tačiau nereikėtų „apeiti“ ir mokslo, kuris susietas su medžioklės ūkiu.

 

Turiu pasakyti, jog moksliniams tyrimams skirti ir atskiri plotai. Tuo rūpinasi Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento specialistai. Vilniaus universiteto mokslininkai savo bazę turi Aukštaitijos nacionaliniame parke, Žemės ūkio universitetas taipogi turi savuosius miškų plotus medžiojamos faunos tyrimams. Mokslininkai teikia rekomendacijas dėl kompleksinio ekologiškai pagrįsto miškų ir medžioklės ūkio modelio, dėl elninių žvėrių paplitimo (tankumo), plėšriųjų žvėrių bei paukščių daromos įtakos, pašarų išteklių ir pan. Štai apie Marijampolę laukuose būdavo anksčiau daug kiškių, tačiau dabar jų populiacija mažėja. Tai yra dėl to, jog gausu lapių, mangutų, plėšriųjų paukščių, tad kiškeliui išgyventi sunku. O gal dar yra kitų priežasčių ? Čia vėl būtų gerai sulaukti mokslininkų žodžio. Juk kiškis – ne vien miško, o ir laukų gyventojas, tad miškininkas atsiduria lyg ir aklavietėje.

Mokslininkai nūnai laukia užsakomųjų darbų. Medžiotojai norėtų tų darbų efekto. Tačiau ką veiksi, jei ūkininkas, patarus šienauti pievą nuo vidurio šonų, pakraščių link, tik ranka mosteli... Kaip tą ūkininką sudominti galimybe, kaip sakoma, padaryti paslaugą ir gamtai?..

 

Dėkojame už pokalbį.

 

 

Ar žinote, kad šiuo metu medžiojami:

 

* tauriųjų elnių patinai (nuo 08-15 iki 10-15);

* tauriųjų elnių patelės ir jaunikliai (nuo 10-01 iki 12-31);

stirnų patinai (nuo 06-01 iki 11-01);

* šernų jaunikliai, antramečiai ir vyresni nei antramečiai patinai (nuo 05-01 iki 03-01);

* miškinės ir akmeninės kiaunės, juodieji šeškai (nuo 07-01 iki 04-01);

* bebrai (nuo 08-01 iki 04-15);

* didžiosios, kuoduotosios, rudagalvės antys, dryžiagalvės ir rudagalvės kryklės, klykuolės, laukiai (nuo 08-15 iki 12-15);

* keršuliai, perkūno oželiai, slankos (nuo 08-15 iki 12-01);

* lapės, mangutai, kanadinės audinės (nuo 01-01 iki 12-31);

* kovai, pilkosios varnos (nuo 07-01 iki 03-01).

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"