Paieška Žuvininkai: tausojančios veiklos link

Žuvininkai: tausojančios veiklos link

Vacys PAULAUSKAS

     

Lietuvoje pastaruoju metu daug diskutuojama apie žuvininkystės perspektyvas ir žuvų gausinimo vandens telkiniuose problemas. Jos aktualios žvejams mėgėjams ir verslininkams bei visiems vartotojams, norintiems mūsų krašto vandens gėrybėmis praturtinti savo stalą. Kad būtų aiškiau girdimas visuomenės balsas, žmonės buriasi į neformalius susivienijimus. Vienas iš jų yra 1998 metais susikūrusi Žuvininkų sąjunga, kurios nariai rugsėjo 5 dieną susirinko aptarti 2007 metų veiklos.

 

Prie Maltupio

 

Su Žuvininkų sąjungos atliktais darbais susirinkusius supažindino jos prezidentas Algirdas Domarkas. Ketverių metų laikotarpiui jis, kartu su viceprezidentu Leonu Kerosieriumi,  išrinkti 2006 metų vasaryje. 2007 metais, dvejų metų laikotarpiui, išrinkta aštuonių asmenų valdyba, vadovaujama pirmininko doc. dr. Egidijaus Bukelskio. Tais pačiais metais viceprezidente išrinkta Eglė Radaitytė.

Savo ataskaitiniam susirinkimui žuvininkai pasirinko gražų Rūdininkų girios kampelį - Šalčininkų rajone esantį Nevainionių kaimą. Su jo bendruomene Žuvininkų sąjunga vaisingai bendradarbiauja - kartu su ja bei kitomis organizacijomis paruošė projektą „Nykstančios ichtiofaunos atkūrimas nedidelėse upėse naudojant mažąsias žuvivaisos priemonės“. Gautas finansavimas iš Pasaulio aplinkos fondo Mažųjų projektų programos (PAF MPP). Nevainionių kaimas išsidėstęs Šalčios ir Maltupio upių santakoje. Tad tose upėse ir buvo pagal minėtą projektą atliekami margųjų upėtakių populiacijos gausinimo darbai. Kadangi žuvininkai susirinko šalia Maltupio esančioje poilsiavietėje, tad buvo galima į valias grožėtis šio nedidelio, vos 10,4 km ilgio, upelio grožiu. 2007 m. stebėsenos (monitoringo) rezultatai patikina, jog nuo 2005 m. iki 2007 m. margųjų upėtakių skaičius viename kilometre Maltupio padidėjo nuo 2,67 vnt. iki 85,7 vnt. (net 32 kartus), tačiau šių žuvų biomasė dar yra mažesnė už žuvingiausių upelių upėtakių biomasę (tik 3,92 kg/ha).

 

Dalyvavo aktyviai

 

Nevainionių kaimo žmonės kartu su Žuvininkų sąjungos nariais įsitraukė į žuvivaisą ir aplinkosaugą ir parengė kitus su žuvininkyste susijusius projektus. Jie kelis kartus kreipėsi į Aplinkos ministeriją dėl netoliese esančio Zigmantiškių pesticidų sąvartyno likvidavimo. Dabar jau pradėtieji šio sąvartyno-saugyklos likvidavimo darbai nuteikia maloniau. Atrodo, jog artimiausiu metu šis objektas liks tik istoriniuose raštuose.

Apie 20 visuomeninių inspektorių, saugodami gausėjančią ichtiofauną, surengė kelias dešimtis budėjimo reidų prie Maltupio ir Šalčios upių. Pagrindiniai nustatyti pažeidimai – apsauginių ir priekrantinių upių zonų reikalavimų nesilaikymas (gyvulių ganymas, laužų ir poilsiaviečių įrengimas neleistinose vietose, šiukšlinimas). Protokolų pažeidėjams nesurašyta, nes 2005 m. pavasarį LR Seimas pakeitė Administracinių teisės pažeidimų kodeksą ir visuomeniniai inspektoriai neteko teisės rašyti protokolus. Apie pastebėtus pažeidimus pranešta Šalčininkų rajono aplinkos apsaugos  agentūrai.

 

Negavo leidimo

 

Taikant žuvų išteklių atkūrimo būdus, svarbus pašarinės bazės turtinimas. Įrodyta, jog to pasiekti galima introdukuojant bestuburius. Dažniausiai tam naudojami aukštesnieji vėžiagyviai –  šoniplaukos ir mizidės, kurie žuvų mityboje užima ypač svarbią vietą, tačiau Lietuvos vandenyse jų nėra gausu. Vienintelis kelias jų rūšių skaičiui pagausinti yra introdukcija. Ji Lietuvoje 1960-1961 m. buvo pradėta žymaus Lietuvos hidrobiologo Ipolito Gasiūno iniciatyva. Tada iš pietų Ukrainos vandenų į Kauno marias buvo pargabentos trys mizidžių ir trys šoniplaukų rūšys. Vėliau iš Kauno marių šoniplaukos buvo įveistos daugelyje Lietuvos ežerų ir Kuršių mariose. Perkeltos į naujus vandens baseinus, pietietės šoniplaukos gerai prisitaikė ir gausiai dauginasi.

Vykdant pašarinės bazės turtinimo uždavinį projekte „Nykstančios ichtiofaunos atkūrimas nedidelėse upėse naudojant mažąsias žuvivaisos priemones“ buvo numatyta iš Kauno marių atvežti 800 tūkst. šoniplaukų ir suleisti į Maltupį ir kitus telkinius. Projektas buvo derintas su Aplinkos ministerija, tačiau per palyginti trumpą laiką, praėjusį nuo derinimo, pasikeitė kai kurios Europos Sąjungos direktyvos, tad šoniplaukų pervežimas Lietuvoje buvo (faktiškai) sustabdytas. Žuvininkų sąjunga surinko šia tema dirbančių mokslininkų pritarimus, bet leidimų gaudyti ir perkelti šiuos gyvūnus negavo. Tada mokslininkai patarė kitais metais perkelti ne pietietes Kauno mariose gyvenančias šoniplaukas, bet ribotą kiekį (10-20 tūkst.) Lietuvos upeliuose nuo seno gyvenančių vėžiagyvių. Taip ir buvo padaryta (su PAF MPP koordinatorių žinia).

 

Subalansuoti rekreaciją ir verslą

 

Aptariant rekreacinę ir mėgėjišką žuvininkystę bei verslinės žvejybos problemas, Žuvininkų sąjungos prezidento ir valdybos ataskaitoje pažymima, jog 2007 m. šios sąjungos atstovai dalyvavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytoje darbo grupėje dėl Lietuvos vidaus vandenų žuvininkystės tolesnės plėtros ir siekė subalansuoto mėgėjiškos bei verslinės žuvininkystės vystymo. Šia tema skaityta keletas pranešimų ir paruošta straipsnių.

Žemės ūkio ministerijai paruoštas raštas, kuriuo buvo siūloma neuždrausti šalies vidaus verslinės žvejybos. Ministerijoje šiuo klausimu buvo surengtas pasitarimas. Dalis išsakytų minčių atspindėtos ruošiant Lietuvos žuvininkystės strategiją 2007-2013 metams. Tarp šios strategijos rengėjų taip pat yra Žuvininkų sąjungos atstovų. Verslinė žūklė kol kas neuždrausta.

„Verslinė žvejyba turi likti visuose Lietuvos vandenyse“, - kalbėjo Žuvininkų sąjungos viceprezidentas Leonas Kerosierius.

Jo nuomone, jeigu versliniais įrankiais negaudysime į Nemuną bei kitas upes atplaukiančių stintų, dalis jų atiteks Rusijos Federacijos Kaliningrado srities žvejams, o mūsų vartotojai praras 100 t skanių žuvų. Europos Sąjungos direktyvos griežtai reikalauja didinti ungurių įveisimą. Atsisakyti šių žuvų verslinės žvejybos vidaus vandenyse –  ekonomiškai nuostolinga. Negaudomos versliniu būdu gali išnykti seliavos. L. Kerosierius teigia, kad žvejyba yra vienas seniausių verslų. Tai paveldo dalis, turinti vertingą tautinį, etnografinį ir istorinį pobūdį. Jis pasisako už tinkamas sąlygas vidaus vandenų žvejybos verslui vystytis ir mėgėjiškai žūklei populiarėti.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"