Paieška Voro kryžiuočio pasaulyje

Voro kryžiuočio pasaulyje

Sigita SPRAINAITYTĖ

 

Kaip ir kiekvieną rytą sunkiai atmerkiu akis. Tos pačios pelėsiais apaugusios lubos, nuo kylančios saulės spindulių akimirkai nušvitęs apsiblausęs langas ir sujaukta lova… Ta pati monotonija kasdien…

Paskui skubėjimas praustis surūdijusioje kriauklėje – dušas jau seniai nebeveikia. Velniai žino, kur visi santechnikai sprandus sau nusisuko! Velkuosi chalatą ir šlepetes, kadaise besipuikavusias raudonais kutais – dabar iš jų belikęs bespalvis prisiminimas.

Tik šįryt kažkas atrodo kitaip. Jaučiuosi tarytum garsi aktorė, kaip sakysim, Merilyn Monroe, prieš filmavimo kamerą. Žaismingai nubraukiu į akis krintančius nepaklusnius plaukus ir imu raustis spintoje, ieškodama naujo pakelio muilo. Senąjį vakar teko išmesti. Užmiršusi, ko ieškau, staiga pakeliu akis. Aukštai, kambario kampe, voras ir vėl ištiesė savo tinklą. Kaip visada dėl to susierzinu, net užmirštu mane stebinčią kamerą, ir skubu virtuvėn atsinešti šluotos, kuria galėčiau pasiekti nelemtą voratinklį. Tokį darbą tenka atlikti beveik kasdien, kadangi voras gyvena pas mane jau trejus metus ir vis tame pačiame kampe bando įsirengti gūžtą. Tegu raizgo kur tik nori, bet tik ne tame kampe! Aš jam jau seniai užleidau seną sugedusį laikrodį, kampą už užuolaidos, kurio, įėjus kambarin, nesimato, ir be galo daug tamsių užkaborių, palankių tokiems kaip jis gyventi ir veistis. Ten manasis voras jau savo tinklus iškabino ir daug muselių juose gyvenimą pabaigė, tačiau netrukus jis tas vietas apleido ir persikraustė į gražųjį kampą, apkaišytą dirbtinėmis rožėmis. Tai vienintelis dalykas, kuriuo didžiuojasi mano sena, apipelijusi palėpė, todėl tą kampą kasdien kruopščiai valau, idant netikėto svečio akys, išvargintos pilkumos, turėtų kuo pasidžiaugti. Tačiau mano mintys vėl kertasi su plonučiu voratinklio siūlu, lėtai ir kantriai apraizgiusiu raudonus rožių vainiklapius.

“Ant voratinklio tetrūksta rasos ir rožės atrodytų kaip gyvos,” – pamaniau sau ruošdamasi nutraukti švelniojo audeklo gijas. Bet ūmai atšokau. Pirmą kartą per trejetą metų prieš mane atsistojo buto įnamis – voras kryžiuotis. Aštuonios akys skverbėsi į mane neleisdamos pakelti rankos prieš jo darbą. Jaučiu, kaip kiekviena akelė tiesiog smelkiasi į mano mintis ir, dideliam nusivylimui, ima jas užkariauti. Ach, štai ta kamera, kurios įdėmų žvilgsnį jutau vos išlipus iš patalo! Neryžtingai nuleidžiu šluotą ir sviedžiu ją į kampą. Kas man tas padaras? Jis gi ne žmogus. Kodėl turiu jį puoselėti ir užleisti prašmatniausią buto vietą? Tačiau tąsyk neišdrįsau nieko daryti.

Skubiai susiruošiau eiti ir vos akies krašteliu dirstelėjusi į savo įžūlųjį kaimyną, stipriai trinktelėjau durimis. Tegu gyvena… Ateis ir jo eilė į amžinuosius medžioklės plotus! Juk netupės amžinai savo voratinkly! Vis tiek vieną rytą suardysiu jo išdidžiai nuaustą šilkinį siūlą.

Tačiau mano viltys diena dienon blėso. Kas rytą jaučiau aštuoniaakės kameros žvilgsnį, įsmeigtą į save, ir kas rytą beviltiškai bandydavau šluotkočiu sudraskyti voratinklį. Bet kantrusis voras atkakliai tupėjo savo vietoje ir net neketino nusileisti. Taip kasdien apsišaudydavau žvilgsniais su savo įnamiu, kol galiausiai pabodo. Jau net nebeimdavau šluotražio į rankas. Negailėjau ir tų dirbtinių rožių, kurias šaunusis voras kas kartą vis labiau blukino, kol jos tapo pilkos ir neįdomios. Tik daug įdomesnis gyvenimas virė jų vainiklapiuose, kuriuose knibždėte knibždėjo gyvybė…

Ankstyvą pavasarį gavau trumputes atostogas, kurias praleidau kaime. Labai džiaugiausi po jų vėl įžengusi į savo seną mielą palėpę, nutviekstą tekančios saulės spindulių ir apkibusią žibančiom voratinklių gijom. Ach, kaip čia trūksta tvarkos! Pasiraitojusi rankoves, griebiuosi darbo. Įsitraukusi į savo užsiėmimą, užmirštu viską pasaulyje, net ir aštuoniaakę kamerą, pasalūniškai stebinčią mane iš kampo.

Tačiau staiga prisimenu savo mieląjį kaimyną ir puolu prie papilkėjusių rožių, apneštų storu dulkių ir voratinklių sluoksniu. Ė, broli, čia ne juokai! Kol manęs nebuvo, voras kryžiuotis spėjo vestuves atšokti, o dabar mano rožyne vaikelius sūpuoja. Greitai ir krikštynų sulauksime.

Susidomėjusi vorų šeimos gyvenimu, stalčiuje surandu seną didinamąjį stiklą, iškritusį iš močiutės akinių, ir vėl prisiartinu prie jaukaus šeimos židinio. Stiklas didina vos keletą kartų, bet mano smalsumui patenkinti pakanka ir tiek. Prieš akis atsiveria visai kitoks pasaulis: voro kryžius padidėja, išplatėja, pereina į daugybę sudėtingų raštų, prisitaikydamas prie švelnių aplinkos tonų bei atspalvių. Jei būčiau dailininkė, tas iš pirmo žvilgsnio neįdomus padarėlis taptų įkvėpimo šaltiniu. Kodėl tie menininkai tokie akli, kad nepastebi čia pat esančio grožio, o vaikosi visokias blizgančias įžymybes? Gaila, bet teptuko galia man neįkandama.

Vėl nuleidžiu stiklą ir stebiu toliau. Apsnūdusi stambi mėsinė musė garsiai bimbdama susipainioja tinkle ir ima beviltiškai priešintis kibiems gaudomiesiems siūlams, kurie vis labiau savo gniaužtuose spaudžia auką. Jautrūs voro pedipalpai akimirksniu sureaguoja į signalinės gijos virpėjimą, ir jis lėtai tarsi iš anksto pergale užtikrintas karvedys ropoja tinklu, artėdamas prie vis dar besiblaškančios musės. Kantriai bando ją nuraminti ir, pasinaudojęs atokvėpio minute, klastingai sušvirkščia nuodus. Tada vikriai grįžta į savo vietą, pasirengęs pulti kitą auką. Tą musytę pasiliks pietums, kai virškinimo fermentai bus atlikę savo darbą.

Dabar man tapo aišku, kodėl vorai niekada nesuėda visos musės – chitininė danga jiems neįkandama. Kai buvau vaikas, maniau, kad jų aukomis tapę vabzdžiai amžiams dingsta painiuose voro žarnyno labirintuose. Labai stebėdavausi tamsiuose užkaboriuose radusi puikiai išsilaikiusių musių, tiesa, sudžiūvusių, kurių kadaise turėjau surinkus visą kolekciją. Na, o ją preparuoti, kaip dabar paaiškėjo, man padėjo vorai.

Tad visai kitokiu žvilgsniu ėmiau žiūrėti į savo įnamį ir jo šeimynėlę.

Artėja vasara. Ją pasitikdamos, iš atokiausių kampelių į saulės šviesą pradeda lįsti musės ir kiti nepageidaujami gyviai, tad tuokart tą reikalą palikau neišspręstą. Šiaip ar taip vorams trukdyti daugiau neketinau. O kaip mano prašmatnusis rožių kampelis? Et, palauks geresnių laikų. Netikėtas svečias dabar gali dairytis pro vienintelį apsiblaususį langelį, už kurio žaluma dabinasi ievos ir baltom žiedų piramidėm puošiasi kaštonų alėja. Dirbtinės rožės prieš tikrą ir amžiną gamtos grožį atrodytų dar nykesnės ir pilkesnės. O gyvybė jas puošia…

Vasarą banguotaisiais siūlais apgaubtas kokonas ėmė judėti ir vieną rytmetį rožyną nudžiugino nauji gyventojai, visai kaip žmonių vaikai viltį nešdami juos supančiam pasauliui. Maži voriukai ropinėjo, stengdamiesi pažinti nedraugingą aplinką, kuri anaiptol neprilygo būviui šiltame kokone. Į atjaunėjusį kampelį vis dažniau užsuka saulė, kuri geltonu spinduliu glosto papilkėjusius rožių vainiklapius – juose gimsta pirmos netvirtos ir nevykusios voratinklio gijos.

Didinamasis stiklas priartina mane prie voro kryžiuočio atžalų, kurios dar gerokai skiriasi nuo savo gimdytojų.

Dėmesį prikausto persmauga tarp galvakrūtinės ir pilvelio, arba, moksliškai tariant, septintasis rudimentinis segmentas. Kad ir kaip įtikinamai biologai aiškina tą faktą, man vis dėlto tikresnė atrodo sena afrikiečių pasaka apie godų vorą, kuris, norėdamas dalyvauti dviejose vestuvėse, apsijuosė virve ir savo sūnums liepė tempti ten, kur anksčiau prasidės. Lyg tyčia, vestuvės prasidėjo tuo pat metu, tad kad ir kaip sūnūs stengėsi įvykdyti tėvo prašymą, jiems nepavyko, nes abu traukė virvę į priešingas puses, amžiams įspausdami žymę kaip godumo simbolį, ženklinantį visą voragyvių padermę. Iš tiesų, kryžiuočio apetitas matyti pažvelgus į aukų sąrašą, besitęsiantį nuo nejudrių vabzdžių iki gražuolių drugių.  

Voriukai diena dienon augo ir jau ėmė nebeišsitekti senajame rožyne. Netrukus visi išsiskirstė kas sau: vienas susirado tamsų kampą už lango, kitas įsitaisė ant sieninio laikrodžio, trečias užėmė nenešiojamus kaliošus… Dirbtinių rožių neišdavė tik senasis voras kryžiuotis, kuris kaip ir anksčiau pavyzdingai saugojo savo būstą, kas kartą mane sutikdamas tiriančiu aštuoniaakės kameros žvilgsniu. O gal vis dėlto neblogai būti Merilyn Monroe ir kasdien staipytis prieš gerbėjus? Jau pripratau būti stebima. Ir man labai patinka mano gyvenimo vaidmuo…

Vieną dieną, kai saulės spinduliai vis mažiau šilumos dovanojo žemei, o gelstantys lapai baimingai kalbėjo apie artėjantį rudenį, kaip perkūnas iš giedro dangaus trenkė žinia, jog namas, kuriame gyvenu, nebetinkamas eksploatuoti, tad iki pirmųjų stipresnių šalčių visi gyventojai privalo išsikelti. Iš pradžių nepatikėjau. Nejaugi teks išsiskirti su savo miela, pelėsiais kvepiančia palėpe? Beprasmiškai bandžiau sau įteigti, kad padėtis nėra tokia bloga, kitais metais vis tiek tektų važinėti į kitą miestą, kur gavau pelningesnį darbą.

Susimąsčiusi peržengiau namų slenkstį ir triukšmingai įgriuvau į savo kambarėlį, išgąsdindama jaunus voriukus, kurie mokėsi voratinklių mezgimo meno. Apie juos dabar negalvojau. Pamažu ėmiau rinkti, skaičiuoti senus rakandus – kai kurie daugybę metų riogsojo visiškai nenaudojami, kaip sakysim, senas laikrodis ant sienos arba “smetoninis” radijas, kurį man paliko močiutė. Pradedant naują gyvenimą, reikia viską keisti. Ryžtingai į vieną rezginę kraunu nereikalingus daiktus ir tempiu iki artimiausio šiukšlių konteinerio. Pasiūbavusi iš visų jėgų sviedžiu į viršų ir išgirstu laikrodžio dūžį kaip praeities aimaną, atsiliepusią širdies gelmėse. Akimirkai stabteliu ir ūmai išsigąstu – ar ne per drąsu vienu mostu atsikratyti visos praeities? Tačiau šalti kaip rudens diena praeivių veidai atvėsina ir mano jausmus. Grįžtu į sujauktą kambarį, krentu lovon ir nirštu dėl savo bejėgiškumo.

Nežinau, kiek valandų taip prabėgo. Rodos, kažkoks šešėlis šmėkštelėjo prieš akis, ir ant veido pajutau švelnų kutenimą. Ogi tai voro kryžiuočio jaunėlis, bemegzdamas tinklą, sumanė apraizgyti mano blakstienas. Mažasis išdykėlis!.. Švelniai paimu voriuką ir grąžinu į tėvų gūžtą. Tegul ieško vietos kitur.

Garsus žadintuvo tiksėjimas, kartodamas monotonišką melodiją, nusineša į miego glėbį.

… Voro būstas buvo puikiai įrengtas. Didžiuliai voratinkliai sulig kambario sienomis laikė apglėbę akmeninę olą, kurios gelmėse varvėjo ledinis šaltinių vanduo, tačiau buveinė atrodė šilta ir jauki. Prieš akis šmėkšteli voratinklio siūlai, sudaryti iš ploniausių gijų; būtų įdomu jas pamatyti iš arčiau. Pilkšvame fone išsiskiria signalinė gija ir pamatiniai tinklo siūlai, sudarantys voratinklio spindulius – jie atrodo daug storesni ir stipresni. Bet šeimininko nematyti. Labai noriu pačiupinėti tuos piršto storumo siūlus, nusidriekusius skersai ir išilgai būsto, tačiau kažkodėl negaliu. Tada pamažu pradedu atsipeikėt: juk aš esu musė, kvailai patekusi į tą voratinklį, rudenėjančią dieną priviliota jaukios šilumos. Taip susipainiojau voratinklio gniaužtuose, kad jau nebegaliu pajudinti nei sparnų, nei kojų. Verčiau būčiau žuvus tą akimirką, vos tik įkišau čia savo smailią nosį! Dabar laukiu. Vos sušiugžda vėjo pučiami lapai ir jau bijau, kad atėjo paskutinioji. Minutės ištįso į amžinybę, kurios skubėjimą sustabdė milžiniškas šešėlis, uždengdamas vienintelį šviesos šaltinį. Ėmiau virpėti ir netyčia pajudinau signalinę giją, žaibiškai atkreipdama siaubūno dėmesį. Ir štai jis prieš mane. Aštuonios akys seka kiekvieną judesį, o didžiuliai pedipalpai jau tiesia savo geluonį… Paskutinį kartą iš vidų jėgų truktelėjau ir…

… pajutau, jog guliu ant žemės. To betrūko, kad  miegodama išsirisčiau iš lovos! Kažin kodėl kambaryje tamsoka. Gi voras kryžiuotis milžinišku šešėliu užstoja žvakės šviesą, o jo siluetas atrodo toks didingas… Visai kaip sapne. Nesuprantu, kas man darosi, jei vorai net sapnuose aplanko? Užpučiu žvakę ir vidurnakčio tyloje nugrimztu į gilų miegą.

Štai išaušo ta diena, kai nusprendžiau atsisveikinti su mylimu kambarėliu ir jo gyventojais. Mašina jau užsakyta, daiktai sukrauti. Kaip ir kiekvieną rytą žvaliai šoku iš lovos ir paskutinį kartą prausiuosi surūdijusioje kriauklėje; rodos, nejausdama atsisveikinimo skausmo, pradedu kasdieninę rutiną. Ją nutraukia pratisas pypsėjimas po langais – atvažiavo paimti mano daiktų. Lagaminą po lagamino tempiu žemyn, kol visas turtas atsiduria nedidelėje priekaboje.

Paskutinį kartą įžengiu, apsidairau, ar nieko neužmiršau, ir ketinu rakinti duris. Bet staiga dingteli mintis: ”O kaipgi dirbtinės rožės su vorais?” Atsigrįžtu į jas, tačiau gyventojų nematyti. Tegu šiai palėpei išlieka nors vienas mano gyvenimo prisiminimas.

“Sudie”, - pusbalsiu ištariu, tik nežinau kam: sienoms, rožėms ar vorams. Tačiau tas žodis skamba banaliai ir nejaukiai, tarsi sugriaudamas atsisveikinimo apeigų ritualą. Pagaliau tai nesvarbu, jie turbūt vis tiek negirdi ir nesupranta mano kalbų. Laikas baigti. Raktas pasisuka spynoje ir jaučiu, kad užtrenkiau duris praėjusio gyvenimo tarpsniui, kuris kaip upės vanduo nubėgo ir niekada nebegrįš.

Kieme nekantraudamas trypė vairuotojas - atidavusi šeimininkei raktą ir atsisveikinusi su kaimynais išėjau į lauką. O čia linksmi bobų vasaros vėjūkščiai nešiojo pilkšvas voratinklių gijas, kurios akimirksniu nutūpė man ant veido, blakstienų, plaukų, lyg švelnus priekaištas ir skverbėsi į pačią širdį taip skaudžiai skaudžiai, kaip tegali neblėstantis prisiminimas. Ir tą akimirką pajutau voro kryžiuočio prisilietimą prie mano skruosto, visai kaip rudeninį bučinį, pakąstą aitrių šalnos glamonių…

*  *  *

P. S. Rašant šį kūrinį, už lango draikės bobų vasaros voratinkliai, o prieš akis nuo lubų kaip iš dangaus savo išaustu siūlu nusileido mažas juodas voriukas…  

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"