Paieška Miškas – tarsi antrieji namai

Miškas – tarsi antrieji namai

Vytautas LEŠČINSKAS

 

Vilniaus miškų urėdijos Juodšilių girininkijai prityręs miškininkas Genadijus MOROZAS vadovauja nuo 1986 metų. O iš viso miškininku pradėjo dirbti gerokai anksčiau. Nors gyvena Rukainiuose, kasdien į girininkiją reikia važinėti apie dvidešimt kilometrų, tuo nesiskundžia. Sako, kad net gerai, yra proga kartu bevažiuojant ir po miškus pasižvalgyti, ar visur viskas tvarkinga, ar nėra kur nors pakelėse prišiukšlinta, nes miškai – šalia Vilniaus miesto, aplink Juodšilius, kitas Vilniaus rajono gyvenvietes išsidėstę, tad ir žmonių dažnai lankomi.

 

Kolektyvas mažas, bet vieningas

 

„Dabar turime tik vieną eigulį, Aleksandrą Tumą, darbštų, tvarkingą žmogų, kilusį taip pat iš eigulio šeimos. Jis šiais metais baigė miškininkystės mokslus. Mano pavaduotojas Jonas Ažukas – jaunas, baigęs Lietuvos žemės ūkio universitetą, miškininko kvalifikaciją įgijęs, netgi magistrantūrą baigęs. Išsilavinęs, moka anglų kalbą. Jau ketverius metus dirbame kartu. Jonas Ažukas – svarbiausias girininkijos fotografas, jau turi du apdovanojimus už fotografijos darbus. Jis, kai tik važiuoja į mišką, fotoaparatą pasiima, miško įdomybes fotogafuoja, taip pat įvairius darbus, šventes, tvarkymosi talkas, jaunųjų miško bičiulių veiklą fiksuoja, kitus įvykius įamžina. Kai pastebi ką nors įdomaus, neįprasto, nufotografuoja. Žinoma, ir miško gyvenimą, augalus, gyvūnus fotografuoja. Tad ir nuotraukų daug turime.

Eiguliui išėjus mokytis, visus darbus tenka nudirbti dviems. Rūpesčių netrūksta visais metų laikais. Miškininko darbas - ne tik aprūpinti gyventojus statybine mediena, malkomis, bet ir atkurti iškirstus miškus ar įveisti juos žemės ūkiui netinkamuose plotuose, išsaugoti žmogaus nepaliestus gamtos kampelius. Bene svarbiausias mūsų darbas yra auklėti jaunąją kartą, nes nuo jos priklauso ne tik mūsų, bet ir miškų ateitis. Žinoma, geriausiai vaikai supranta, jog negalima teršti aplinkos, kai patys ją tvarko, renka šiukšles.

Ne paslaptis, kad šiukšlinimas miške išlieka opiausia problema. Mūsų girininkijos teritorijoje šiuo metu nėra nei vieno legaliai veikiančio sąvartyno. Neseniai prie Juodšilių ir Marijampolio buvę 2 sąvartynai rekultivuoti, o žmonės, kaip buvo įpratę, taip ir veža į tą pačią vietą, į miškus visokias atliekas. Tad mes nuolat organizuojame šiukšlių surinkimą. Labai glaudžiai bendraujame su Rudaminos, Juodšilių bei Marijampolio seniūnijomis; kai jos gauna darbuotojų iš darbo biržos aplinkai tvarkyti, prašome, kad ir mums pagelbėtų. Taigi taip ir tvarkome savo teritorijas“, - pasakojo girininkas.

Pavasarį mokyklos tvarko ne tik savo teritoriją, bet ir miškus. Nuolatos padeda ne tik Marijampolio vidurinė mokyklos jaunieji miško bičiuliai, bet ir visi mokiniai. Šiemet sulaukta tikrai didelio būrio jaunųjų pagalbininkų iš Juodšilių „Šilo“ mokyklos. Ir, pasak G. Morozo, du šimtai mokinių per dieną surinko net tūkstantį trisdešimt maišų šiukšlių (aplink Juodšilių gyvenvietę). Urėdija aprūpina maišais šiukšlėms, pirštinėmis. Mokiniai mielai padeda miškininkams, nes žino, po to kur kas smagiau tokiame švariame miške pasivaikščioti, uogauti ar grybauti. Miškininkai už gerus darbus visada vaikams atsidėkojam pavaišindami juos saldainiais, kartais net užsikuriamas lauželis ir išsikepamos dešrelės.

Žinoma, miškininkų pareiga – ne vien mišką švarinti. Tačiau ir be to neišsiversi. Su jaunaisiais miško bičiuliais susitinka ne tik pavasarį. Rudenį keliauja į mišką rinkti įvairių augalų sėklų, gilių. Žiemą, kai gausu sniego, kartu stato slėptuves kurapkoms, į ėdžias vaikai atneša šieno, išpila grūdų. Pavasarį kabina inkiliukus. Girininkas sakė labai besidžiaugiąs sena jau dvidešimt metų trunkančia draugyste su Marijampolio mokyklos jaunųjų miško bičiulių būreliu. Šis būrelis gyvuoja nuo 1975 metų.

 

Daug lankytojų – reikia ir atokvėpio vietų

 

„Su mūsų miškais ribojasi net 16 sodų bendrijų. Tad reikia nuolat važinėti ir žiūrėti tvarkos. Visokių rūpesčių yra: tai tvorą, žiūrėk, viena bendrija panoro perkelti, tai kokį kanalizacijos vamzdį sodininkas išveda į mišką, tai lauko tualetą už sklypo ribų pasistato. O turi tik savo teritorijoje statyti. Juk jei svetimoje teritorijoje pastatytas, vadinasi, tai jau savavališkas statinys...

Malkų dabar iš sandėlio nemažai gyventojams pardavinėjame. Kam per brangu pirkti pagamintas malkas, tiems leidžiame pasirinkti atliekų po kirtimo. Kirtavietėje paprastai lieka nemažai viršūnių, šakų, iš kurių nebuvo galima nieko pagaminti. Visada laukiami žmonės, kurie nori pavalyti kirtavietes, taip jie pasiruošia malkų žiemai ir tuo pačiu padaro gerą darbą mums – išvalytame plote kur kas lengviau ruošti dirvą sodinimui“, - pasakojo girininkas.

Juodšilių girininkijos miškai įvairūs, tačiau vyrauja pušynai, daug mažiau yra eglynų ir beržynų. Ąžuolynų labai nedaug esama, tačiau pasitaiko ir galingų ąžuolų, keletas - net iki 4 metrų apimties. Beveik pusė visų girininkijos miškų – rekreaciniai, o kiti – ketvirtos grupės ūkiniai miškai. Todėl girininkijos miškai gausiai lankomi. Žmonėms miškininkai įrengė 5 rekreacinius objektus – atokvėpio aikšteles su pavėsinėmis, lauko baldais, šiukšlių dėžėmis. Tačiau ir statiniai, ir lauko baldai gana dažnai nukenčia nuo netvarkingų lankytojų. Po vandalų apsilankymo stengiamasi vėl kuo greičiau viską sutvarkyti, aptverti, kad būtų galima į atokvėpio aikštelę tik įeiti. Žinoma atsiranda tokių lankytojų, kurie, sulaužę tvorą, mėgina automobiliais net prie stalų privažiuoti, nors už 10 metrų yra aikštelė. O vieną labai gražią pavėsinę, įrengtą kitoje vietoje, vieną rytą atvažiavęs girininkas rado sudegintą. G. Morozas sako: nuo žmonių kultūros visa tai priklauso... Vieni atvažiuoja pailsėti, visas savo šiukšles susirenka, išsiveža ar bent tvarkingai į šiukšlių dėžes sudeda, o kiti butelių primėto, pridaužo, net ant stalų kažką ima deginti. Nors atokvėpio aikštelėse šiukšliadėžės įtaisytos, bet ne visi į jas pataiko, primėto šiukšlių aplinkui. Dažnas iš sodų bendrijos grįždamas į miestą mėgsta palikti šiukšlių maišus miške. Sudrausminti tokius miško lankytojus labai sunku, tačiau sulaikius šiukšlintoją, jis ne tik nubaudžiamas, o ir liepiama surinkti šiukšles, išaiškinama kokią žalą daro aplinkai. Neretai dar pasitaiko tokių nekultūringų žmonių, todėl ir miškininkų darbai atkuriant tai, kas sugadinta, pašalinant šiukšlynus, atrodo nepabaigiami.

 

Net vestuvininkai atvažiuoja

 

Juodšilių girininkijoje yra tokia atokvėpio vieta miško pradžioje, prie plento į Šalčininkus, vadinama Tatarka, kur daug žmonių vasarą lankosi. Ten ir vestuvininkai, kiti pakeleiviai sustoja. Įrengta atokvėpio aikštelė ir prie tvenkinio, šalia priešgaisrinio bokšto, prie Petešos upelio. Visur yra pastatytos nuorodos kaip privažiuoti iki poilsiavietės. Taip pat važiuodami Lydos plentu pamatysite šalia kelio esančių kaimų pavadinimus. Tuos užrašus pastatė miškininkai.

Girininkijoje nemaža miško kertinių buveinių. Ateini – ten tikrai natūralus miškas: ir išvartų, ir išlaužytų medžių, senų, savaime nugriuvusių kamienų. Labai įdomu pažiūrėti. Iš įžymesnių vietų paminėtini Juodšilių, Dusinėnų, Ožiakalnių pilkapiai, kuriuose buvo palaidotos maro aukos. Taip pat galima pamatyti ir šiuos saugomus kraštovaizdžio objektus: Nemėžio mečetę, Nemėžio dvaro arklides (1850 m.) ir parką.

„Mūsų urėdas pats labai rūpinasi ir gamyba, važinėja į miškus, pas girininkus. Kai tik jis pradėjo dirbti, iš karto pajutome tikro šeimininko ranką. Viską, ką buvo pažadėjęs (kad turėsime ir naujus džipus, ir daug ką kita, kas būtina), įvykdė. Tai todėl, kad buvo pradėta gerai, naujoviškai ūkininkauti, tad ir naujų automobilių atsirado, ir kitokių technikos priemonių, ir darbo vietos kompiuterizuotos. Buvo pradėta remontuoti girininkijų pastatus. Dabar trylikos girininkijų ir medelyno beveik visi pastatai jau atnaujinti“, - kalbėjo Juodšilių girininkas.

Jos teritorijoje veikia trys medžiotojų būreliai, kurie dabar jau veiklą organizuoja pagal savo grafiką. Anksčiau buvo daug briedžių, bet dabar labai jų sumažėjo. Šernų yra, nes esama daug jaunuolynų, kuriuose jie gali slėptis. Stirnų, lapių daug, taip pat kiškių, kurių ir visada nemažai buvo. Yra baltųjų kiškių. Brakonieriavimo atvejų pasitaiko mažai. Girininkas sako, kad didelių pažeidimų dabar nėra, miško vagysčių mažai pasitaiko, o ir tos smulkios. Dėl to problemos nėra. Daugiausiai žalos miškui žmonės padaro degindami nenuganytas pievas.

„2006 metais, kai buvo labai sausas pavasaris, girininkijos teritorijoje užgesinome apie 30 miško gaisrų. Šiemet miškuose gaisrų nebuvo. Girininkijoje yra vienas iš aštuonių urėdijoje esančių stebėjimo bokštų, kurie susieti vienas su kitu. Budėtojai turi radijo ryšio priemones, telefonus. Apie pastebėtą kilusį gaisrą tuoj pranešama girininkijos darbuotojams, siekiant kuo greičiau užgesinti kilusias liepsnas“, - pasakojo Juodšilių girininkas Genadijus Morozas.

... Miškininkams rūpesčių visada pakanka, tačiau Genadijaus veide visada atsispindi gera nuotaika. Girininko gyvenimo tikslas - taip tvarkyti girią, kad mylintis gamtą čia galėtų užmiršti miesto triukšmą, nusiraminti ir pasidžiaugti miško gėrybėmis. Miškininkai visada atvers miško vartus geram, doram, gamtą mylinčiam ir norinčiam ją pažinti žmogui, bet kiekvienas privalo atverti savo širdį gamtos pažinimui ir saugojimui. Mylėkime mišką ne tik žodžiais bet ir gerais darbais.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"