Paieška Gerda BIJANSKAITĖ

Konkursui "Gamtos pasaka - 2008"


Gerda BIJANSKAITĖ

Pakruojo r. Pašvitinio pagrindinė mokykla, 10 klasė

 

Vėjas

 

Gal tai tik vėjas,

Kurį sapne regėjom...

Prabėgo, kažką pakuždėjęs,-

Pavyti jo šnabždesio negalėjom...

 

Gal tai tik vėjas,

Užvertęs gyvenimo lapą,

Prabėgo neatsigręžęs.

O, paukšti, suraskime kalbą,

Kurią girdėtų vėjas

Ir laikas sugrįžtų prabėgęs.

 

Gal tai tik vėjas,

Mano saulę išnešęs...

Paskui būrį bėgęs

Neprašęs, kad leistų Dievas...

 

Obelų žiedai

 

Snaigių skaros nuo obelų krito.

Užmerkus akis prieš dangų,

Jutau žiedų kvapo bangą.

 

Saulės balkšvoje šviesoje

Prabilo žiedai tiesa:

- Pavasaris dainuoja,

Vėjo sparnais moja.

Šio šokio ir Tave kviečia,

Pašokim kartu? - ranką tiesia.

 

Supausi su vėju visą dieną,

Jaučiau lyg  akimirką vieną.

Užgeso saulės šviesa karšta,

Nurimo vėjo tyli daina.

O žiedai mūsų sodo -

Lyg gyvenimo godos.

 

Vėjas

 

Lekia vėjas -

Kojos basos,

Pats jis raitas,

Kasos draikos.

Sukas ratais,

Mėtos lapais.

Kelia saulę,

Rodo meilę.

Aš užšoksiu,

Pievom lėksiu,

Saulei snaudžiant

Pasislėpsiu.

 

Lekia vėjas-

Kojos basos...

 

Saulės paukštė

 

Savo sparnais sujungia

Žemę ir mėlynus tolius,

Gulbė upėje baltuoja

Trokštanti manos svajonės.

 

Šypsos dangaus mėlynės

Į žemę sugrįžus tėvynės.

Džiaugias pakilus nuo upės,

Sopauja  toliuos šviesiuos.

 

Žemėn ar dangun pakilus,

Kedena pavasario plaukus.

Nelaimes pakėlus į aukštį

Šypsosi saulės paukštė...

 

 

 

 

Liūdna pasaka apie Asią

Adomas ALEKNAVIČIUS

Pakruojo r. Pašvitinio pagrindinė mokykla, 5 klasė

 

Tada man buvo ketveri... Buvo šalta žiema. Kaimynas netikėtai atgabeno į mūsų namus staigmeną – mažą šuniuką. Jis buvo rastas aludės tualete, mažylis buvo sušalęs, drebantis mažas kamuoliukas. Jam tebuvo kelios dienos, jis net dar buvo aklas.

Su mama jo pagailėjom: greitai radome dėžę, į ją įtiesėme megztinį, kad būtų šilčiau, paguldėme ten naująjį gyventoją. Teko ir  apkloti jį. Kas kelios valandos šunytį maitinome. Tai nebuvo taip paprasta - reikėjo šildyti pienuką, pritraukti jo į medicininį švirkštą ir pražiodžius palengva pilti. Kol mažylis pramoko pats maitintis. Nors šunelis neturėjo mamos, jis turėjo mus.

Pavadinome ją Asia, šį vardą aš išrinkau ir labai didžiavausi. Taip palengvėle Asia paaugo, sustiprėjo, jau ir iš dėželės išsiropšdavo. Augo be mamos, tačiau su manimi – geru šeimininku. Buvo pasiutusi, piktoka, urzgianti, kovojanti už save. Labai gražu buvo matyti, kai ji vijosi savo uodegėlę, su ja nuolat žaisdavo.

Taip Asios vaikystė prabėgo mūsų mažoje virtuvėlėje. Ir ji, ir mes apsipratome ir draugavome. Visiems buvo gerai. Atėjo pavasaris, lauke atšilo. Asią perkėlėme į lauką, pabandėme pririšti. Tačiau ji kovojo iš paskutiniųjų už savo laisvę - pririšta labai cypė ir bandė išsivaduoti. Turėjome laikyti ją palaidą.

... Kartą su mama išvažiavome visai dienai į Šiaulius. Asią palikome kieme. Tačiau grįžę jos kieme neradome. Sunerimome. Pievelėje ant žolės gulėjo mamos striukė, kai ją pakėlėme, pamatėme savo Asią. Ji atrodė mieganti: visa balta, rami, užmerktom akim. Tačiau ji nepabudo... Aš ilgai verkiau... Kaimyno berniukas papasakojo, kad išbėgusią iš kiemo ją pertrenkė pravažiuojanti mašina ir nubloškė į šalikelę. Asia negalėjo nugalėti mašinos.

Palaidojome ją kieme, prie obels, kur mūsų gyvulėlių kapinės. Pasodinome su mama gėlių. Dabar tos gėlės tebepuošia kapelį, mes jau turime kitą šunelį.

Tebepykstu ant to vairuotojo, kuris kaltas dėl Asios mirties. Asia taip sunkiai pradėjo gyvenimą, norėjau laimingos pabaigos -  kaip pasakose būna. Tačiau ši pasaka - liūdna.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"