Paieška Fantastiškieji gyvūnai (1)

Fantastiškieji gyvūnai (1)

Aitvaras

Romualdas KALONAITIS

 

Romualdas Kalonaitis – Kauno politechnikos instituto absolventas, inžinierius, ekonomistas, žurnalistas, vėliau – Lietuvos diplomatijos darbuotojas (Lietuvos ambasadorius Nuolatinėje misijoje prie Europos Sąjungos, ambasadorius Švedijos, Nyderlandų Karalystėse). Buvo puikus mokslo populiarinimo meistras, spausdinęsis rimtuose žurnaluose, žinių skleidėjas. R. Kalonaičio plunksnai priklauso ir pirmoji rimta publikacija apie Zodiako ženklus žurnale „Mūsų gamta“, ištisus metus spausdinta bendru pavadinimu „Saulė eina žvėrių ratu“. Sovietmečiu tai buvo gana drąsus žingsnis, mėginant praverti vartelius į labai įdomų astrologijos, senųjų tikėjimų, legendų pasaulį ir net horoskopus, kurie šiandien atrodo labai įprastas dalykas.

R. Kalonaitis visus faktus labai kruopščiai persijodavo per analitinio proto sietelį, todėl jo raštuose pelai visada būna labai aiškiai atskirti nuo grūdų, tai yra nepatikrinti faktai niekada nebūdavo pateikiami kaip tikras dalykas. Visada matyti, kur baigiasi mitai, legendos, o kur iš jų kyšo realūs tų legendų atsiradimo pagrindai, kur tikra žmonių pasaka, o kur realių įvykių atspindys. Ir niekada netrūksta švelnios šypsenėlės...

Šį sykį spausdiname keletą Romualdo Kalonaičio straipsnių apie mums gerai žinomus fantastiškuosius gyvūnus. O gal kas nors jais iki šiol dar iš tikrųjų tiki?

*  *  *

Žmonijai, atrodo, buvo maža natūraliosios gyvulių, paukščių, roplių ir žuvų įvairovės. Legendos ir sakmės apgyvendino mūsų planetą aibe fantastiškų gyvūnų. Protėvių akys juos regėjo ore, vandeny, žemėje bei po žeme – meilius, gerus ar piktus. Nūnai retas juos bežino. Dėl to mūsų fantazija tapo gal kiek skurdesnė. Pabandykime atgaivinti kelis gausios fantastiškųjų gyvūnų kaimenės atstovus: savuosius – aitvarą, vilkolakį, kauką, baubą, slibiną, undinę bei iš tolimiausių kraštų – drakoną, kentaurą, feniksą, chimerą, baziliską, gorgoną, vienaragį, hidrą, salamandrą, harpiją, hipogrifą.

Tarp išnykusiųjų padarų yra nemaža ir tokių, į kuriuos nė sykio nebuvo iššauta, kurių nė sykio nenutverta spąstais. O jie, jei tikėsime padavimais, gyveno balose, pievose, pamiškėse ir ypač tankmių gūdumoje. Nejučiom pranyko, ištirpo, tarsi paryčio migla, ir į jokią baltąją ar raudonąją gamtos knygą nesurašyti jų vardai. Aitvarai, kaukai, vilkolakiai, slibinai, drakonai, hipogrifai – susirinktų nemažas zoologijos sodas. Mėgstamiausia jų gyvenamoji vieta – ekologinė niša, moksliškai tariant, buvo žmonių vaizduotės giria. Iš ten varu išvaryti fantastiškieji padarai bandė apsigyventi kur nors raštų puslapiuose. Tačiau iš to nieko neišėjo. Išmirė, pranyko – kaip kitaip pasakysi. Tačiau garbūs žilagalviai senoliai vis dar užsispyrę tvirtina, jog neseniai matę aitvarą ar kauką čia pat už klėties ar prie kaimyno tvoros.

Lietuvoje, esą, klaidžioję ar užklysdavę nemažai fantastiškosios faunos atstovų: aitvarų, slibinų, baubų, kaukų, vilkolakių, undinių. Tačiau seniausi, lietuviškiausi yra keli. O pirmas tarp pirmųjų, be abejonės, yra aitvaras. Koks gi jis žvėris? - paprieštaraus gyvūnijos žinovas. Aitvaras, tars, yra pusiau žmogus, pusiau dvasia. Ir pasitelks sau autoritetus: M. Mažvydą, J. Lasickį... Ė, ne! Apsvarsčius šį klausimą nuosekliai, aitvaras vis dėlto priskirtinas girių faunai. Jis ne žmogus, ne dievas, ne velnias... O jei dar panagrinėsime, kaip jis atrodęs, tai ir išeis, kad jis geriausiai tinka gyvūnijos pasauliui... „Lokišius iš Kerdžiukų kaimo matė kažkurį vakarą aitvarą lekiant. Tasai labai šviesus buvęs su smailiu snukiu, už kurio pailgas, lyg nupampusi kulka, jo pilvas kybojo, prie to vėl plona, ilga uodega“. Retas taip smulkiai galėdavęs įžiūrėti aitvarą. Lokišiui jis maždaug paukščiu pasirodęs, tik apie sparnus - nė žodžio. Jei jau aitvaras toks ištįsęs, pailgas ir besparnis, tai gal labiau į skriejančią gyvatę panašus? Tautosakoje dažnai aitvarą „ugniniu žalčiu“, „žaltvyksliu“, „žaltviska“ vadina arba – ugniniu pagaikščiu, ugnine kartimi. Kartim jis tikrai nebuvęs, nes juk gyvas padaras, vadinasi, tik panašus į kartį. Žodžiu, tai skrendanti, pailga, į pagalį ar gyvatę panaši būtybė, priedo šviečianti ir žaižaruojanti.

Šiaip žmonėms prasčiau sekdavęsi, sutikus aitvarą. Tik suūš, sušvilps netoliese viesulas – šakos lūžta, medžių viršūnės braška, kyla dulkių verpetai. Ir nulekia kažkas. Žmogus stovi pilkas iš baimės, neįžvelgęs paslaptingo padaro. Būdavo sakoma: aitvaras viesulu joja. Iš čia ir „greitas kaip tikras aitvaras“. Arba kaip žaibas. Švyst padange, trumpam lieka šviečiantis takas, o kur pradingo – niekas nespėja susekti.

Mėgę aitvarai tikrų paukščių formą. Tai jie pasirodydavę paukščiu su labai labai ilga šviesia uodega, tai juodais garniais, tai gaidžiais. Sodyboje aitvaras labai dažnai tapdavęs gaidžiu. Bet įgyti kitą išvaizdą jam irgi nebūdavę vargo. Sakmės mini aitvarus kaip juodus katinus, meškas, vilkus, net juodus ožius. O pamiškėse ir paežerėse, kur aitvaras ilsėdavęsis po nakties žygių, jis tapdavęs juodbruvu vyru arba čigonu.

Išmanus kaimietis aitvarą nesunkiai prijaukindavęs – paversdavęs beveik naminiu gyvuliu. Tuo aitvarai ir buvę įžymūs – jie nešę naudą savo šeimininkui: auksą, sidabrą, javus, medų, pieną. Pasak dzūkų, egzistavusi net aitvarų specializacija: piniginiai, grūdiniai, pieniniai aitvarai. Gudrus žmogus išsyk atspėdavęs, ar aitvaras lekia tuščias, ar su našta. Jei tuščias – jis raudonas, skaidrus, jei nešinas – tai juodas, tirštas. Tiesa, Šiaurės Lietuvoje manyta priešingai: juodas aitvaras – tuščias, raudonas – su pinigais. Beje, jį buvo galima pagauti ir patikrinti. Pavyzdžiui, mesti į aitvarą vyžą arba prismeigti jo žiponą peiliu arba pasiūlyti jam vaišių.

Aitvarai – baisūs smaližiai. Ūkininkas, įsigijęs aitvarą, kepdavo jam kiaušinienę, girdydavo pienu su medum. Nors vėlesnėse sakmėse jis ir mėgo žmogumi rodytis, tikrasis jo kūnas labiau paukštiškas, žvėriškas. Net gimdavęs aitvaras iš kiaušinio it paukštis ar žaltys. Reikia gauti juodą gaidį. Septintaisiais, aštuntaisiais, devintaisiais arba dvyliktaisiais metais gaidys padeda kiaušinį. Patupdžius ant jo vištą arba palaikius pažasty, išsiperi aitvariukas.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"