Paieška Ieva EIGMINAITĖ

Konkursas "Gamtos pasaka - 2008"

Drugelio sparnai

Ieva EIGMINAITĖ

Radviliškio Lizdeikos gimnazija, 3klasė

 

Viskas, kas gyva, yra gamta. Viskas, kas kvėpuoja, jaučia, gyvena yra gamta. Aš, tu ir Ji – irgi esame gamta. Tik aš ir tu tai suprantame dabar, o Ji tai suprato per vėlai – tik tada, kai paniurusi ryto saulė švelniai žadino rasą ir dar švelniau ją naikino, kad ši atgimtų kitą dieną. Prabudo jau paukščiai, tyliai kėlėsi gėlytės ir paskutinis Jos kūno kvapo atodūsis kartu su voriuko aimana pakilo į dangų drugelio sparnais, kad daugiau niekada nebegrįžtų... Kad išskristų kažkur toli į žiemą...

Ji niekada nebuvo didelė gamtos mėgėja. Miesto Princesei užtekdavo pažvelgti pro savo porcelianinį langelį į lauką, į vėją ir šnekančius medžius ir iš karto šiurpuliai padengdavo Jos aksominę odą: kiek ten daug visokių šlykštynių! Ką jau kalbėti apie uodus, visokias muses ar šiaip kitus padarėlius, ropojančius per ilgas, plonas jos kojas.

O vorai! Kaip ji jų nekentė! Jie tokie baisūs: gauruoti ir kaip šlykščiai ropoja kambario siena. Vien nuo minties apie juos Ji imdavo spiegti. O jeigu pasirodydavo, jog tas baidyklė kažkur šalia, į kambarį neidavo tol, kol atvažiavę, kartais visai patrauklūs, vyrai neišdezinfekuodavo visko, kad tik niekur neprisiveistų tų aštuonkojų.

Taip pat ši Princesė nevalgydavo nieko, kas atkeliaudavo iš už lango, iš laukinės gamtos. Uogos, vaisiai turėdavo būti atvežti iš Ispanijos sterilių ir tvarkingų laukų, daržovės turėdavo augti Jos šiltnamyje, kuriame Ji per visą savo gyvenimą niekada nesilankė: jį tvarkė tas seksualus sodininkas su šiaudine kepure. Jokios mėsos Ji irgi nepripažino: per daug kaloringa ir šiaip neišvaizdi.

Ir dar Ji niekada nesuprasdavo, kaip kai kurioms moterims patinka laukinės gėlės. Juk jos tokios neišvaizdžios, tokios kuklios. Argi gali jos maloniai kvepėti? Ne, jos tik gadina gėlių vardą - renka lauko dulkes ir visokias bakterijas. Ir apskritai, kaip atrodytų ši Miesto Princesė, rankose nešdama šiuos nykius, bespalvius augalus?

Vis dėlto, kai kartais vasaros vakarą Ji viena likdavo namuose ir visai netyčia užmesdavo akį į langą, pamačius, kaip gražiai saulė nudažo mišką prie Jos namų, kaip maži paskutiniai dienos šviesos zuikučiai žaidžia slėpynių medžių lapuose ir kaip švelniai kai kuriuos iš jų nuspalvina pumpuro spalva - tada gamta iš naujo pražysta, kad vakarui atėjus vėl užgestų - Princesei suspausdavo kažkur širdutės plote ir Ji klausdavo savęs: Kodėl? Iš kur ta neapykanta viskam, kas gyva už Jos porcelianinio langelio?

Matyt tai prasidėjo tada, labai labai seniai, kai Ją, dar visiškai mažą mergaitę, tėvelis nusivedė į mišką. Buvo graži auksinio rudens diena. Lapai dengė visą žemę, o į giedrą dangų jau stiebėsi apnuogintos medžių viršūnės. Jie klaidžiojo po mišką, abu besišypsantys, abu be galo laimingi. Tėvelis Jai pasakojo apie įvairius miško gyventojus ir vis sustojęs parodydavo, kur koks medis, kur kokia žolytė. Tada Ji pamatė labai gražų drugelį, švelniai alsuojantį sparnais ant kažkokio krūmelio. Priklaupė pažiūrėti iš arčiau - gražuolis irgi tarsi tyrinėjo Ją taip pat smalsiai, bet staiga pakutentas švelnaus vėjo gūsio nuskrido kažkur toli į rudenį. Daugiau Ji jo nebematė. Vis dar sužavėta nuostabaus reginio, Princesė atsistojo, apsidairė ir išsigando – šalia nebebuvo jos mylimo tėvelio. Praėjus pirmajai baimei, suprato, kad Jos tėvelis, kaip ir tas drugelis, išskrido kažkur toli į žiemą...

Štai dėl viso šito Ji ir pradėjo kaltinti gamtą, kam ši pavogė iš Jos brangiausią žmogų, sugriovė porcelianinį gyvenimą. Tada ir gimė tas priešiškumas, baimė, noras atsiriboti nuo natūralios ir tokios nenuspėjamos gamtos, pasislėpti civilizuotame pasaulyje, jog užmirštų tą baisią akimirką. Bet širdies kamputyje kirbėjo viltis, kad gal kur nors, ant kokio krūmelio, Ji dar pamatys drugeliu virtusį tėvelį.

Ir štai vieną dieną porcelianinis Jos pasaulis sugriuvo antrą kartą.

Ji nebežinojo nei ką daryti, nei ko griebtis, norėjo tik bėgti kuo toliau nuo savo gyvenimo, norėjo pabėgti nuo savęs. Išnaikinti viską, kad niekada nebereikėtų kurti iš naujo. Štai tada Ji pažvelgė pro grotomis aptrauktą langą - tolumoje kaip ir visada plytėjo tas pats miškas - Miesto Princesė, pametusi savo vardą, basa išbėgo į vasarą.

Saulė tada jau leidosi ir medžiai kartu su dangumi ėmė liepsnoti, gėlytės jau leido savo galveles ir ruošėsi nakčiai, paukščiai tildė giesmes. Tik dar kai kurie principingi vabzdžiai nesiruošė miegui: jie dirbo visą parą.

Į mišką ji įbėgo kaip pamišusi. Širdyje virte virė pyktis, nerimas ir kažkoks žodžiais neapsakomas jausmas. Kojas skaudėjo nežmogiškai: per daug jos buvo išlepintos grožio centruose. Bet Ji vis tiek viską pamiršusi bėgo, skrido kartu su vėju, kol galiausiai nuovargis ir įtampa pakirto kojas - Ji krito be sąmonės ant jau nakties belaukiančių samanų.

Kai prabudo, buvo tamsu, tik virš medžių viršūnių Ją stebėjo smalsios žvaigždės. Ji atsisėdo, atsirėmė į šalia buvusi beržą. Aplinkui buvo taip tylu, kad net girdėjosi, kaip švelniai alsuoja visa gamta, ir Princesė pravirko. Verkė dėl pamesto vardo, dėl porcelianinės sudužusios pasakos, dėl to, kad Ji dabar ten, kur niekada neturėjo ir nenorėjo būti. Ji sėdėjo vidury miško.

Sukaupusi paskutines jėgas ir nusivaliusi sūrias ašaras Ji atsistojo ir pakėlė pailsusias akis į dangų. Buvo giedra ir miesto šviesų neapakinta Ji išvydo spindinčias žvaigždutes, išgirdo jų šneką. Jos taip švelniai pasakojo Jai apie visa, ką jos per ilgą savo gyvenimą matė, pasakojo apie Žemės gimimą, apie pirmus jos gyventojus, apie tai, kokie jie iš pradžių buvo geri ir kaip dabar pasikeitė. Tada dangaus akutės nutilo, kad išklausytų Jos. O Ji nežinojo, ką sakyti: tai buvo pirmas kartas Jos gyvenime po tėvelio netekties, kai kažkas nuoširdžiai ir visiškai nesmerkdamas leidžia Jai išsipasakoti. Ji nuleidusi akis tylėjo. Bet žvaigždutės nesupyko, tik nusišypsojo ir pasiūlė Jai skristi kažkur toli į žiemą.

Ji, įgavusi jėgų, patraukė tolyn į mišką. Nors pro medžių šakas buvo itin sunku prasibrauti, ji jų nelaužė, o tik atsargiai, kad neužgautų medelių, judėjo į priekį, kol staiga po klevu pastebėjo dar dvi akeles – raudonos, labai nuliūdusios jos žvelgė į Ją. Priėjus arčiau pamatė vienišą žemuogę, kuri savo ašaromis drėkino žemę. Švelniai paklausta, kodėl ji verkia, uogelė dar labiau susigėdo, bet nuraminta tyrų Jos akių šviesos prakalbo ir papasakojo apie nelaimingą gyvenimą, nes be saulės spindulių neįmanoma išsirpinti saldžių uogų, o didelis medis virš jos yra per toli, kad išgirstų tylius jos dejavimus. Tada Princesė nieko nelaukusi pakilo ir kreipėsi į klevą. Šis nubudintas iš miego nebuvo labai patenkintas, bet greitai supratęs reikalo svarbą pakeitė toną ir iš karto sutiko truputį kitaip pasukti savo galingas šakas, kad saulė galėtų glamonėti ir jo kaimynę. Žemuogė labai apsidžiaugė ir iš ypatingo dėkingumo padovanojo Jai paskutines savo akutes. Iš pradžių Ji nenorėjo atimti regėjimo uogelei, nes tada ji tikrai nebematytų spindulių, bet ši primygtinai prašė priimti dovaną. Tai buvo pačios skaniausios žemuogės, kurias Ji valgė. Gal todėl, kad tai buvo Jos pirmos ragaujamos žemuogės, o gal dėl to, kad tai buvo auka gyvybės, kurią Ji ką tik išgelbėjo, kad ši kitą rytą išskristų kažkur toli į žiemą.

Staiga Ji pajuto dar kažką, besimėgaujantį ta dangiška malone ir ropojantį Jos kaklu. Tai buvo mažiukas juodas, gauruotas voriukas. Ji nesuspigo, kaip buvo įpratusi, o paėmė jį į delną, ir šis švelniai  pabučiavo. Tas bučinys buvo lyg visą gyvenimą lauktas. Mažylis paprašė, kad ji jo nepamestų ir paklausė, gal jis galėtų skristi kartu su Ja kažkur toli į žiemą. Ji, žinoma, sutiko, pasisodino voriuką ant peties ir abu ėjo dar tolyn. Kol galiausiai priėjo didžiulę aikštę. Medžių čia nebuvo – tai gėlių karalystė. Šįkart jos neatrodė pilkos, nuobodžios -  kaip  nuostabios princesės ramiai miegojo apklotos žvaigždžių šviesa, ore švelniai tvyrojo jų kvapai. Tokių nuostabių aromatų Ji niekada nebuvo jautusi. Su kiekvienu įkvėpimu jie švelniai, lyg saulės spindulėliai, keliavo Jos kūnu, pripildydami jį dangiškos šviesos, kuri už kelių žingsnių parodė Jai krūmelį, ant kurio pamatė labai gražų drugelį, švelniai alsuojantį sparnais. Tai buvo tas pats gražuolis, lygiai toks pat kaip Jos tėvelis. Džiaugsmo ašaros nudilgė Jos skruostus ir Ji puolė prie krūmelio. Drugelis sparnais apkabino Ją ir leido išsiverkti. Kai akys vėl buvo sausos, Ji pradėjo pasakoti, kiek daug patyrė nuo to laiko, kai matė jį paskutinį kartą, kiek daug visko norėjo padaryti, bet nieko nepadarė, kiek daug norėjo pasakyti, bet nepasakė, kiek daug turėjo pajusti, bet nepajuto. Ji apgailestavo, kad visą laiką kaltino gamtą, jog ši sugriovė Jos porcelianinį gyvenimą, tad dabar pati jaučia kaltę. Drugelis Jai atleido ir dar tvirčiau apkabinęs, kad Ji pajustų jo širdutės plakimą, pasakė, kad Ji visada buvo čia laukiama, nes čia visada buvo ir bus Jos namai, kur niekas niekada dėl nieko nepyksta, kur visi vieni kitus priima tokius, kokie jie yra. Jie visi yra šeima, jie visi yra gamta.

Su šia vidų šildančia meile Ji ramiai užmigo šalia krūmelio. Gražuolis taip ir liko Ją stipriai apkabinęs, voriukas snaudė ant peties, o žvaigždutės virš jų galvų švelniai atsiduso, supratusios, kad greitai ateis žiema.

Pabudusi ryto saulė švelniai žadino rasą ir dar švelniau ją naikino, kad ši atgimtų kitą dieną. Prabudo jau paukščiai, tyliai kėlėsi gėlytės ir paskutinis Jos kūno kvapo atodūsis kartu su voriuko aimana pakilo į dangų drugelio sparnais, kad daugiau niekada nebegrįžtų... Kad išskristų kažkur toli į žiemą...

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"