Paieška Vilkas pilkas nebaisus?..

Vilkas pilkas nebaisus?..

Žurnalisto Augusto UKTVERIO pokalbis su dr.(hb) Linu BALČIAUSKU, Vilniaus universiteto Ekologijos instituto direktoriaus pavaduotoju mokslui, šio instituto Žinduolių ekologijos laboratorijos vadovu.

 

Apie plėšrias būtybes daug skaitome, daug matome. Ir spoksant į TV ekraną gamtą dažniausiai matome tik kaip kokį plėšrųjį monstrą. Tačiau sakoma, jog gamta visada sužavi žmogų savo pusiausvyra, kitaip žmogus jau būtų miręs (ir nepalaidotas, nes po gamtos katastrofų nebus kam imtis kastuvo).

Vadovaujate Žinduolių ekologijos laboratorijai, tad ir plėšrieji žvėrys, susivokiu, yra tik dalis Jūsų, kaipo mokslininko, akiračio.

Kaip ten bebūtų, tačiau kas yra tie plėšrieji žvėrys, kaip juos vaizdžiau kiekvienam mirtingajam nusakytumėte?

 

Plėšrieji yra tie, kurie minta mėsa. Bet ne vien mėsa. Tarkime, usūrinis šuo, kiaunė nemažai mityboje vartoja ir augalinės medžiagos, tačiau vis tiek yra plėšrieji.

Yra kokie 3-4 punktai, kuriuos reikia turėti omenyje, kai kalbame apie mūsų šalies gamtoje esančius plėšrūnus žvėris.

Pirma: ilgą laiką mes nežinojome, kiek yra tų plėšrūnų. (Dėl tokių priežasčių: buvo panaikinta vadinamoji valstybinė apskaita; ji buvo vykdoma ne moksliniu principu – skaičiavo ir medžiotojai, ir miškininkai, bet ne kartu).

Antra: niekada nedarė tos apskaitos vienu metu.

Trečia: kai ne visi vienu metu imasi apskaitos, atitinkamai iškraipomi jos duomenys (gauti skaičiai tiesiog sudedami, nepaisant pasikartojimų).

Ketvirta: Lietuvos žaliųjų judėjimas dėl plėšrūnų Lietuvoje sukėlė visiškai nereikalingą vajų, kas spaudoje nepraėjo be tam tikrų pėdsakų...

Dabar – kiek detaliau. 2004-ais buvo atlikta vilkų ir kai kurių kitų gyvūnų apskaita. Po to spaudoje paskelbta, jog atlikus apskaitą (tik tam tikroje Lietuvos dalyje) paaiškėja: Lietuvoje besą tik 111 vilkų. Ir tuo skaičiumi buvo pradėta operuoti kaip vilkų populiacija... visoje Lietuvoje. Tačiau dar prieš pradedant apskaitą buvo konstatuojama, jog atitinkamai vilkų aptinkama maždaug viename šimte miškų masyvų (apskaita atlikta tik dalyje miškų). Tad reikia toliau skaičiuoti pagal vidurinės mokyklos matematikos atitinkamas formules. Ir netrukus sužinosime, jog Lietuvoje gyveno per 200 vilkų.

Minėtą apskaitą atliko Vilniaus universitetas (koordinatoriai – Egidijus Bukelskis, Kęstutis Pėtelis, Eugenijus Tijušas). O spaudoje nė nebuvo pabrėžta, jog apskaita buvo tik dalinė, t.y. nebuvo atlikta visos Lietuvos mastu. Skaičius 111 atspindi tik gyvūnų skaičių tose konkrečiose vietose, kur buvo atlikta apskaita.

 

Tad kokią papildomą  ydą čia įžvelgtumėte?

 

Apskaita buvo atlikta tik atitinkamoje šalies dalyje. Tad rezultatai turėjo būti ekstrapoliuojami likusiam plotui (miškų masyvų skaičiui). Tuo tarpu spaudoje vis mirgėjo, jog Lietuvoje yra 111 ar 112 vilkų. Girdi, jei bus medžiojama kasmet po 50 (kaip ir anksčiau), greitai vilkai suvis išnyks.

 

Teigimas apie vilkų išnykimą Lietuvoje  yra absoliuti neteisybė?

 

Taip. Na, natūralu, jog teko man atlaikyti puolimą prieš Ekologijos institutą: girdi, nyksta vilkai, o mes nieko nedarome. Tačiau prieš tai siūlau susipažinti su skaičiais. Juoba, kad su apskaitos dokumentais galima susipažinti pačioje Aplinkos ministerijoje.

Nuo 2006 m. padedant miškininkams kasmet Lietuvoje vykdome vilkų apskaitą pagal visus Europos šalyse galiojančius šios srities stebėsenos (monitoringo) reikalavimus, t.y. vienu metu visose girininkijose (kurių yra per 400) išeina į miškus žmonės (gali būti miškininkai, medžiotojai, gamtosaugininkai, kiti entuziastai) ir imasi skaičiuoti vilkus (pagal pėdsakus sniege). Tą apskaitą pakartoja po 3-4 dienų (atsižvelgiant į oro sąlygas). 2006 metais vilkų apskaitoje vienu metu Lietuvoje dalyvavo, mūsų žiniomis, apie 600-700 žmonių. Visi apskaitos duomenys po to patenka į mūsų instituto Žinduolių laboratorijos specialistų rankas, kad viską galėtume įvertinti moksliniu pagrindu – atmetant pasikartojimus, dėl kurių vilkų skaičius ir padidėja. (Apskaitant vilkus ar kitus plėšriuosius žvėris mes, mokslininkai, pretenduojame tik į koordinatoriaus vaidmenį, patarimus metodologijos srityje.) Žinoma, vilkas yra gudrus žvėris, slapukas, tad gal vienas kitas ir neparodyti savo pėdsakų sniege (o būtent pagal pėdsakus ir skaičiuojama). Jei nebus sniego, tada – sudėtingiau. Tiesa, esama variantų (gyvūnams pritvirtinami radijo siųstuvai – komplektas su palydoviniu įrenginiu, perduodančiu duomenis tiesiog į laboratorijos kompiuterį, kainuoja apie 40 tūkst. eurų), kurie yra kur kas brangesni.

 

Tad kokie vilkų apskaitos rezultatai?

 

Nuo 2000-ųjų iki 2005-ųjų buvo tiriamas paplitimas, sužinant kuriose girininkijose nuolat esama vilkų. 2006, 2007 ir 2008 metais jau organizuota apskaita.

Apie šių metų apskaitą reikėtų kalbėti atskirai, nes žiema, galima sakyti buvo be „baltojo patalo“. Bent tuo metu, kai vyko apskaita, trečdalyje plotų sniego nebuvo. (2006 ir 2007 metais apskaitos - ji organizuojama vasario mėnesį - sąlygos buvo kitokios.) Patikslinus moksliniais skaičiavimais galime konstatuoti, jog šiais metais Lietuvoje yra apie 300 vilkų (tiksliai pagal apskaitos duomenis – 273). Šį darbą bandome koordinuoti ir su latviais bei baltarusiais (tiesa, tuo metu baltarusiai vilkų neskaičiavo).

 

Tačiau paklaidos yra galimos, jų būna, kai vilkelis išgąsdintas skuodžia visą dieną per kelias girininkijas...

 

Turime tokių atvejų, kai trijose girininkijose tą pačią dieną užfiksuoti tie patys vilkai. Aišku, iš dviejų girininkijų vilkų skaičiuotojų lapų tie pilkiai „pranyko“, atsidūrė toje, kurioje buvo vėliausiai pastebėti. 2006-ais metais buvo Lietuvoje beveik 200 vilkų, 2007-ais – jau daugiau nei 200, o 2008-ais – jau apie 300. Tad populiacija aiškiai didėja.

 

Jei jau didėja, vadinasi reikia reguliuoti?..

 

Nuo 2005-ųjų ir 2006-ųjų medžioklės sezonų įteisinta vilkų sumedžiojimo kvota siekia dvi dešimtis (per sezoną). Tie vilkai sumedžiojami dar iki sezono pabaigos. Jei 2003-2005 metais žalos mažėjo (iki kelių dešimčių atvejų, kai šis plėšrus žvėris turėjo kokį kontaktą su naminių gyvuliu – papjovė jį ar sužeidė), nuo 2007-ųjų šioje srityje – didėjimo tendencija (tiesa, šie metai dar nesusumuoti, nes naminiai gyvuliai vis dar yra lauke). Manome, kad sieks apie 200 atvejų (karvių, prieauglio, avių, ožkų ir kitų naminių gyvulių, neminint šunų, kurių neapskaitome, užpuolimai).

 

Kokiais būdais fiksuojate vilkų minėtąją daromą žalą, tarkime, ūkininkams?

 

Duomenis renkame per savivaldybes, seniūnijas ir kitais įmanomais būdais. Kasmet į visas kaimo seniūnijas Žinduolių ekologijos laboratorijos žmonės kreipiasi teiraudamiesi apie vilkų padarytos žalos atvejus. Bandome tuos duomenis gauti kreipiantis ir į Generalinę miškų urėdiją, kad miškininkai, girininkai nurodytų žalos atvejus. Problematiška, tačiau Žemės ūkio ministerijos duomenų bazėje gyvūnų kritimo nuo vilkų priežasties nenurodoma. Gal tai susiejama su galimu žalos kompensavimu, kada jau reikėtų komisijos, atskirų dokumentų skubaus pildymo ir t.t. Mūsų duomenys apie vilkų daromą žalą yra tikslūs, konkretūs, turint ir naminio gyvulio netekusio šeimininko telefono numerį, gyvenamąją vietą, padarytos žalos dydžio konstatavimas ir t.t. Žodžiu, nuogo pranešimo apie kokio kaimyno aptvare vilkų papjautą teliuką (jei tiksliau nieko nežinoma) nė nefiksuojame.

 

Ar būtų galima sakyti, jog vilkai pjauna naminius gyvulius vien todėl, kad mitybinės terpės miške nebelieka?

 

Sakyčiau taip: naminiai gyvuliai vilkui tiesiog yra „paduodami“, kai jie laikomi kokiame aptvare prie miško, toli nuo sodybos. (Žinoma, problematiška ūkininkui, tarkime, varinėti kad ir karvę nakčiai į tvartą kokius 3-5 km.) Kartais vilkai tiesiog tik moko vilkiukus medžioklės dalykų.

Mūšos-Tyrelio miškai (Joniškio r.) juosia kai kuriuos kaimus, tad vilkai apsilanko ir arčiau sodybų. Panašiai yra ir kitose vietose, kur sodybos yra prie miško. Kai kur ir vilkų esama daugiau (štai Skuodo r. pakraštyje, prie Latvijos, vilkų esama tikrai daugiau nei kituose Lietuvos regionuose; pačioje Latvijoje vilkų esama kur kas daugiau nei Lietuvoje, vien sumedžiota kasmet apie 140). Latviai sumedžioja 5-7 kartus daugiau vilkų nei Lietuvoje, nes kaimyninėje šalyje ir miškingumas didesnis, mažiau išvystytas ir žemės ūkis. Vilkai labai greitai įsisavina žmogaus nenaudojamas buveines – buvusias karines teritorijas, buvusius žuvininkystės tvenkinius, nedirbamus laukus, kurie apauga krūmynais ir pan.

Turiu pasakyti, jog kvota vilkų sumedžiojimui Lietuvoje dabar aiškiai yra per maža. Bėda, kad mes neturime nuostatos dėl priimtino vilkų skaičiaus mūsų šalyje. Diskutuojame, bandome įteigti, jog užtenka apie 150-250 vilkų. (Tiesa, estai buvo nusistatę, jog užtenka ir 50 vilkų, tačiau tai pernelyg mažai.) Būtų stabili populiacija, kurios išlikimui jokios grėsmės nebūtų, o ir daromas poveikis žmogaus ūkiui nebūtų pernelyg didelis.

 

Įdomu tada teirautis šitaip: jei jau žmogus nesikištų į vilų populiacijos kaitą, kur ji krypteltų, ar vilkai patys nepradėtų kovoti už savas teritorijas, išstumdami gentainius toliau nuo savęs?..

 

Pokario metais vilkų buvo Lietuvoje apie 1500-2000. Esant tiek, jie išpjautų miškuose esančius kanopinius (juk pokariu stirnų, briedžių nebebuvo – miškai buvo tik vilkais garsūs), tad žmogus vis tiek turėtų imtis apsaugos priemonių, kol vilkų sumažėtų maždaug iki 250-300. Vilkai natūralių priešų kaip ir neturi (išskyrus žmogų), jei mitybinė bazė yra pakankama, per kelis metus gali pilkių padaugėti iki pokarinio lygmens. Beje, po Nepriklausomybės paskelbimo vilkų skaičius buvo labai padidėjęs, Latvijoje būta apie 1000. Neitin atsilikta ir Lietuvoje (1996-1997 metais galėjo būti apie 700-800, nes ir žala buvo apie 1000 sudraskomų galvijų per metus). Estai tuo metu labai finansavo medžiotojus – valstybė apmokėjo už benziną, šaudmenis, tad ir pilkių kiekį sumažino labai greitai. Latvijoje buvo mokamos premijos – 100 latų už vilką. O Lietuvoje tuo metu kasmet medžiojant apie 50-100 vilkų viskas susinormalizavo. Tačiau vilkų skaičius jau vėl auga. Gal dėl to, kad minėtoji kvota išnaudojama ne tose vietose, kuriose pilkiai daro didžiausią žalą ūkininkams. Štai Šimonių girioje žala didelė, tačiau medžiotojai neitin geba pričiupti pilkį... Gal dėl to, jog medžiotojai šioje srityje nesispecializuoja, prarado tam tikrus įgūdžius.

Kita vertus, ir dabar reikia aktyviai ir konstruktyviai diskutuoti su visomis pusėmis: visuomenininkais, ūkininkais, medžiotojais ir kitomis suinteresuotomis pusėmis. Pabrėžiu: diskusijose reikia operuoti faktais, skaičiais, argumentais, o ne emocijomis, prielaidomis (tarkime, žalieji teigia, kad Lietuvoje vilkai baigia išnykti, o skaičių, tyrimų nepateikia).

 

Ar mokslininkams iš tikro reikia diskusijų su visuomene?

 

Na, tokios yra demokratijos taisyklės, nors mokslininkai labiau norėtų imtis konkretesnio darbo, veiklos. Tačiau žinau, jog joks ekologinis žingsnis Vakarų pasaulyje nedaromas prieš tai neinformuojant visuomenę, kai kurias atvejais reikia sulaukti ir jos pritarimo. Manyčiau, jog ir Lietuvoje, prieš atsirandant vilkų sumedžiojimo kvotai (populiacijos planas bus tvirtinamas 2009 metais), reikėjo sukelti diskusijas visuomenėje. Nes vėliau kalbos vis tiek yra neišvengiamos, nors ir galimos kardinalios nuomonės ar tik emocijos, kai jos siejamos su dvasinėmis nuostatomis ar materialiais dalykais. (Vilko buvimas kokioje Šiaurės Amerikos bekraštėje erdvėje tampa ir sudvasintu reiškiniu, nes vilkas iš konkretaus žmogaus nieko juk neatima.)

Turiu pasakyti, jog visuomenės nuomonę esame ištyrę gerokai daugiau, nei kai kas mano. Pirmąkart visuomenės nuomonę Lietuvoje apie stambiuosius plėšrūnus tyrėme 1998-2000 metais. Dar kartą tai tyrėme 2004-2005 metais. Deja, nors spaudoje buvo eskaluojama, jog plėšrūnus reikia saugoti, visuomenė (atspindima nuomonė nuo ketvirtoko iki habil. daktaro; čia - ir įvairios socialinės grupės, siekiant ne primityvaus tyrimo, o reprezentatyvumo), kaip rodo apklausos rezultatai, mano kiek kitaip. Tai ir nestebina. Labiau plėšrūnus myli (ar mėgsta) miestiečiai. Kritinė grupė, kuri prieštaraus bet kokiai apsaugai – vidutines ar žemiau nei vidutines pajamas gaunantys piliečiai, gyvenantys arčiau miško ūkininkai. Potenciali žala, suprantama, ir formuoja nuomonę. Mieste gyvenantis negalvoja apie vilkų žalą, nes grybauti irgi retokai susiruošia, o ir susiruošęs, žiūrėk, vilko nė nebijo. Įdomu yra tai, jog vidurio Lietuvoje, kur lūšių jau seniai nebėra, vietos žmonės į šį plėšrūną žvelgia labai įtariai. O Šiaurės Lietuvoje požiūris kiek kitoks, nes lūšis yra tarsi gyvenimo dalis.

 

Nes nei vilkas, nei lūšis žmogaus, bent kokį dešimtį metelių, Lietuvoje nėra atakavęs...

 

Nuo 1900 metų iki Antrojo pasaulinio karo kontaktų su vilkais Lietuvoje žmonės turėjo 44 kartus (kai kas apdraskyti, buvo neginkluotas kareivis papjautas; pasiutlige sirgusių vilkų užpuolikų tarpe buvo nedaug). Po Antrojo pasaulinio karo panašių duomenų jau ir nėra, gal dėl to, jog spauda buvo cenzūruojama. Vėliau – kontaktai tik su pasiutlige sergančiais vilkais. Latvijoje per paskutinį dešimtmetį – du faktai, kai vilkas užpuolė žmogų.

 

Kalbame vis apie vilką, tačiau ir kiti plėšrieji Lietuvos miškų  žvėrys turėtų susilaukti dėmesio?

 

Be abejo, čia dar minėtini bent lūšys, usūriniai šunys, lapės... Aplinkos ministerijos užsakymu tyrėme ir usūrinių šunų populiacijas Lietuvoje. Turiu pasakyti, jog dabar yra didžiulis usūrinių šunų dauginimosi intensyvumas. Šią žiemą, manau, dalis šių plėšrūnų nė nebuvo užmigę. Tad dauginimasis paankstėjo. Bent mėnesiu ar net ir dviem. Jauniklių skaičius (embrionų skaičius) yra taipogi didesnis nei įprasta. Galima spėti, jog usūrinių šunų didėjimas šiemet tikrai bus ženklus, didesnis nei pernai. Kiek Lietuvoje yra šių plėšrūnų? Nė negalėtume pasakyti, tačiau keliuose tikrai žūsta kur kas dažniau, nei anksčiau.

Lietuvoje iš plėšriųjų žvėrių tik lūšis (dėl objektyvių aplinkybių) yra gana prastoje situacijoje. Mūsų šalis šiam plėšrūnui yra arealo pakraštys. (Beje, lenkai jau 10 metų nemedžioja vilkų, juos saugo, valstybė apmoka už vilkų padarytą žalą. Tačiau griežta apsauga – be rezultato, vilkų skaičius šioje šalyje nepadidėjo. O Lietuvoje panaši situacija su lūšimi - saugoma nuo 1979 metų, tačiau... Tokia pati fragmentuota lūšies populiacija yra ir Lenkijoje, nes ten - taipogi arealo pakraštys. O Latvijoje, Estijoje – kitokia situacija. Kita vertus, lūšims reikia kur kas didesnio ploto, kad įsikurtų. Neliko tinkamos buveinės (individui reikia 100-200 kv. km gero miško). Artimiausiu metu sieksime tyrinėti ir lūšis Lietuvoje. Lenkijoje didelio efekto nedavė ir auginamos lūšys, kurios paleidžiamos į laisvę. Lietuvoje siekiama iki 2012 metų taipogi auginti lūšis ir leisti jas į laisvę. Bandysime tirti, kiek toli nukeliaus paleistoji į laisvę lūšis.

Beje, iš plėšrūnų tik šermuonėlio būsena Lietuvos miškuose yra mums suvis neaiški. Tik jaučiame, jog šermuonėlių giriose liko tikrai nedaug.

O tokie plėšrūnai, kaip lapės, jaučiasi tiesiog puikiai. Tai gal liudytų ir mažėjantis kiškių skaičius. Nors dėl kiškių populiacijos gali būti ir kitų problemų (pesticidai, kitokie susikaupę gamtoje chemikalai). Tačiau kiškių problematika (kaip ir kanopinių žvėrių) Ekologijos institute kol kas niekas neužsiima. Neturime tokių lėšų, kokias turi panašios mokslo įstaigos senojoje Europoje, tačiau negaliu teigti, jog suvis iš niekur jokių lėšų negauname. Vykdome įvairius projektus, gauname ir lėšas. Kai kuriuos užsakymus ištirti vieną ar kitą populiaciją (ūdros, lūšies, manguto ir t.t.) mums duoda ir Aplinkos ministerija (konkurso būdu).

 

Dėkoju už pokalbį.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"