Paieška Įspūdis iš Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos organizuotojo seminaro Vištytyje

Džiaugiuosi prisipažindamas – klydau...

Įspūdis iš Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos organizuotojo seminaro Vištytyje

Zenonas BUTKEVIČIUS

 

Kai pirmą kartą pamačiau Lietuvos regioninių parkų schemą, pagalvojau: na, netrūksta fantazijos tiems mūsų gamtosaugininkams...

Kai susipažinau su numatomų parkų tikslais ir darbais, skeptiška nuomonė dar labiau sustiprėjo.

Juk dauguma parkų turėjo būti steigiama vietovėse, kur mūsų takai takeliai jau numinti, kur viskas įprasta, lyg ant delno padėta.

Dar galvojau – na, kai turėsime daug pinigų, gal kažkada ir įsteigsime vieną kitą šalia jau esančių nacionalinių parkų, rezervatų. Nepasius ta Europos Sąjunga, prašydama plėsti saugomas teritorijas.

Iki šiol esu apsilankęs daugelyje regioninių parkų. Mačiau pradžios darbus – ne vienoje vietoje jie buvo kreivi šleivi, dvelkė laikinumo nuotaika. Sulaužyti pažintinių takų suolai, staleliai, šiukšlynais virtusios poilsio aikštelės, suniokoti informaciniai stendai...

Atrodė, jog ne tik man, bet ir tam tikrai visuomenės daliai regioniniai parkai buvo lyg vaikas – nelaikšis.

Bet paskiau vis dažniau gaudavau po sprigtą į nosį: parkai, nežiūrėdami kliūčių, vis dėlto įsikūrė. Ir ne šiaip sau. Dauguma – tvirtai. Maža to – jie virto traukos centrais daugeliui žmonių. Net vietiniai staiga sužinojo, jog gyvena ne šiaip sau kampelyje, o vietovėje, kurioje gausu gamtos ir kultūros vertybių, į kurias iki tol niekas jų dėmesio neatkreipdavo.

Plyname lauke niekas neatsitinka. Reikia žmonių, darbo ir pinigų. Pažiūrėjęs į gamtos apsaugos darbuotojų atlyginimus nepasakysi, kad į  parkų administracijas veržtųsi žmonės, stambesnio lito ieškodami. Vadinasi, daug kam tai buvo ir proto, ir širdies paskata. Kai veikia ji – lengviau rasti pagalbininkų, nes žmonės greit atspėja, kur mėginama atsipirkti formalumu, o kada per naktis nemiegama, apie darbą galvojant.

Tokių regioninių parkų, kokius turime dabar, nebūtų atsiradę be miškininkų: tvirtos, išmanančios ūkinės organizacijos. Dirbti padėjo šviesesnio proto savivaldybės (nors ne visur, bet tai – atskira kalba). Ir, žinoma, pinigai, kuriuos skyrė ES fondai ir Lietuvos biudžetas. Per praėjusius ketvertą metų saugomų teritorijų reikmėms skirta bene 40 milijonų litų, o 2008–2013 metais ta parama turėtų išaugti net iki 330 milijonų. Ne algoms, žinoma, nors ir jas būtina didinti. Didžioji dalis pinigų eis saugomoms teritorijoms, kad jos mums, lankytojams, būtų dar įdomesnės, o jų gamta, kultūros paveldas, jų prigimtis išsaugota ar net atversti nauji, iki šiol nežinoti puslapiai.

... Vištyčio regioniniame parke įvyko seminaras „ES parama Lietuvos saugomoms teritorijoms“. Džiaugiuosi gavęs progą ten nuvažiuoti – juk pats pakraštys, kada ten vienas nusigausi...

Užtat koks pakraštys!

Nuo aukštų kalvų atsiveria stebėtinos panoramos, o kai dar pamatai ir Vištyčio platybes – sustok, žmogau, ir nejudėk!

Lankytojų takai čia minte numinti – nemaža smalsiųjų atvažiuoja. Daugiau iš Sūduvos krašto, iš ten, kur jau prasideda lygumos. O čia – keistas dalykas! – net aukštų kalvų viršūnės ariamos, nes žemė visur derlinga. Miškų, žinoma, nedaug, bet užtat jie vešlūs, galingi. O stačioje Vištyčio pakrantėje žmonės jau aptiko seną šaltinį ir „nustatė“, kad erdvė aplink jį – labai palanki. Pats vanduo – „pamačlyvas“. Užtat prie šaltinio jau atsirado guotas padėkos kryžių, tuo sykiu šiek tiek žemiau, ant jauno medelio plevėsuoja Rytų tikėjimų ženklas – įvairių spalvų kaspinėliai...

Žodžiu, regioniniame parke žmonės gali rasti kiekvienas savo dalį – pagal proto ir širdies poreikius.

Bet man, gobšuoliui, gaila, kad mums atrėžta tik siaurutė Vištyčio juostelė. Iki pasienio plūduro galima nuplaukti keliais valtelės yriais... Iš esmės visas ežeras – Kaliningrado srityje.

Bet vėl galvoju: ne amžinai taip bus. Sveikas protas sako, kad Kaliningrado sritis anksčiau ar vėliau privalės šlietis prie Europos Sąjungos. Kada nors dings pasieniečiai ir Vištytis atsivers visiems.

Labai norėčiau, kad bent jau šiuo atveju nesuklysčiau. O kad klydau dėl regioninių parkų – vienas džiaugsmas!

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"