Paieška Kiek proto darže?

Kiek proto darže?

Henrikas GUDAVIČIUS

Liškiava

 

Pražydo vasariniai ridikai. Sėjau juos birželio 13-ąją, ant pakelio buvo užrašyta, kad čia yra veislė „Agata“, tinkanti žiemai. Apie žiemą ir galvojau, nes rudenį ir taip užtenka visokių vaisių bei daržovių. Šaknys nupieštos ilgos, lyg pastarnokų. Parašyta, kad rūsyje laikosi gerai – ko daugiau reikia! Bet štai jie pražydo, ir tos gardžiosios šaknelės jau bus diržingos, nebeįkandamos. Žvelgiau į didelius baltus ridikų žiedus, ir jau žinau, kad štai galiu dabar paleisti akmenį selekcininkų daržan. Juk visi atlasai ir visos knygos rodo, kad sėjamasis ridikas yra dvimetis augalas. Jei rūsyje išlaikytą šaknį pasodinsi kitą pavasarį, tada ridikas ir žydės, ir sėklas subrandins. Taip turėtų būti. Bet jis  pražydo pirmųjų metų rudenį, sėklų, aišku, nespės subrandinti, o šaknis irgi jau bus nebeskani.

Priežastis čia gali būti tokia: selekcininkai, galvodami apie „prekinę išvaizdą“, kiek pakeitė šios rūšies biologiją, kad galima būtų laukti visokių mutacijų ir keistenybių. Štai todėl daržininkai dabar jau sako, kad pomidorų sėklų reikia atsivežti iš Andų priekalnių. Jei nori turėti gardžiųjų Petrovo ropių, keliauk į Vologdą arba į Severomorską. Šiaurinę Rusiją visada garsino nepaprastos ropės. Gal gera senoviška veislė tik tokiuose pakraščiuose ir galėjo išvengti nepageidaujamos chemizacijos ir hibridizacijos. O kadaise...

Prieš pusę amžiaus Žemaitijoje augo labai minkštos, saldžios geltonos ropės. Nupjauni, būdavo, tik pačią šaknį, o jau ropės odelė nusilupa be peilio. Gal ir žemė ten buvo gerėlesnė, gal ir Mamos rankos toms ropėms buvo lyg magija, bet daugiau tokių skanėstų niekur nebeteko valgyti. Man, žinoma, pasakys: čia – Tėviškės romantika, kuri atitolusi nuo objektyviųjų tiesų. Tačiau praėjo gal 50 metų. Klausausi, ką porina Latežerio senbuvis Tomas Basalykas: „... valgėm bulbes, kopūstus, burokus, morkvas, agurkus, o tų grūšių, kur dar kiaulos neėda, kiek mes suvalgėm. Sodinom ridikus, ropes – geltonos ropės, baltos ropės, tai lūpom gali sukramtyt, kap sviestas ropė, ridikų tai cielus brikus prikasdavom, laikėm duobėse kap bulbes...“

Linksmai pasakojo Tomas Basalykas, net lūpomis čepsėjo. Ir aišku buvo, kad nė kiek nemeluoja. Tikra tiesa: neliko gerų ropių. Taip sako visi daržininkai, visos šeimininkės. Dabar jau tikrai negalima tikėti, kas parašyta ant sėklų pakelio. Pasėsi ropes, o užaugs gyvuliniai griežčiai. Pasėsi moliūgus „Atlanto milžinai“, o užaugs hibridiškai dryžuotos cukinijos. Pasėsi baklažanus – gal ir visiškai niekas neišdygs... Tai ką daryti?.. Ko gero, pradžioje reikia susiruošti į Šiaurę ir atsivežti geros ropių sėklos. Pradėti būtina nuo paprasčiausių dalykų, juk tebėra gyva ši rusų patarlė: prošče parennoj repy (paprasčiau nei troškinta ropė)!

Mūsų daržininkystės mokslas tebėra vystykluose. Netgi akademinio lygmens knygos kartais yra tik perrašinėjimas ir chrestomatinių lauko bandymų pakartojimas, kai rezultatas žinomas iš anksto. Štai žemės ūkio mokslininkų monografija „Bulvės“ (Vilnius, 1995), aiškindama bulvių kilmę, vadovaujasi... baltarusišku žinynu. Prieš 70 metų akademikas Nikolajus Vavilovas surado ir vaizdingai aprašė svarbiausius kultūrinių augalų centrus, gi mūsų daržininkystės autoritetai šito dar nežino. O štai „Ekologinė daržininkystė“ (Akademija. 2004, psl. 18) skelbia: „Manymas, kad daržoves galima auginti be trąšų, neturi nei mokslinio, nei ekonominio pagrindo“. Ir toks teiginys, žinoma, yra neteisingas. Tai galima įrodyti vadovaujantis daržininkų-eksperimentuotojų patirtimi. Visa bėda, kad oficialusis mūsų mokslas elgiasi taip, tarsi tų mažų daržininkystės plotelių iš viso nebūtų. Visi didesnių publikacijų autoriai aptaria tik mechanizuotą, intensyvų ūkį, o kokio nors  tikro eksperimentuotojo knyga, išversta iš kitų kalbų, vertinama lyg nuotykių literatūra, lyg egzotika. Štai Nikolajaus Kurdiumovo knygą „Protingas daržas“ mūsų profesoriai palydi abstrakčiais žodžiais, net nepaaiškina, kad tas eksperimentuotojas dirba visiškai kitokiose gamtinėse sąlygose ir daug siūlymų mums netinka. (Labai keista, kad leidėjai slepia originalų šio veikalo pavadinimą, slepiama ir leidykla, yra tik spaustuvės pavadinimas, kuriai pretenzijų dėl turinio juk nereikši...) Tačiau knyga „Protingas daržas“ (tas „protingumas“ čia ir užkliūva) parašyta gerai – štai kas svarbiausia. Mes kol kas taip nemokame, mes dar nedrįstame taip eksperimentuoti, mums vis dar reikia tablečių nuo gobšumo (Nikolajaus Kurdiumovo atradimas!), nes viską matuojame naudos matais. Pasekti šios knygos autoriaus pėdomis tikrai yra įdomu. Visada, kai dirbi kitaip, nei siūlo akademinis mokslas, pamatai netikėtų dalykų. Štai Musteikos aborigenas Romas Norkūnas šiemet bulves augino po šiaudais, būtent taip, kaip pataria Nikolajus Kurdiumovas. Aš Romo klausiu: koks derlius?

- Derlius menkesnis, bet kiek ten prisiveisė sliekų, vabalų ir pelių po tais šiaudais, - džiaugiasi pašnekovas.

- Ir pelių?

- Taip, ir pelių, ir pelėnų!

- O ar tu žinai, kad nelabai seniai dar galiojo toks įstatymas: apylinkės valdžia galėjo nubausti kiekvieną, kuris daugina derliaus priešus. Dažniausiai bausdavo už piktžolynus, bet ir už tas peles tu anais laikais būtum sumokėjęs baudelę, nes pelės juk išsilaksto po kaimynų sodybas...

Taip ir paaiškėjo, jog eksperimentuojant negalima laukti rezultato, reikia stebėti procesą. Neigiamas eksperimento poveikis gali paaiškėti anksčiau už galutinį rezultatą. Nikolajus Kurdiumovas, pavyzdžiui, pataria šitaip: versk viską nežiūrėdamas į vieną krūvą ir rudenį ten aptiksi kompostą. Šitaip žaisdamas Dzūkijoje, kur priesmėlio dirvos, gali užveisti tokį varputyną, kad tikrai nežinosi, kur jį dėti. Čia jau, kaip sako rusų patarlė, „ir šuva su sviestu nesuėstų“. Mulčiavimą irgi šis eksperimentuotojas giria be saiko. O juk rūgštynė, liucerna ir tas pats varputis nebijo netgi 20 cm storio mulčio. O iš kur imsi tiek žolių, pakritų ar pjuvenų tam besaikiam mulčiavimui?

Tiesa, Nikolajus Kurdiumovas ir čia yra originalus: jeigu jau visai nieko neturi, tai mulčiuok kavos tirščiais! Kai kuriuos Nikolajaus Kurdiumovo patarimus reikia taikyti labai kūrybiškai, netgi surasti visai kitą savo neordinarinių veiksmų motyvaciją. Pavyzdžiui, jis įrodinėja, kad darže kiekvienas augalas turi būti kraštinis. Todėl reikia daryti plačius tarplysvius. Aš visada darau kuo platesnius tarplysvius, bet taip stengiuosi ne vien dėl augalų – šitaip daug patogiau pačiam aplink tuos augalus tupinėti. Saulės augalas tuomet taip pat gauna daugiau. Bet to, ir maisto medžiagų padaugėja, nes tarplysvius nugramdai iki podirvio. Žinoma, kai lysvė aukštesnė, aiškėja drėkinimo problema. Bet negali visko laimėti iš karto. Nori vaikščioti it ponas tarp savo daržovių, nori džiaugtis, kad tie tavo augalėliai gauna daugiau saulės, pasiruošk kubilą vandens laistymui. Šitaip gudrauti (ir laimėti, ir pralaimėti) ir moko Nikolajaus Kurdiumovo knyga. Bet kodėl ją reikia versti iš rusų kalbos, kodėl neturime savo originalių atradimų ir apmąstymų.

Sveikos gyvensenos propaguotojai tikrai jau aplenkė daržininkus. Filomenos Taunytės knygos, pavyzdžiui, truputį piktina akademinį medicinos mokslą, bet vis dėlto skaitytoją skatina mąstyti. Gi ekologinės daržininkystės leidiniai (kažkodėl jų dabar daug atsirado) neragina nei eksperimentuoti, nei mąstyti. Tos pačios nusibodusios diagramos ir lentelės, gal tik vienas kitas naujas paveikslėlis, nukopijuotas nuo Vakarų Europos leidinių.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"