Paieška Mirties paslaptis

Mirties paslaptis

Gintauta DAUNECKYTĖ

 

Visų Šventųjų diena. Vėlinės. Lietuva mirga tūkstančiais žvakučių kapinių kalneliuose. Plazdančios liepsnelės susilieja su kita – iš aukštybių sruvenančia tolimųjų, nežinomųjų pasaulių šviesa... Žemiškoji  - trapi, laikina ir gęstanti kaip žmogaus gyvenimas, antroji – tolima, nežinoma, nepavaldi žemės dėsniams Amžinoji Šviesa...

„Amžiną atilsį duok mirusiems, Viešpatie...“ – šnabžda lūpos, veidai, palinkę ties brangiais kauburėliais. Prieš akis iškyla brangių žmonių veidai, užplūsta prisiminimai apie tuos, kurie jau Anapilin išėję.

Žmogaus gyvenimą Žemėje sudaro trys etapai: gimimas, santuoka naujai gyvybei užmegzti ir mirtis. Mūsų protėviai labai realiai žvelgė į mirtį, nes tai būtina sąlyga persikelti į laimingą pomirtinį pasaulį. Skausmas ir mirtis yra įausti į žmogaus gyvenimo audinį. Ji primena žmogaus ir gamtos mirtingumą, o mirtis reikalinga gyvenimui iš naujo. Tad mirtį priimdavo kaip natūralų dalyką.  Anot lietuvių liaudies sakmės, mūsų proseneliai netgi žinojo savo mirties valandą: „Seniau žmonės žinodavo savo mirties valandą. Todėl prieš mirdami niekuo nesirūpindavo, bet tik laukdavo mirties. Vieną kartą Dievas eina mišku ir pamato grytelę. Iš tos grytelės išeina žmogus, išskelia skiltuvu ugnies ir uždega mišką. Kai miškas įsidegė, tada žmogus pastatė vandens puodą.

„Ką čia veiki?“ - paklausė Dievas.

Žmogus atsakė: „Vandenį šildau“.

Dievas tarė: „Tai sukurk ugnį ir šildyk, kam visą mišką naikini?“

Žmogus atsakė: „O ar man giminė koks tas tavo miškas? Vis tiek rytoj mirsiu, tai kam man jo reikia“.

Dievas pamanė sau ir tarė: „Na, jei taip, tai nuo šios valandos tu daugiau nebežinosi savo mirties valandos“.

Praslinkus kiek laiko, eina Dievas tuo pat keliu ir mato tą patį žmogų ariant žemę ir medžius sodinant. Tada jis paklausė: „Kam tu tuos medžius sodini?“

Žmogus atsakė: „Išaugs miškas“.

Dievas sako: „O kam tau tas miškas? Tu jau labai senas ir gal greit mirsi savo miško nepamatęs“.

Žmogus atsakė: „O kas žino, gal ir negreit“.

„Matai, - tarė Dievas, - kaip gera, kai iš anksto nežinai savo mirties, nes tavo miškas gal bus naudingas tavo vaikams“.

Gal ir gerai, kad nežinome savo mirties valandos, nes mirtis turi būti tokia pat, kaip ir gyvenimas. Iš esmės mirtis mus daro atidesnius gyvenimui. 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"