Paieška Fantastiškieji gyvūnai (2)

Fantastiškieji gyvūnai (2)

Vilkolakis

Romualdas KALONAITIS

 

Ką besakyti, pasitaiko daug mačiusių ir patyrusių žmonių. Ypač tokių, kurie ankstyvą rytą, vėlų vakarą ar net kiaurą naktį paupiais braido bei pakriaušėmis karstosi. Žodžiu, įvairūs žūklautojai ir medžiotojai. Matė jie ir lūšį, sulig avim išaugusią, ir dviejų metrų šamą, tris antis išsyk ryjantį. Bet kol kas neteko nė vieno sutikti, kuris vilkolakį būtų girioj užklupęs. Žinoma, ir šiaip normalių vilkų mūsų padangėje nedaug beliko, kur jau ten vilkolakių... Beje, ir atskirti vilką nuo vilkolakio tegali tik įgudusi akis.

Vis dėlto turbūt pranyko vilkolakiai kartu su piemenimis, kerdžiais bei kitais mūsų senojo kaimo melagiais. Jie ir pamatyti, ir atpažinti, ir net vilkolakiais pavirsti mokėję. Nes vilkolakis – tai žmogus, vilku laikas nuo laiko virstąs. Kaip toje sakmėje – išėjo ūkininkas toliau į mišką, apsidairė, ar vienas esąs, įsmeigė žemėn nusmailintą šermukšnio šaką, persivertė per ją kūliu ir nubėgo vilku į tamsą. Po kelių valandų ar net parų grįžo, atsivertė ir vėl štai žmogus lyg niekur nieko.

Žmonių vaizduotė vilkolakiais buvo apgyvendinusi miškus ir pakeles ir net pamiškėj susigūžusius tykius vienkiemius. Tiesa, gali kilti abejonė, ar tinka vilkolakius skirti gyvūnijos, tegul ir fantastiškosios, pasauliui. Šiaip ar taip, tai žmogus, laikinai virstąs žvėrim.

Sunku būtų dabar išspręsti šią zoologinę problemą, vadovaujantis blaiviu protu. Bet tam yra senolių pasakorių autoritetas: vilkolakis, esą, tik per klaidą gimstąs žmogum. Žvėries prigimtis jame nusverianti ir nuolat ieškanti išeities. Antai sakmės ūkininkas – jam žūtbūt reikėdavę bent kelis kartus per savaitę vilku palakstyti, kitaip vilkiška graužatis jį iki klaikumos kankindavusi. Taigi vilkolakiai – faunos rūšis, kraupi ir net kažkuo tragiška.

Bene iš šešiolikto ar septyniolikto amžiaus žinoma sūduvių legenda apie juodą vilką, Šešupės apylinkėm klaidžiojusį. Istorija prasidėjusi kaip paprastai. Gyvenusi vienkiemy jauna mergelė, kuriai pasipiršęs jaunas gražus kaimynas. Jaunuoliai iškėlę sužieduotuves, paskelbę vestuvių dieną. Tą dieną susirinkę gausiai giminių bei draugų, ir jaunieji, visų lydimi, išjoję į bažnyčią. O bažnyčia buvusi nearti. Pakeliui pasitaikiusi karčema. Vestuvininkai nulipę nuo arklių pailsėti, paūžti, o po to joti toliau. Ir štai nei iš šio, nei iš to jaunasis pareiškęs, jog jis atsisako vesti, šokęs ant arklio ir pasileidęs į girią. Įsiutę palydovai dar bandė jį vytis, bet jaunikis kaip į vandenį įkritęs. Jaunoji, gėdos ir pažeminimo neišlaikiusi, - vietoj mirusi. O po to liūdno nuotykio apylinkėse pasirodęs juodas vilkas – keistas, nepanašus į kitus. Nepuldavęs jis kaimenių, šalindavęsis kitų vilkų draugijos, vis staugdavęs, žiūrėdavęs į Mėnulį, ateidavęs prie karčemos, kur mirusi jaunoji. Kartais jis nuklysdavęs iki Kalvarijos ir net Kauno. Užtat žmonės ir nusprendę ar net sužinoję, kad kažkokie kerai privertę jaunąjį sprukti miškan ir ten virsti vilku. Kaimiečiai gailėję šio vilko ir per medžiokles jo nešaudavę. Bet, kaip visada, atvažiavęs vienas svetimas medžiotojas ir taikliu šūviu paguldęs juodąjį vilką. Žmonės paaimanavę, paaimanavę, galop nudyrę vilko kailį ir atidavę jį kažkokiam zoologijos kabinetui Suvalkuose ar Kaune. Kur tas kailis dabar, nežinia... Greičiausiai jį po to įvykio pasisavino aprėdui koks kitas vilkolakis.

Ši legenda kiek primena P. Merimė apsakymą „Lokys“, kuriame „laukiniai žemaičiai“ tiek keisti ir paslaptingi, jog jiems viskas įmanoma. Kitaip tariant, meškolakis – žmogus lokio prigimties. Merimė istorijoje žmogaus–žvėries grėsmė persekioja visus tarp miškų pamesto dvarelio gyventojus.

Senolius, matyt, labai domino ši asmenybės dvilypumo paslaptis. Tarsi žmogus, bet labiau vilkas. Vilkas, bet ir žmogiškojo prado esama. Ir nors vilkolakiai mūsų sakmių nelabai giriami – tai mergą užpuolė, tai avis išvaikė, tai dar ką – bet tautosaka mini vilkolakius dažnai gerai sugyvenusius su savo kaimynais. Atseit, užtekdavę tik vilkolakį kely sutikti, ir jau tą dieną sekasi. Laukuose, kur vilkolakis lakstęs, gerai derėdavę javai, nuo kaimenės jis tikrus vilkus atbaidydavęs. Tačiau, kartoju, tai turėdavęs būti vilkolakis kaimynas. Žodžiu, kad kaimas klestėtų, jam bent poros savų vilkolakių reikėdavę. Gal ir klydo taip manydami žmoneliai. To klestėjimo ne kažin kiek buvo, nors, esą, paversti savo kaimyną ar giminę vilkolakiu juokų darbas tebuvęs. Užtekdavo jį apjuosti vilko kailio diržu arba pastatyti ypatingus vartus. Už visus dažniau vilkolakiais virsdavę vestuvininkai ar žentai, kurie piktoms uošvėms neįtikdavę (ne veltui dar dabar kartais apie uošvę šnekama, kad prie jos tik vilku staugti).

Miškinga Lietuva svetimšaliams kadais atrodė tikra vilkolakių karalystė. Vokiečių vienuolis Peuceris net septynioliktame amžiuje tvirtino, esą, Lietuvoje ir Livonijoje kasmet, gruodžiui baigiantis, visi raganiai renkasi prie vienos upės, kurią perbridę (gal ledu perėję?) tampa vilkolakiais. O jų susirenka visa armija – dešimt tūkstančių! Na, ir tada siautėja – siaubia tvartus ir gryčias. Po dvylikos dienų vilkolakiai grįžta į kitą upės krantą ir ramūs skirstosi žmonių pavidalais namo.

Po tokių stulbinančių žinių pasiguoskime – ne mes vieni vilkolakyste linksminomės. Senovės graikai šią faunos rūšį jau gerai pažinoję ir vardą turėję „lykantropos“ – atseit, žmogus–vilkas. Vilkolakius mini Strabonas bei Vergilijus. Viduramžių autoriai pasakoja, kad vilkolakiais kartais visi kaimai išbėgdavę. Kažkurio Prancūzijos karaliaus gydytojas Žanas Nino nuodugniai aprašė vilkolakius veikale „Apie vilkolakystę ir kitokius žvėris“. Jo laikais vilkolakiai vilkais virsti ir žmonėmis atvirsti naudoję įvairius tepalus. Galima būtų paminėti jų receptus, tačiau maža vilties, kad taip pavyks praturtinti mūsų fauną. Kas nūnai norėtų be patogumų ir automobilio bastytis girioje, apsigaubęs kailiu? Ne, vilkolakystė aiškiai netinka šiems laikams!

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"