Paieška Banglentininkai pasitinka žudikę...

Iššūkiai stichijoms

Banglentininkai pasitinka žudikę...

 

Vienąkart per dešimtmetį atviro vandenyno gelmėse už tūkstančius mylių nuo kranto gimsta pabaisa. Tai įvyksta po stipraus uragano ir visuomet žiemą. Monstras pasiekia daugiaaukščio namo dydį ir pradeda judėti sausumos link 25 mazgų greičiu. Per keletą dienų jis prisiartina prie pakrantės, naikindamas delfinus, jūrų liūtus, baltuosius ryklius... Žudo ir žmones, išdrįstančius atsirasti jo kelyje.

 

Gigantiška banga susiformuoja kažkur pačioje Ramiojo vandenyno širdyje po eilinio uragano – iš pradžių tai būna paprasčiausiai negeras ne itin didelių bangų žaidimas kur nors Taičio apylinkėse. Tačiau tai ne išviršinis raibuliavimas: dideliame gylyje pradeda judėti milžiniškos vandens masės. Laikui bėgant bangavimas stiprėja, išauga ir sustiprėja vandens siena. Savo kelyje nesutikdama kliūčių, ji nukeliauja iki dviejų tūkstančių jūrmylių ir, artėdama prie Aliaskos arba Kalifornijos, jau ima siekti 10–15 metrų aukštį. Ir vis dėlto tikrasis okeano monstras gimsta tiktai tose vietose, kur netoli nuo kranto esama vadinamojo „mirties slenksčio“ – staigaus dugno iškilimo. Kai vandens kalnas persirita per šį slenkstį, jo energija ir aukštis išauga dvigubai. Taip gimsta „godzila“ – pati didžiausia dešimtmečio banga. Jos artėjimas - tikra šventė gigantiško banglenčių sporto (serfingo) mėgėjams. Nežiūrint į meteorologų perspėjimus dėl štormo ir griežčiausius gelbėjimo tarnybų draudimus, jie išplaukia į atvirą jūrą pasitikti vandenyno monstro. Savosios bangos jie laukia ilgus metus, kartais netgi dešimtmečius...

Banglentininkai–ekstremalai dažnai klausiami, kas gi juos verčia mesti iššūkį jūriniam monstrui, kurį išvydę, normalūs žmonėms su šauksmais „Cunamis“ paprastai sprunka kuo toliau nuo kranto...

“O jūs kada nors stovėjote ant 30–ies metrų aukščio bangos krašto, ir dar jai šniokščiant bei bandant jus numesti nuo savo viršūnės?“ – užduoda priešpriešinį klausimą „medžiotojai“. Markas Fu, žuvęs šaltuose „godzilos“ nasruose, neužilgo iki savo mirties žurnalistams prisipažino: „Aš žinau, kad kada nors okeanas mane nužudys. Bet jei tu rimtai nori pasibalnoti pačią didžiausią savo gyvenime bangą, būk pasirengęs tam, kad ant šios bangos tavo gyvenimas ir pasibaigs...“

Patys pirmieji tokie „kalniečiai“ atsirado „Havajuose“ 1957 metais: penki–šeši žmonės, ne daugiau. Tada daugelis juos laikė bepročiais ar pavojingos savižudžių sektos nariais. Šio kraupoko sporto pionieriams tekdavo slėptis nuo gelbėjimo tarnybų ir policijos, namų sąlygomis patiems gamintis sunkius pailgintus „kamienus“. Trumpos lentos, tinkančios paprastam, arba „vaikiškam“, kaip jie sakydavo, banglentininkui, „medžiotojų“ netenkindavo – juk ant tokios neišsilaikysi, kai po tavimi riaumoja įširdusi jūros pabaisa. Artėjant sezonui, kiekvienas serfingistas pasigamina pustuzinį trimetrinių „kamienų“ – „godzila“ turi įprotį sukramtyti lentas savais nasrais ir į krantą išspjauti tik apgailėtinas jų nuolaužas...

Havajai neatsitiktinai tapo didžiojo serfingo tėvyne. Vieną iš tenykščių salų lapkričio mėnesį ypatingai dažnai atakuoja bangos–žudikės, atsiritančios čionai nuo Aleutų salų. Tokias  bangas serfingo fanatai yra praminę „aleutų dovanomis“.  

Pirmąsyk visuotinis dėmesys prie didžiojo serfingo buvo prikaustytas 1985–aisiais, kai vieną iš Havajų salų paplūdimių užgriuvo garsioji „istorinė“ banga, kurios aukštis siekė 22,5 metro. Tą dieną patys drąsiausi fotoreporteriai atvyko į Vaimea paplūdimį, norėdami nufotografuoti, kaip sūraus vandens kalnas užplūsta pakrantę.

Tačiau įvykių vietoje žurnalistai netikėtai išvydo tuziną bepročių banglentininkų su gigantiškomis savadarbėmis lentomis. Nežiūrint į meteorologų perspėjimus, šie bepročiai laukė bangos žudikės paplūdimyje. O po to prasidėjo pats tikriausias šou – fotografai vos spėjo spragsėti savo aparatais. Kitą rytą rytinių laikraščių puslapius puošė Marko Fu, Keno Bredshou ir Broko Littlo nuotraukos.

Pasaulis per vieną valandą sužinojo apie jūrinių „kalniečių“ klaną ir, matyt, tiktai dabar suprato, kas yra tikras serfingas. Šiandien jau nei vienas vandenyno koridos seansas neapsieina be spaudos dėmesio. Ir „kalniečiai“ dabar priversti kruopščiai domėtis savo išvaizda. Jie renkasi pačius gražiausius ir madingiausius hidrokostiumus: juodus su ryškiai raudonomis, purpurinėmis, jūros vandens mėlio juostomis... Jie išsipaišo savo lentas ugnies ženklais, besivaipančiomis kaukolėmis ir įžūliais užrašais, tokiais, kaip: “Mirtis godzilai!“ arba „Pasimelsk už mane, sausumos žiurke!“. Be to, ant banglentės neretai galima išvysti kokios nors firmos, prekiaujančios maudymosi kostiumėliais arba pliažo reikmenimis, reklamą. Beveik visos „aukštojo“ serfingo superžvaigždės teisėtai laikomos mylimais reklaminio verslo topmodeliais.

„Medžiotojai“ praturtėjo: ekstremalus hobis pradėjo teikti pelną. Mūsų laikais už pusvalandinį susirėmimą su „godzila“ galima gauti keletą tūkstančių dolerių.

Nekeista, kad skaičius drąsuolių, norinčių išbandyti savo jėgas ant įniršusios 20 metrų bangos keteros, nuo 90–ųjų pradžios labai išaugo. Bet, nežiūrint į pastovų jaunimo veržimąsi, štai jau keleri metai tikrųjų „medžiotojų“ skaičius nesikeičia. Jų, kaip ir anksčiau, apie šimtas – kaip prieš dešimtmetį. Priežastis tragiškai paprasta: šioje sporto šakoje naujokams retai sekasi. Bet kuri mažiausia klaida dažnai tampa lemtinga. Iššokai pernelyg aukštai, po pačia bangos ketera, - ir daugiatonės „godzilos“ uodegos smūgis akimirksniu sulaužo stuburą... Nusileidai perdaug žemai – ir monstras užgriūna visu savo svoriu, prispaudžia prie jūros dugno ir nepaleidžia iki tol, kol plaučiuose nepasibaigia oras...

„Mūsų, matyt, niekuomet nebus daugiau kaip šimtas – vandenynas pavydžiai seka skaičių“, - viename iš interviu pasakė didžiojo serfingo asas Kenas Bredshou. Šie žodžiai atspindi labai paplitusį pliažiniame pasaulyje prietarą: „medžiotojai“ mano, kad kiekvienas šimtas pirmasis serfingistas pasirodo esąs atliekamas, ir „godzila“ jį pasiima. Todėl „kalniečiai“ visada taip atkakliai varžosi tarpusavyje. Likdami draugais gyvenime, jie niekuomet neleis savęs aplenkti ant bangos keteros.

„Medžiotojai“ jau seniai pastebėjo: jeigu du sportininkai vienu metu bando „pasibalnoti“ vieną bangą, vienas iš drąsuolių žūsta. Būtent taip ir atsitiko, kai 18 metrų aukščio kalifornietiškas „godzila“ pražudė  Marką Fu. Markas buvo superžvaigždė. Jis buvo keleto parduotuvių, pardavinėjusių serfingo įrangą, savininkas. Jis kalbėdavo per televiziją ir davinėjo  daugiatūkstantinei teleauditorijai ekskliuzyvines meistriškumo pamokas. Pagaliau, būtent jis įdiegė savitą didelių bangų užkariavimo stilių: energingą, azijietiškai atkaklų ir labai rizikingą. „Didžiajame serfingistų šimtuke“ vyko rūsti kova dėl lyderiavimo tarp Marko Fu ir amerikiečio Keno Bredshou.

Markas Fu serfingu pradėjo užsiiminėti palyginti vėlai – 17 metų (o ne 7, kaip dauguma jo bičiulių). Kinų vaikinukas mokėsi plaukti ir stovėti ant serfingo lentos tuo pačiu metu. Pirmąsyk atvykęs į Havajus, Markas išvydo horizonte vieną dešimties metrų aukščio aleutišką gigantą ir puolė į vandenį su trumpa, įprastine, serfingo lenta. Pirmasis susirėmimas su didele banga buvo sėkmingas. Tiktai prie paties kranto jis neišsilaikė – keletą minučių jį blaškė sūrus putotas sūkurys, o po to išmetė į krantą drauge su lentos nuolaužomis. Draugai kilniaširdiškai nunešė jį prie mašinos – iš skausmo vaikinukas negalėjo pajudėti ir po to dešimt dienų prasivoliojo lovoje. Taip prasidėjo jo rūsti kova su „godzilomis“...

Ypatingą konkurentų neapykantą Markas užsitraukė dėl savo aistros fotografuotis. Videokamerų buvimas jį tarsi priversdavo išdarinėti neįtikinamiausius triukus. Kita jo azijietiško charakterio ypatybė buvo siekis „pavogti“ bangą iš kito sportininko.Vienąsyk Markas keturissyk iš eilės pagrobė iš Keno Bredshou ilgai lauktą šansą pažaboti vandenyno monstrą – ir amerikietis neišlaikė. Jis numetė lentą, priartėjo prie varžovo ir čiupo jį už plaukų... Visa tai vyko per pirmąjį pasaulio didžiojo serfingo čempionatą.

Bet, kaip bebūtų keista, po šio įvykio jų tarpusavio santykiai labai pagerėjo. Dar po mėnesio jiedu tapo draugais, ir geraširdis Kenas ryžosi beprecedentiniam žingsniui: jis parodė Markui savo „slaptąją vietelę“, - nedidelę įlanką Kalifornijos pakrantėje, kur itin dažnai pasirodydavo 10 metrų aukščio „godzilos“. Jis vadino šią vietą „Didžiuoju aligatoriumi“. Kur jinai yra, bandė iš Keno iškvosti daugelis, bet jis atkakliai tylėjo.

Tačiau vienąsyk, atvykęs į savo įlanką, Kenas išvydo minią reporterių ir bičiulių „kalniečių“, belaukiančių „godzilos“. Pasirodo, Markas Fu išdavė paslaptį...

Buvusi nesantaika suliepsnojo iš naujo. Kai per internetą buvo paskelbta žinia apie tai, kad būrys 20 metrų aukščio bangų–žudikių artinasi prie Maiveriko įlankos Kalifornijoje, Markas ir Kenas atvyko čionai kaip du priešai. Laukė kova dėl lyderiavimo klane...

Kai horizonte pasirodė keturios juodos juostos, tuzinas „medžiotojų“ puolė į vandenį. Gulėdamas pilvu ant lentos, Kenas irklavo iš visų jėgų ir aplenkė kitus – jis buvo už dviejų kilometrų nuo kranto, kai riaumojanti vandens siena priartėjo ir užmetė jį ant savo keteros... Tai buvo tikras 25 metrų monstras - pati didžiausia dešimtmečio banga! Kenas jau atsistojo ant lentos, kai staiga šone pastebėjo ryškią dėmę – prakeiktas kinas bandė iš jo „paveržti bangą“. Dar daugiau: kiek atokiau ant “godzilos“ bandė užsiropšti havajietis Brokas Littlas ir garsus akrobatas Michaelis Parsonsas. Jie užpuolė „godzilą“ ketveriese, ir „žvėris“ įniršo.

Michaelis Parsonsas gavo baisų smūgį į nugarą – numestas nuo keteros, jis lėkė dešimtis metrų galva žemyn, banga jį prispaudė prie akmenuoto dugno... Brokas Littlas taip pat atsidūrė aimanuojančioje verdenėje – neiloninis siūlas, jungęs jį su serfingo lenta, užsikabino už akmens gilumoje, neleisdamas išnirti į paviršių. Jį išgelbėjo tiktai laiku nutrūkęs siūlas... Keną Bredshou banga sviedė tolyn, ir jis visa jėga atsitrenkė į motorinės valties su teležurnalistais šoną. Marko Fu buvo ieškoma dvi valandas. Paskui pastebėta purpurinė dėmė – jo serfingo lentos nuolauža. Prie jos buvo pririštas Marko kūnas.

Dabar Marko Fu vardas tapęs kultiniu, jo atminimui organizuojamos varžybos. Na, o visą informaciją apie „godzilas“ „medžiotojai“ gauna per internetą. Kai tik per pasaulį nuskrieja nerami žinia apie artėjančias bangas–monstrus, žmonija gali nesijaudinti. Jūrinį monstrą yra kam pasitikti!

 

Parengė Jonas VANAGAS

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"