Paieška Baltų vienybės diena Pilaitėje

Baltų vienybės diena Pilaitėje

Angelė ŠARLAUSKIENĖ

Pilaitės bendruomenės kronikininkė

 

Rudenėjančioje vakaro prieblandoje virpančios deglų ugnelės, žvakučių takas į piliakalnį. Tuo žvakučių taku lėtai kylanti margaspalvė žmonių eisena priminė, kad tą vakarą piliakalnis atgis ir primins savo tikrąją paskirtį – vienyti žmones ir džiaugsmui, ir išbandymams.

 

Atgyjančios tradicijos

 

Rugsėjo 22-oji, sutampanti su rudens lygiadieniu, minima kaip Baltų vienybės diena. Jau tapo tradicija tą dieną ant piliakalnių užkurti laužus, simbolizuojančius baltų vienybę.

Šalia Pilaitės, vieno naujausių Vilniaus daugiabučių namų rajonų, ant piliakalnio jau antri metai Baltų vienybės dienai paminėti užkuriamas laužas. Kaip rodo žvalgomieji archeologiniai tyrimai, čia senovėje stovėjusi Vilniaus vakarų sienos gynybinė pilis.

Gal paskelbus, kad šventėje Senovės baltų draugovė „Karionys“ atliks „Saulės“ mūšio inscenizaciją, gal pati renginio tradicija, paskatino šiemet į šventę susirinkti nemažą jaunimo, vaikų, Pilaitės ir kitų rajonų gyventojų būrį.

Šių metų šventės pavadinimu „Pilaitės amatai piliakalnių šviesoje“, norėta pasakyti, kad čia pat, šalia Pilaitės yra įsikūręs vienas seniausių amatų centras – UAB „Vilniaus kalviai“. Šalia jų, restauruotame vandens malūne –  archeologų draugija. O už Pilaitės driekiasi Verbų draustinis.

Todėl šventė prasidėjo UAB „Vilniaus kalvių“ direktoriaus Raimondo Vaitekūno piliakalnio papėdėje užkurtu žaizdru. Raimondas pasakojo apie šio amato svarbą šiandieninėje aplinkoje. Kol kalvių užkurtame žaizdre uždegtais deglais šventės dalyvių eisena lėtai kėlėsi ant piliakalnio, muzikantas Albinas Batavičius, pranešdamas apie šventės pradžią, pūtė ragą. Lietuvos archeologijos draugijos tarybos pirmininkui Zenonui Bauboniui buvo patikėta užkurti laužą. Taip norėta pagerbti šį piliakalnį nuolat prižiūrinčią archeologų draugiją.

 

Šventės svarba

 

Šventę pradėjusi etnomuzikologė Dalia Urbanavičienė, pagal lietuvių prigimtinio tikėjimo rekonstruotą ritualą, atliko lietuvių deivių, įkūnijančių gamtos stichijas, palabinimą joms aukojant duoną ir girą (tai žemdirbystės, anksčiau lietuvių laikytos vienu iš svarbiausių amatų, rezultatai). Tuo paskanauti galėjo visi susirinkusieji į šventę. Berdama druską į ugnį etnomuzikologė iš deivių prašė sveikatos, sėkmės, stiprybės ir mūsų visų vienybės bei santarvės palaikymo. Įspūdingai atrodė D. Urbanavičienės net keletą kartų gausiai saujomis ant žmonių pilami grūdai – gausos ir vaisingumo simbolis. Vaisingumo ji žmonėms iš deivių prašė primygtinai. Galbūt dėl to, kad mūsų tauta ženkliai nyksta.

Apie tos dienos svarbą susirinkusiems priminė Lietuvos skaučių seserijos vyriausioji Dalia Tarailienė.

„Stiprėjančios globalizacijos laikais lietuviui vienybė, teisingumas, pagarba, pagalba, susiklausymas, atlaidumas įgyja ypatingą reikšmę, o dažnai gali tapti ir išlikimo garantu“, - sakė D. Tarailienė. Ji paminėjo mūsų protėvius, kurie vienybėje, negailėdami savo gyvybių, petys petin stodavo ginti savo tradicijų ir darbščiu, sekinančiu darbu susikurtos gerovės.

Na, o pagrindinis šventės akcentas (tiek susirinkusiam jaunimui, tiek kitiems šventės dalyviams) buvo Senovės baltų draugovės „Karionys“ atlikta „Saulės“ mūšio scena bei lietuvių, latvių kalbomis sudainuotos archaiškos kariūnų dainos. 

Prisimintos baltų garbingos pergalės, o viena iš jų, – Saulės mūšio pergalė 1236 m. rugsėjo 22 d. prie Šiaulių, kuomet lietuvių, žemaičių, žiemgalių genčių bendromis pastangomis buvo suduotas triuškinantis smūgis Kalavijuočių ordinui, gyvavusiam latvių žemėse ir engusiam tiek šias baltų gentis, tiek estus ir lyvius. Taip buvo užkirstas kelias spartesniam baltų nutautinimui ir pavergimui, pragaištingai sėlinusiam iš Vakarų po vienintelio tikro tikėjimo priedanga (būtent dėl šios pergalės 2000 m. Lietuvos ir Latvijos parlamentai rugsėjo 22-ąją paskelbė Baltų vienybės diena). Ta proga „Karionys“ su kitu klubu – tamplierių „Šiaurės šventyklų ordinu“ – turėjo suvaidinti „Saulės mūšį“, bet paskutinę akimirką pastarasis dėl nežinomų priežasčių nepasirodė. Ar tai nesimboliška?

„Karionys“ nepasimetė. Jie susirinkusiems pademonstravo, kaip tekdavo su priešais kautis dėl savo, kaip tautos, išlikimo gyvenant neprietelių apsuptyje.

 

„Verdenės“ dainos

 

Nuolatiniai Pilaitės bendruomenės švenčių dalyviai, folklorinio ansamblio „Verdenė“ iš kaimyninių Buivydiškių, kuriam vadovauja Rasa Kauzonaitė, dainininkai ir tą vakarą traukė kiek vėlesnio laikotarpio karo dainas. Jos paliudijo, kad baltams karo dalykai visais laikais buvo ne paskutinėje vietoje.

Maloniai Pilaitės bendruomenę nuteikė merginų iš folklorinio ansamblio „Kūlgrinda“ šventėje atsiradimas. Merginų dainos, tarp kurių buvo nemažai sutartinių, skambėjimas visiškai sutemus, žvakelių, fakelų ir laužo šviesoje, suteikė vakaro pabaigai mistinę nuotaiką. 

Tais senais laikais daina lietuvį lydėdavo kiekviename žingsnyje. Mokėjimas dainuoti nebuvo prilyginamas amatui. Tai visada būdavo greta amato. Todėl ir ant Pilaitės piliakalnio susirinkusieji traukė dainas kaip kas mokėjo, nesitikėdami jokio atlygio, maloniai pasišildydami prie antrą kartą iš praeities laužo šviesos atgaivinto piliakalnio ir bendravo, kas pasiūlydamas savo iškeptus sausainius, kolektyviniame sode užaugintus obuolius ar pakelėje į šventę nupirktą sunokusį arbūzą.

 

P. S. Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubo „Aukuras“, koordinuojančio tokią piliakalnių ugnies sąšauką viso pasaulio mastu, duomenimis šį kartą Baltų vienybės dienai paminėti rinktasi Lietuvoje ant 58, Latvijoje – 9, Gudijoje – 1 piliakalnio bei JAV (Čikagoje). Tai liudija, kad save baltais identifikuojantys ar jiems prijaučiantys žmonės išsiilgę tokios vienybės. Jiems ši diena nepasirodė viena iš daugelio.

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"