Paieška Fantastiškieji gyvūnai (3)

Fantastiškieji gyvūnai (3)

Kaukas

Romualdas KALONAITIS

 

Pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas primygtinai paragino vyti iš sodybų ir užmiršti ištisą virtinę mielų, bet mįslingų būtybių, tarp jų ir kaukus. Mažvydui rūpėjo, kad tos senosios dvasios nesugriautų dar gana netvirto krikščioniško tikėjimo. Kaip teigia mūsų senosios pasakos ir sakmės, kaukas buvęs švelnutis padarėlis, baugštokas ir dažniausiai geraširdis žmonių draugas. Tad ir vadino jį supratingieji švelniai, maloniai – kaukučiu, barzduku, pirštuku, pūkeliu. Šiaurės Lietuvoje daugiausia sakyta pagal latvių manierą „pūkys“, o žemaičiai bei sūduviai – tiesiog „kauku“ ar „kaukučiu“ vadino.

Mažvydo pastangos išginti iš Lietuvos – iš lietuvio vaizduotės – kaukus, berods, buvo nelabai vaisingos. Antai Laurynas Ivinskis, pats, tikriausiai, Žemaitijoje su kaukais susidūręs, žinovo tonu pasakoja apie juos 1864 metų kalendoriuje: „Labai smulkus mažutelei, valkiojose naktimis ir gandina žmonis. Aniems valgimus naktiemis padiedava. Pas žemaičius buva naudos skalsintojeis.“

Tarp kitko, čia ir vėl gali įsiliepsnoti ginčas, kokiai padermei geriausia tinka kaukai. Senoji literatūra juos aprašo kaip nykštukus – mažus žmogučius, barzdotus, margai apsirėdžiusius. Ir toji literatūra remiasi liudininkais: tai kaimo žmogus ėjo namo iš vestuvių ir pamatė kauką, tai vėlai ūkininkas grįžo iš kaimyno, tai ankstų rytą piemuo užklupo kauką jaujoje. Bet, man rodos, nelabai patikimi šie liudininkai. Kas gi eidavo iš vestuvių arba iš kaimyno blaivia galva, neišgėręs bent alaus?.. Juk tokį vakarą žmogus net kelmą velniu palaikydavo.

Daugiausia reikalų su kaukais turėdavusios šeimininkės. Tik aplink namus jokių paslapčių nebuvo. Iš jų ir eina šiek tiek konkretesni žodžiai apie kauko išvaizdą. Gryčioj arba sodybos pastatuose kaukai dažnai kačiukais ar net ūgtelėjusiais katinais vaikštinėdavę. Lauke jie virsdavę kartais pelėdomis, kartais neapibrėžtos formos šliužais, knibždančiais po medžių šaknimis arba namų pamatais. Na, o kartais išties kaukai pasirodydavę tvarkingai apsirengę, labai panašūs į mažyčius žmogučius. Ir vis prie namų, prie žmonių šliedavęsi, kaip katinai ar žvirbliai. Beje, jei kurį kaukai labai apnikdavę, tai dažnai pats kaltas būdavęs. Nes, esą, kaukų buvo įmanoma prisiperėti arba prisivilioti labai lengvai. Pavyzdžiui, gaidys, sulaukęs devynerių metų amžiaus, padėdavęs kiaušinį (tai laikai buvo – net gaidžiai gilios senatvės sulaukdavę!), kurį reikdavę įvynioti į audimą ir laikyti šiltai – ant krosnies ar kur kitur, kol išriedės kaukutis. O tada jau nebepaleisti – globoti, maitinti, gerbti, nes gal iš kauko kada bus naudos. Pagal bendrą nuomonę, kaukai kartais pavaduodavę aitvarus – nešdavę savo globėjams pinigų, grūdų, šieno. Bet žemdirbyste ar prekyba jie nesivargindavę – čiupdavę ir tempdavę iš kitų blogai padėtus daiktus. Dėl tos įtartinos geradarystės ilgainiui, kai fantastiškoji mūsų žvėrija sunyko bei išmirė, aitvarus ir kaukus žmonės sukergė, padarė vienu padaru, o vėliau ir visai užmiršo.

Betgi grįžkime prie ausiai malonios temos apie kaukų sunešamus pinigus. Gera būtų tokį paslaugų rūpintojėlį išsiperinti... Deja, ir ši avantiūra, esą, turėjusi dvi puses. Senuose raštuose pasakojama apie vieną neturtingą valstietį nuo Sedos. Ėjo žmogus iš miestelio ir vis aimanavo, jog vos vos pramisti galįs. Ne gyvenimas, o grynas vargas. Ir, kaip sykis, su tais žodžiais pamatė neaukštai virš galvos pralekiantį kauką (bene pelėdos pavidalu). Žmogus atsigulė aukštielninkas ir ėmė laukti kauko. Tas nusileido prie valstiečio, paklausė, kokios bėdos šį kamuoja. Išgirdęs, kad šiam trūksta pinigų ir jis jau badu vaduojasi, kaukas pažadėjo padėti – paėmė žmogelio piniginę ir nuskrido. Kitą dieną jis atlėkė prie to valstiečio sodybos, grąžino piniginę ir pats dingo. Nudžiugęs valstietis žvilgtelėjo piniginėn, o ten tik trys grašiai. Ūmus nusivylimas ir pyktis jį suėmė. Jis išmetė grašius lauk, o pats pasuko namo. Vos paėjęs kelis žingsnius, pamatė ant tako begulintį pinigų maišą. Nieko nelaukdamas stvėrė maišą. Bet dar nespėjo nė paimti jo kaip reikiant, o iš maišo išlindo gyvatė, įkirto žmogų ir nušliaužė šalin. Valstietis čia pat pakratė kojas, o pinigų maišas pavirto pelais. (Ko gero, čia netgi ne kauko, o aitvaro būta...) Taigi šitokia nelinksma istorija apie dykai gautus pinigus turėtų atšaldyti visus entuziastus, kurie brandina sumanymą steigti kaukų fermą. Ekonominis efektas būtų labai menkas dar ir dėl to, kad kaukai labai išrankūs. Jiems duok alaus, pieno, varškės, sviesto ir vis saugok, kad nesupyktų, nepabėgtų.

Ar galima nūnai išvysti kokį užsilikusį kauką, nežinau. Jei kas užsigeistų patykoti, geriausia, matyt, būtų jo laukti netoli vietovių, kurių vardai kaukus mena. Marijampolės apylinkėse yra kalnas Kaukaregio vardu. Netoli Kudirkos Naumiesčio kaimas Kaukakalniai. Už Veisiejų, pasienyje – Kauknoris, na, ir daug kitų. Logiška manyti, kad būtent ten susibūrę paskutinieji mūsų krašto kaukai ir kaukučiai. Beje, veltui jų tykotume Kaune, ant Kauko laiptų. Gausios žmonių draugijos jie nemėgsta. Žodžiu, jei kam pavyktų šį padarą dar kur užkampy užklupti, rašykite...

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"