Paieška Gamta kalbėjo, aiškino...

Gamta kalbėjo, aiškino...

Lidija UMBRASIENĖ

Palanga

 

Trumpėjo dienos. Nužydėjo dūzgiantys bitėmis liepų žiedai. Nokino vaisius šermukšniai, šeivamedžiai, gudobelės. Miške išsirpusias žemuoges, mėlynes dieną nurinko žmonės, paukščiai, o naktimis vaišinosi lapės, kiaunės, šernai...

Palinko avietės. Drėgnesnėse vietose vėjas lingavo drugių lankomas baltas vingiorykščių žiedų šluoteles. Pievose raudonavo dobilų galvutės, bajorių graižai. „Suskambo“ barškučiai, katilėlių varpeliai.

Pajūrio pušynus nusėjo smilgos – tie pageltę, vėjo sušukuoti žemės plaukai. Virš samanų pakilusios žaliavo liaunos kupolės su smulkiais gelsvais žiedeliais. Jų sėklytes išnešiojo skruzdėlės, nes labai panašios į miško sanitarių kokonus. Prie skruzdėlyno iškėlę savo rožinius žiedynus stiebėsi aukšti gauromečiai (ožrožės). Kai nužydėjo, nuo augalo nutįso balti gaurai – pūkuotos dėžutės su sėklomis. Miela temstant, kai pakvimpa naktižiedės. Kvapu jos viliojo naktinius drugius.

... Pušyno pakrašty kilimėliais išsidriekę čiobreliai, šilokai. Šalia jų – lietuviška orchidėja – tamsialapis skiautalūpis. Tai retas, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą augalas, vienintelė smėlyje auganti gegužraibių rūšis. Kopose žydėjo rugiaveidės. Jų varpos panašios į rugio, o siauri, ilgi lapai apsigaubę vaškiniu sluoksniu. Prieškopės pražilo ažūriniais gubojų kupstais. Tūkstančiai pilkų žiedelių kere skleidžia saldų medaus aromatą. Nužydėję, nudžiūvę kerai paruduoja. Vėjo nulaužti ir ridenami jų gniužulai išbarsto sėklas. Rusiškai šie augalai taikliai pavadinti „persirisk per lauką“. Giliai į žemę įaugę gubojų šakniastiebiai, o išsišakoję kupstai sutvirtina smėlynus.

Palangos parke seniai nutilo paukščių chorai. Tik rytais dar girdėjome švilpaujantį juodąjį strazdą, burkuojantį keršulį, lyg laikrodėlį tiksinčią pilkąją pečialindą. Šie sparnuočiai perėjo antrąją vadą. Tylą sudrumsdavo maisto reikalaujantys, cypsiantys zyliukai. Senės zylės vos spėjo suktis apieškodamos medžio kamieną, kol suranda kokį vabalėlį šešiems alkaniems, nerimstantiems, ant šakelės sutūpusiems zyliukams.

Grūdlesiai kikiliai lesalo ieško ant žemės. Paskui maitintojus sekioja pasipūtę, jau gerai skraidantys jaunikliai. Tvenkiny plaukiojo ūgtelėję ančiukai. Didžiųjų ančių gaigalai išsišėrė, nebeturi savo puošnių, žvilgančių plunksnų. „Bočių“ sodų gandralizdyje sparnus skrydžiui tuo metu mankštino vienintelis šiųmetis gandriukas. Mieste orą raižė greitaskrydžiai čiurliai. Virš iškeltos stogo antenos tebegiedojo mūrų paukštė – dūminė raudonuodegė.

Skubėjo laikas. Žiū, jau vakarais miesto želdiniuose bederinantys smuikelius žiogai.

Paskutinis vasaros mėnuo rugpjūtis prabėgo nepastebimai, kaip ir pirmasis rudens – rugsėjis. Pasitinkame spalio šalnas, tačiau... pabūkime dar ir su prisiminimais apie vasarą...

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"