Paieška pokalbis su rašytoju Rimantu ŠAVELIU

Buvo gaila sužeisto medžio

Žurnalisto Vytauto LEŠČINSKO pokalbis su rašytoju Rimantu ŠAVELIU

 

- Jau nemaža metų gyvenate gamtos prieglobstyje. Kokiomis aplinkybėmis butą mieste iškeitėte į kaimišką sodybą?

 

- Sklypu, kuriame dabar yra mūsų sodyba, pirmiausia susidomėjau ne aš, o žmona. Iš pradžių man atrodė, kad ten, kur šalia – vadinamieji kolektyviniai sodai, turi būti ankšta, nejauku. Įsivaizdavau, kad štai stovi namas prie namo, su kaimynais vos ne nugaromis teks trintis... Bet atvažiavau, žiūriu – toks gražus kampas, iš dviejų šonų miškas, kuris driekiasi nuo Vilniaus iki Pabradės. Anksčiau toje vietoje siūbavo sengirė, tik jos jau neliko, vėtra pribaigė. O, būdavo, eini pro tas pušis kaip pro bažnyčią, matai - jos lyg milžiniškos žvakės dangų remia. Taigi atvažiavau ir man ta vieta kažkaip įsikirto, gal todėl, kad aplinkui buvo tuščia, ramu. Ir labai patiko, kad šalia – miškas. Pradėjau su žmona tvarkytis. Ėmėm statyti namą. Bet jis dygo labai pamažu ir kol apsigyvenome čia, keleri metai prabėgo. Man patinka, kad šis sklypas yra kampinis, atokiau nuo kitų sodus turinčių kaimynų. Bet su jais labai sutariame, sakyčiau, kaip reta gražiai sugyvename. Kai gyvenau Vilniuje, Vokiečių gatvėje, penktame aukšte, tai net savos laiptinės kaimynų beveik nepažinojau, nebendraudavome. O čia – atvirkščiai – su kaimynais labai artimai bendraujam. Net tikrame kaime šitaip nebūna. Nors, galima sakyt, kad irgi kaime gyvenam, tik dar miesto ribose, priklausome Antakalnio seniūnijai. Turim ir pirtį. Gaila tik, kad retėjam. Vienas mano geras kaimynas jau išėjo anapilin.

 

- Turbūt tas domėjimasis gamta Jums susiformavo dar vaikystėje?

 

- Kadangi mano tėviškė yra Rokiškio rajone, o gyvenome kaime, atvirame lauke, iš kur miškas – tik akiratyje, toli matyti, nejučiom pagalvodavau, kad gal verčiau tėvas būtų kokiam miške trobą pasistatęs. Taigi iš tiesų man miškas patiko nuo vaikystės.

Kai įsigijome sklypą, pradėjau čia lankytis. Ir vienas atvažiuodavau, nors dar namo nebuvo. Tik tokį mažą namelį pasistačiau, kad jame galėčiau rašyti. Likus vienam šalia ošiančių medžų man būdavo taip smagu! Ateina, sakysim, ruduo, mišką užlieja mėnesiena, o langelis man – tiesiai prieš nosį, tad žiūriu ne į popierų, bet kaip vėjas blaško, kedena visokius krūmelius. O viduje – visiška tyla. Kažkaip čia susigyvenome su gamta, tad tiesiog jaučiuosi puikiai.

Tėviškėje nors šalia miškas nežaliavo, bet sodyba buvo labai apaugusi medžiais. Turbūt baltalksniais, tokiais aukštais, galingais. Kai reikėdavo kam nors ieškoti mano tėviškės, žmonės taip apibūdindavo: medžiais apaugusi sodyba, namas su dviem kaminais. Mūsų sodyboje augo tokie du keisti medžiai. Vienas – galingas baltalksnis, o kitas – klevas. Tai aš, būdavo, dar studentas, kai namo parvažiuoju, pereinu per seną sodą, pirmiausia aplankau tuos du medžius. Keisčiausia, kad nesupratau, kodėl to man reikėjo. Dabar, kai jau esu girdėjęs, kad kiekvienas medis turi savo aurą, tuo, žinoma, nesistebiu. Be abejo, taip ir yra... Taigi lankydamas tuos medžius pirmiausia prie klevo nueinu, paliečiu ir man atrodo, kad medis mane atpažįsta. Pasišnekam. O va, kiti medžiai kažkodėl neatrodė tokie artimi.

Būdavo, ateina ruduo, po sodą vėjas lapus nešioja, čiuža, o aš atsisėdu griovy prie to baltalksnio, kurį apkabinti kelių vyrų reikėtų... Bet kartą tėvas užsimanė tą baltalksnį nupjauti, įsigeidė iš jo malkų pasigaminti. O man taip graudu, taip graudu... Sakau, kaip galima šitokį medį kirsti? Laimė, kad pro šalį važiavo kažkas iš tuometinės rajono valdžio, atrodo, pats vykdomojo komiteto pirmininkas ir pamatė, kad vyrai darbuojasi prie to medžio. Uždraudė jį kirsti. Gerai, kad buvo tik pradėję pjauti, tad medžiui nelabai pakenkė, paskui ta žaizda užsitraukė. Taigi labai džiaugiausi, kad tas puikus medis išliko.

 

- Deja, kai kurie žmonės nejaučia jokio gailesčio medžiams...

 

- Iš tiesų, kiek pavyzdžių teko matyti, kaip grobuoniškai elgiamasi su medžiais... Buvo, pamenu, kolūkių metai, namuose trūko malkų, na, ir tėvas vieną žiemos vakarą į mišką susirengė. Sako: tu man, sūnau padėk, nuvažiuosime, parsivešime beržų malkoms. Pasikinkėm arklį, nuvažiavom į mišką. Naktis, pusto. Pjaunam beržą. Sakau tėvui: nei mes šitų beržų sodinome, nei auginom... Ką mes čia darom? O tėvas: tu tylėk, ne aš, tai kitas nupjaus... Na, ką padarysi, toks buvo metas, kai visi griebdavo, ką galėdavo. Bet man ir dėl tų malkoms nukirstų beržų skaudulys sieloje liko.

Mes patys juk esam gamtos dalis, ir, mano supratimu, gamtoje augdamas žmogus formuojasi ir teisingą požiūrį į ją. Nors būna ir išimčių, kai net kaime užaugę žmonės gamtos negerbia. Bet aš manau, kad gamta žmogui teikia ir jėgos, ir pasitikėjimo... Na, sakysim, kai klausausi miško ošimo, jaučiu, kad pirmiausia tai yra tikra. Kaip tikra yra vandens tekėjimas ar ugnies liepsnojimas. Miškas žmogui niekada nemeluoja.

Žinoma, nesakysiu, kad esu kažkoks ypatingas gamtos mylėtojas, ne tiek daug apie ją išmanau. Bet gamtoje iš tiesų jaukiai jaučiuosi. Dabar, kai čia gyvenu, taip pat jokio medžio nesu nukirtęs. Vietiniai gyventojai kartais malkų atveža. O mano kieme auga dvi galingos pušys. Kartą malkų atvežęs žmogus klausia: ko nepjauni tų pušų? Girdi, kieme auga, tau bus ir malkų, o gal ir lentų. Sakau: man tiesiog gražu tos pušys, jos tokios įspūdingos, išsišakojusios. Paskui krauna atvežtas malkas, sako: nupjauk tą atsikišusią eglės šaką, nes kliudo. O aš: man ta šaka tokia graži... Tada jis: kitą kartą pats krausi malkas. Nemanau, kad čia kuo nors dėta išsilavinimo stoka. Žmonės yra tiesiog nevienodi.

 

- Štai matyti net naujai pasodintų medžių. Tai, matyt, Jūsų rankų darbas?

 

- Už sodybos tvoros pasodinome tris ąžuoliukus – padėjo ir mūsų sūnūs. Dabar visi anūkai turi po ąžuoliuką. Visi juos mylime. Žmona net tulpėmis tuos ąžuoliukus apsodina... Man būna gražiausios valandėlės, kai su savo Panda – kale – išeinu į mišką. Einu pažįstamais takais, grožiuosi medžiais... Ten miškas, čia sodas – kur tik pažiūri, žalia ir žalia. Labai raminančiai veikia ta žaluma. Vasarą smagu kai ir vėtra – man atrodo, kad vis tiek maloniai šniokščia visas miškas. Čia ir žiemą smagu. Turime židinį. Malkų prisikaupėme pakankamai. Būdavo, kad užpusto, iki pažastų tenka klampoti. Išeini, kasi, kasi sniegą, mėnulis pateka, o vis kasi ir kasi...

Tiesa, bijojome, kai ankstesniais metais priartėjo uraganas, nes manėme, kad pušis gali išrauti. Bet jis mūsų nepasiekė. O kitakart vėtra nuvertė dvi gražias ievas, nuplėšė dalį garažo stogo.

 

- Vadinasi, galima pasakyti, kad čia jau visai apsipratote, jaučiatės savas?

 

- Na, kai atsikėlėm čia, miškas man atrodė lyg koks svetimas. Atrodė, tarsi tavęs nepriima, ar ką? Kol jį prisijaukinau. Dabar šis miškas man patinka. Pasidarė labai savas. Klevų pasisodinome jau senokai, paaugo, tai net sulos prisisunkiame. Tiesa, per arti vienas kito jie pasodinti. Ir kaštoną pasodinom, bet taip pat per arti klevų. Ėmė trauktis nuo jų, linkti priešingon pusėn. Atsivežęs iš savo tėviškės, liepą pasisodinau. Iš pradžių skurdo, bet paskui atsigavo. Dabar neblogai auga. Man taip ramu prie tos liepos, pernai jau žydėti pradėjo... O pirmasis ąžuoliukas taip gražiai auga, jam jau dešimt metų. Nors sodas aptvertas, bet stirnos buvo per tvorą vidun įšokusios. Ir briedį matėme aplink sodybą vaikščiojantį.                   

 

- Ar ramybės nedrumsčia kokie nors gamtos niokotojai, šiukšlintojai?

 

- Visko būna. Kartą einam su žmona per mišką, matom: atvežtas sunkvežimis šiukšlių ir išverstas – akmenys, stiklas, betono gabalai. Taigi savaime niekur nedings tos atliekos. O jas išgraibyti reikia pastangų. Arba kai grybauja – kai kas visas samanas išknisa, grybieną sujaukia. Tai mus labai piktina. Jaunimas atvažiuoja pašėlti visai arti, gal už penkiasdešimt metrų mėgsta apsistoti. Šiukšlių nemažai palieka. Taip elgiasi miesto jaunimas. Dar gerai, kad čia yra Veržuvos upelio hidrografinis draustinis. Tai šiek tiek sutramdo šiukšlintojus. Vietiniai pasakoja, kad čionykštis Veržuvos upeliukas buvęs toks švarus, kad jame daug upėtakių buvo. Tiesa, ir dabar yra, tik jau ne tiek. Veržuva yra labai veržli, net ir speiguotą žiemą neužšąla.

 

- Dėkojame už pokalbį.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"