Paieška pasikalbėjimas su Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) prie Aplinkos ministerijos direktor

Belaukiant Godo...

Žurnalisto Augusto UKTVERIO pasikalbėjimas su Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) prie Aplinkos ministerijos direktore Rūta BAŠKYTE.

 

Kai gyvename pakankamai neapibrėžtose terpėse, savaime tampame ir šiokiais tokiais mistikais, t.y žmonėmis, linkusiais abstrakčiai mąstyti.

Tokiomis aplinkybėmis, rudenį, praėjus net ir žiemkenčių sėjos terminams, imi ir prisimeni Samuelį Beketą bei jo tragikomediją „Belaukiant Godo“: du skurdžiai tuščiame lauke laukia, patys nežinodami kodėl, kažkokio Godo, kurio jie nepažįsta...

Man ši situacija panaši į dabartinę situaciją mūsų šalies aplinkosaugos sistemoje... Esama daug vizijų, tačiau pasaulis yra rudeniškai pilkos spalvos... Gal ir todėl, jog visos Lietuvos žmonės vis dar nėra subrendę reikmei saugoti ir puoselėti tai, kas mums palikta iš amžių dermės?.. Gal būta ir taip, jog saugomų teritorijų sistemoje valstybė turi pernelyg daug burnų, kurių nė nebemato, tad apie mitybos reikalus kalbėti ir nebereikėtų... O tuo metu kiti valstybės vaikai - ūkininkai, kai kurie kiti Gyvenimo Teatro personažai - užsimoja kirviu saugomų teritorijų gražiosios medžio lajos link.

Žinau, jog, kaipo VSTT vadovė, galite net treptelti koja: jokių abstrakcijų, viskas savo vietose, jokio rudens, jokių personažų, jokių godų!

Tad kokia yra realybė: raminanti, neraminanti ar godiška?..

 

Čia imu ir prisimenu savotiškai keistoką posakį, tinkantį, kaip sakėte, įvairiems Gyvenimo Teatro personažams: „net ir tai praeis...“ Nes visa gyvenime nusliūkina, praeina – ir tai, kas prisodrinta gėrio, ir tai, kas blogiu alsuoja. Manyčiau, jog žmogus būna didesnis, kai prisimena gerus dalykus, o ne sunkiuosius nešmenis... Bent jų nereikėtų sureikšminti ir ilgai pasidėti atminties talpyklose. Galop manau, jog viskas gyvenime – tik į gerą. Jei ir būta kokių sunkumų, jie tampa tik postūmiu, impulsu įveikiant naujus ruožus.

 

Na, sakysite, vaiko pėrimas taipogi yra gerai, nes juk lavėja vaikelio balsas...

 

Svarbiau yra tai, kaip tas vaikas yra baudžiamas. Bausmė yra reikalinga: ir vaikui, ir suaugėliui. Visuomenės dėsniai galioja ne vien individui, o ir žmonių grupėms, tautoms, valstybėms... Svarbiausia: kaip ir už ką baudi. Jei bausmės imiesi kupinas pykčio, neapykantos, verdantis, iš savęs išeinantis – blogai. Ir sau pačiam, ir tam, kurį baudi. Norimo rezultato tuomet tikrai nepasieksi. Bausmė taipogi turi būti skiriama su meile, neišdraskant vidinių dermių, siekiant teisingumo, pamokymo arba tam tikro atpildo. Kai baudžiama mylint, rezultatas yra visai kitas...

 

Jei būčiau koks ūkininkas nuo Krekenavos, tai sakyčiau, jog tatai yra visai ne baudimas, o tik dirvos tręšimas...

 

... nes nuo to ir vaikai, ir kitokia gyvastis tik geriau auga...

 

Apie visa tai kalbant turime omenyje ir šalies saugomas teritorijas. Kokios adoracijos, bausmės ar nusikaltimai jose vyksta šiuo metu?

 

Iš tikro, kas atsitiko, kad ir Krekenavos regioniniame parke, kodėl ten ūkininkai ėmė svaidyti kaltinimus regioniniam parkui? Juk anksčiau jokių nusiskundimų nebūta. Pirmieji ne taip seniai radosi po savavališkos ūkininko statybos.

 

Na, ir kas nutiko?

 

Lietuvoje vis dar esame tam tikrame pereinamajame laikotarpyje. Arba – dar vis esame duobėje, kurios dugno nepasiekėme. Bet kuriuo atveju esame baigiamojoje Žemės reformos stadijoje, kurioje liko patys sunkiausi atvejai, na ir, žinoma, skaudžiausi - saugomose teritorijose (neminiu Vilniaus apskrities, kurioje nė žemės nėra tiek, kiek žmonės norėtų susigrąžinti...) Saugomose teritorijose dėl to vadinamojo žemės kilnojimo (žemė juk yra nekilnojamas turtas, tačiau lietuviams tai – nė motais...) atsitiko taip, jog žemę įgijo tie, kurių kokie giminaičiai tuose plotuose žemės suvis nėra turėję, niekada nėra gyvenę ir dabar negyvena. O dalis žmonių, kurie tuose plotuose nuo senų laikų gyvena, žemės taip ir nesusigrąžino. Mūsų šalies Konstitucinis teismas konstatavo, jog žemės kilnoti saugomose teritorijose negalima, tačiau... Kai kurių nuskriaustųjų žmonių pyktis „atsitrenkia“ į pirmąją „kliūtį“ – saugomų teritorijų direkcijas, pačią Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą. Nors ji niekaip nedalyvavo „parceliuojant“ žemę, niekas net mūsų nuomonės neklausė, neprašė niekas jokios informacijos, o dabar...

 

Tad ko daugiau būta netolimoje mūsų valstybės praeityje (kas dar nesibaigia) – švento naivumo ar švento nusikaltimo?

 

Aš manau, kad pakankamai būta nusikaltimo ir toli gražu ne švento. Tik nesuprantu, kodėl mums visiems ir ateinančioms kartoms vertybes norintys išsaugoti turėtų srėbti visą užvirtą jovalą ir atsakyti už kitų klaidas ar griekus. Paradoksas.

 

Esate kaltinami... Tačiau ir personažas Godo dėl nepasirodymo taipogi gali būti apkaltintas...

 

Reforma – realus „personažas“, sukeliantis realias žmonių reakcijas. Ir yra nuviltų, kai žemė jiems negrąžinama, o atitenka kokiam atsibastėliui...

Kitas paradoksas: esame blogiečiai, nes norime elementarios tvarkos, reikalaujame laikytis tik to, kas parašyta teisės aktuose. Saugomose teritorijose. Kita vertus, jei tvarkos nėra aplink jas, tai mes ir tampame atpirkimo „ožiais ar ožkomis“. Kalbu apie statybų planavimo, statyboms reikiamus dokumentus... Teisės aktai juk taikomi visoms statyboms visoje šalyje. Mes jais vadovaujamės saugomose teritorijose ir to paties prašome iš kitų, tuo sukeldami neadekvačią žmonių reakciją, mat už saugomų teritorijų ribų vis dar vadovaujamasi principu: statyk, o po to kaip nors įsiteisinsi... Anksčiau žmonėms taip ir specialistai patardavo... Net ir Vilniaus mieste, tarkime, be detaliojo plano galima pastatyti net ir 9 aukštų namą. Baisoka pasidaro, kai vadinamuosiuose paprastuosiuose plotuose esama tiek teisinio nihilizmo, nors saugomose teritorijose mes jau ir vagonėlius judiname...

... Aptariant Suvalkijos nacionalinio parko steigimą mane pakalbino vienas žemės, esančios prie upės, savininkas: vargas bus man, nes bus nacionaliniame parke daug apribojimų. Aiškinu, jog prie upės ir dabar galioja tie patys apribojimai (vandens telkinio apsaugos zona, pakrantės apsaugos juosta, šlaite taipogi negalima statyti ir t.t.), kurie niekuo nepakis ir teritorijai atsidūrus nacionaliniame parke. „Nesaugomoje teritorijoje tokie apribojimai – nė motais...“, – šyptelėjo mano pašnekovas. Vadinasi esama aksiomos: dirbi gerai – tampi „liaudies priešu“... Tada išgirsti ir kitą aksiomą: visiems gerai, tik jums (saugomų teritorijų direkcijoms) blogai, o žmonės siunčiami eiti į direkciją ir išsiaiškinti ar ji leisianti statyti; jei leidžiama - nėra problemų. Tarsi kitoms institucijoms negalioja tie patys teisės aktai, o gal nemokama jų skaityti. Tada supykstama: kam tos direkcijos reikalingos!.. Tik plėtrą stabdo! Gaila, bet būna atvejų, kai ir pačios Aplinkos ministerijos specialistai žmonėms paaiškina, jog daug kas galima, net neklausia mūsų nuomonės.

Beje, Lietuvos teismuose, sakyčiau, gerų pokyčių, susijusių su saugomomis teritorijomis, iš tiesų esama itin ženklių. Anksčiau valstybės interesai, kuriuos saugomose teritorijose ir giname, buvo tarsi užribyje. Dabar gal tik koks 10 proc. mūsų bylų baigmės yra ne vertybių labui.

 

Tačiau gal turėtų atsipeikėti ir statybos reglamentus, įvairius reikalingus popierius valdantys biurokratai – pernelyg daug žmogus vis dar siuntinėjamas Godo link...

 

Dabar visur reikalaujama dirbti pagal vadinamąjį vieno langelio principą. Valstybinėje saugomų teritorijų tarnyboje visus dokumentus prašome patikėti mano sekretorės Natalijos Gedvilaitės rankoms. Ir į kitus kabinetus nereikėtų belstis. Nors niekada neatsisakom nė vienam interesantui, norinčiam sužinoti veiklos reglamentus vienoje ar kitoje teritorijoje... Tikra biurokrate niekuomet nebuvau ir matyt nebūsiu. Tačiau privalome dirbti pagal biurokratinės sistemos sąrangą, teisės aktus, jokiu būdu neterorizuojant lankytojų. Gaila, žinoma, jog skirtingose valstybės institucijose skirtingi aktai skaitomi vis kitoniškai. Dėl to ir nesusikalbama, neaptinkama išeities konkrečiam žmogui.

 

Spalio 28 d. nuolatinis Šventojo Sosto stebėtojas Jungtinių Tautų organizacijoje arkivyskupas Celestino Migliore 63-oje JT Generalinės Asamblėjos sesijoje kalbėjo ekologijos tema. Pasak arkivyskupo, dažnai kalbama apie gamtos apsaugą. Tačiau pats terminas „apsauga“ galintis suklaidinti, jog egzistuoja prieštaravimas tarp gamtos ir žmogaus. Tad dvasininkas drįsta teigti, jog žmogus nūnai turįs būti tobulas – gamtai tada nieko blogo neatsitiksią.

Ar tobulas Lietuvoje statistinis žmogus, ar jis iš tiesų yra tik laukiantis Godo?

 

Tobulybei ribų nėra, o Lietuvoje – tuo labiau... Žmogus tėra gamtos dalis. Kol gyvenama santarvėje su gamta, viskas yra teisinga. O mūsų kraštuose kartais net tai nesuvokiama. Mėgstama prisistatyti gamtos valdovu. Štai čia ir prasideda visos bėdos.

 

Jei jau drįstume viską konvertuoti į kokio variklio šnektą, susivoktume, jog žmogus, esantis tik koks krumpliaratėlis, negali sumanyti sukinėtis – subyrėsi pirmas...

 

Be abejo. Liktų tada teirautis: kada Žemė nupurtys žmogų, kuris įsigeidžia gyventi tik pagal savąjį ego, kuomet žmogus pradeda veikti kaipo vėžinė planetos ląstelė, kaipo parazitas...

 

Kas tada beliktų klausti pagal Samuelį Beketą: ar turi teisę blusa laukti Godo?

 

Visi turi teisę kažko laukti... Kita vertus, gal kažkas niekuo netiki, tik pinigu. Viskas tada tampa mechanika, kurioje gamtos vertybių išsaugojimas suvokiamas kaipo abstrakcija, nereikalinga tai mechanikai... Ir tada visai Planetai artėja žūtis, nes einama prieš gamtos dėsnius, kertama šaka, ant kurios sėdima, kenkiama ir sau. Noras turėti nekenkia, kol tai siejama su prigimtiniais poreikiais. Būtų galima daug dar kalbėti apie priežastinius dėsnius.

 

Sakoma, jog į naująjį Seimą atėjo Juokdarių partija, tad ta proga atsiveria „žalioji šviesa“ ir įvairiems juokeliams. Prisiminsiu pokalbio pradžią: du skurdžiai tuščiame lauke laukia, patys nežinodami kodėl, kažkokio Godo, kurio jie nepažįsta... 

Nenorėčiau girdėti kokius kaltinimus „dėl tuščio lauko“, tad bandykime „sugrįžt, kol nevėlu“ prie konkrečių ariamų dirvonų. Na, baigiasi ministro Artūro Paulausko vadovavimo Aplinkos ministerijai laikotarpis: kuo jis buvo naudingas, kuo nenaudingas Lietuvos saugomų teritorijų sistemai?

 

Kuo pradėti: pesimizmu, ar optimizmu?

 

Galvoju, jog esate optimistė, tad imkitės ir pesimizmo. Žinant, jog būta sumanymų Jus „paaukoti kai kuriems greitai susidėvintiems dievams“...

 

Apie visokius dievus tegu rašo žurnalistai...

Kas buvo blogo? Buvo visiškai sustabdytas saugomų teritorijų specialiojo planavimo dokumentų tvirtinimas. Šiais metais, kaip bebūtų liūdna, patvirtintų tokių dokumentų turėsime tik keletą. O nuo jų daug kas priklauso saugomose teritorijose. Skambina vietos gyventojai, savivaldybių specialistai į saugomų teritorijų direkcijas dėl tų dokumentų – ką atsakyti?

Manau, jog „meškos paslaugas“ čia teikė ministro patarėjai. Teritorijų planavimas buvo painiojamas su strateginiu planavimu, neskiriant principinės jų esmės. Ilgai tąsėmės... Tokia situacija niekaip nepateisinama. Geriau jau būtų pasakyta: visas planavimo procedūras nutraukiame, imamės kitos veiklos. Tiesiog buvo sugaišta daug laiko, o reikiamo rezultato dar nėra.

 

Galima pagauti save besiteiraujantį: būta neišmanėlių?..

 

Kitaip ir negalėčiau įvardinti. Dabar jau lyg ir pajudėta iš vietos...

Pagal Saugomų teritorijų įstatymą VSTT nėra teisės aktus rengianti institucija. Bet daug ką geranoriškai darėme. Bet ir čia esame absurdiškoje situacijoje. Ir su regioninių parkų nuostatais esame absurdiškoje situacijoje. Aplinkos ministerijoje jie jau guli beveik pusmetį, vis neteikiami Vyriausybei. Nors dėl to mus, kaip sykis, Aplinkos ministerija ne kartą kaltino. O kai problemos sprendimo imasi realiai nežinantys situacijos, problema tik „užraugiama“... ir saugomų teritorijų pareigūnai atsiduria jiems suvis „nežinomoje“ situacijoje...

 

Gal tikslas teisino priemones?..

 

To reikėtų klausti ne mūsų. Žinau tik tiek: kai nėra bendravimo, bendradarbiavimo, sukuriamos naujos problemos.

 

Beieškant Godo, kai kam prireikė gal net ir brogos... Užraugei problemą – ir linksmiau... Kiek smagumėlio buvo dėl to vagonėlio Kuršių nerijoje, kurio savininkas „nepripažino kitų dievų, tik save vieną“... Tokių anekdotėlių sklidinoje Aplinkos ministerijos taurėje ir buvote svetima tarp savų...

 

Buvo ir taip... Kita vertus, teismų karuselė kartais sukasi ilgai, kad galop išsviestų ir baudomis „pagerbtų“. Juk būta tikslo neringiškiams uždegti žalią šviesą: darykite Kuršių nerijoje ką tik norite, jokių čia apribojimų, jokių reikalavimų!.. O kai kuriuose susitikimuose viešai buvo skelbiama: saugomų teritorijų sistemą mes sugriausime.

 

Vadinasi, stiprūs mūsų šalyje, švelniai tariant, yra ir anarchistai, nepripažįstantys nė valstybės, tik matantys sau, kaipo Mykolui, viršum galvos dangaus žydrynę...

 

Keista, jog tokiomis sąlygomis mes dar sugebėjome dirbti. Man dažnai atrodydavo, kad Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba nebuvo laikoma Aplinkos ministerijos sistemos dalimi, o gal tik kokia įdukra... Mums gi įvairiose situacijose reikėjo apginti ir Aplinkos ministeriją, ir savo vadovaujamą tarnybą. Nors ministerijos „parėdymu“ trylikos saugomų teritorijų direkcijų vadovams turėjau įsūdyti nuobaudas dėl tariamų pažeidimų. Nenubaudžiau, nes nebuvo dėl ko... Kita vertus, gal tiesiog reikėjo kažkam, kad mes ir iš vidaus save niokotume.

 

Tataigi... Nesiginkite... Kai kariaujate su savais, klaidų jau nebeišvengsi... Vien dėl to, jog nebelieka laiko realiam darbui.

 

Kitaip ir nebūna...

 

Tačiau būta juk ir kokių geresnių paukštelių, nei motinai nepageidaujami „gegužiukai“?..

 

Sakiau ir sakau: jei išgyvensime šį laikotarpį, būsime labai stiprūs. Šiuo atveju esminė nauda: užgrūdinimas. Juk ir žmogui neretai reikia grūdinimuisi kokio šalto vandens kibiro. Reikia ir sveikatą pasitikrinti. Dažnai reikia ir patiems pasidairyti: ar neišklydome iš teisingo kelio? Mus tikrino, kas tik galėjo, tad tapome atidesni savo būklei.

Kita vertus, tobulėjo ir mūsų tikrintojai (kai kas kai ką ėmė išmanyti ir teritorijų planavimo srityje; daug kas suvokė, jog yra ne tik patvirtinti teisės aktai, bet jie dar ir veikia ir t.t.).

 

Pripažinkime: bediriguojant ir juokdariams, vis dėlto  laukiame Godo, kuris gali būti ir naujasis Aplinkos ministerijos vadovas. Ar tai bus buvęs kokio miestelio seniūnas, ar juokdarys, ar Godo, tačiau vis tiek kažko laukiate?

 

Aplinkos ministerija, manyčiau, jos vadovui yra pati nedėkingiausia. Nes esama objektyvių esminių prieštaravimų: aplinkosauga ir urbanistika...

 

Koks velnias į šią galerą dar juokdarį norėtų atnešti?..

 

(Rūta Baškytė nusijuokia) Blogiausia, kai ateina piktybiškai nusiteikę. Tuos, kurie turi humoro jausmą, labai vertinu. Jis mūsų valstybėje labai reikalingas. Ir ypač - šiuo metu. Pernelyg esame suraukę antakius, nemokame džiaugtis gyvenimu. Mokantys pajuokauti, sakoma, turi ir išminties.

Labiausiai norėčiau, kad sistema nebūtų menkinama, laupoma, nes kuriama buvo tikrai nelengvai ir stabilumo vis dar stokojame...

 

Dėkoju už pokalbį

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"