Paieška Baziliskas

Fantastiškieji gyvūnai (4)

Baziliskas

Romualdas KALONAITIS

 

Kiek leidžia spręsti rašyti ir nerašyti šaltiniai, Lietuvoje turėjome tik vieną baziliską. Ir labai malonu, kad galiu nurodyti beveik tikslų jo buvusios gyvenamosios vietos adresą – Vilnius, Bokšto ir Subačiaus gatvių kampas, kalnelis, ant kurio dabar stūkso barbakano bokštas. Ten yra tokia nedidelė įkalnė. Baziliskas joje turėjęs urvą – sunku nuspręsti, ar pats išrausęs, ar radęs gatavą. Nūn nelikę nei to urvo, nei jokių bazilisko liekanų, nes tai sena istorija. Beje, Vilniaus jėzuitų akademijos gamtos istorijos kabinetas ilgus metus didžiavosi „bazilisko“ liekanomis, kurias rodydavo akademijos mokiniams. Ten paprasčiausiai buvo didelės jūrų žuvies sudžiūvęs kūnas, bet patikliems to meto vilniečiams jis tiko ir bazilisku. Tik XVIII amžiuje nustota tikėti Subačiaus gatvės bazilisku, nors universiteto studentai iki pat prieškario laikų per savo šventes vaidindavo teatralizuotą bazilisko nudobimą.

Na, o dabar arčiau prie reikalo. Pasakojama, kad baziliskas Subačiaus kalne apsigyveno tais laikais, kai Vilnius dar buvo kaimas tarp miškų. Mišku buvo apaugusi ir kalva, kurioje jis turėjo urvą. Netoli tos vietos stovėjo kažkoks pavilnio kaimas. Jam bazilisko kaimynystė tapo labai nemaloni. Koks žmogus ar gyvūnas beprisiartindavo prie bazilisko valdos, krisdavo negyvas nuo perkūniško (kitaip nepavadinsi!) jo žvilgsnio. Tada baidyklė surydavo auką, ypatingai mėgaudamasi, kaip ir galima tikėtis, jaunų merginų kūnais. Žemė aplink bazilisko urvą buvo nuklota kaulais. Jokio gyvo padaro nebeliko aplink – greičiausiai net vabzdžių, nors legendos nutyli šitą bazilisko veiklos pusę. Kaime išretėjo žmonių ir gyvulių. O iš tankmės trobas pasiekdavo alkanos baidyklės šniokštimas. Kasdien jai reikėdavo siųsti po auką. Tarėsi kunigai, vaidilos, žyniai, kaip nelaimės atsikratyti, baziliską sudoroti. Visokių nerealių projektų prikūrė: pastatyti aplink baziliską sieną, padegti mišką aplink jo landynę ir panašių. Nerealių, nes prieiti prie bazilisko juk buvo neįmanoma: jis be perstojo dairėsi į visas puses, ieškodamas aukos.

Bet, kaip paprastai, atsirado vienas drąsus jaunuolis, kuris, be to, buvo gan sumanus. Jis numojo ranka į senolių planus ir išsirengė ieškoti tokio daikto, apie kurį buvo girdėjęs, bet nebuvo matęs, - veidrodžio. Gavo jis tą veidrodį; grįžo į gimtąjį, bazilisko nuteriotą kaimą ir pasiruošė rizikingai operacijai. Pritvirtino prie rankos veidrodį kaip skydą, nusėlino prie bazilisko gūžtos, patyliukais iš už krūmų gerai apžiūrėjo baidyklę. Štai kur liaudiškos fantazijos šedevriukas! Bazilisko galva buvo kaip rupūžės. Nešvariai žalias kūnas priminė driežą. Tarp bazilisko letenų tįsojo jaunos sudraskytos merginos kūnas. Bazilisko akys buvo išvirtę, iš šnervių vertėsi dūmai ir garai. Jis pajuto priešą ir atsuko į jį savo velniškas akis. Tačiau išvydo tik veidrodį, o veidrodyje – savo žavią fizionomiją. Bazilisko ginklas buvo atsuktas prieš jį patį, ir jis griuvo negyvas nuo savo žvilgsnio. Būtent toje vietoje ir buvo vėliau pastatytas barbakano bokštas.

Aš, žinoma, nesiimu jokios atsakomybės dėl šios istorijos tikrumo. Ją surašė ir paskelbė Vilniaus legendų kronikininkas V. Zaharskis. Istorikas T. Narbutas „Mažuosiuose istoriniuose raštuose“ bazilisko tragiškos mirties aplinkybes dėsto kiek kitaip. Esą, baziliskas pavilny įsiveisęs jau istoriniais laikais – Jogailaičių epochoje, - ir vilniečiai pas jį pasiuntę mirti nuteistą nusikaltėlį. Šis ėjęs atbulas, su veidrodžiu, pririštu prie nugaros. Baziliskas žvilgtelėjęs ir numiręs. Žmogui miestelėnai dovanoję bausmę.

Nūnai mes, be abejo, neleistume taip lengvabūdiškai naikinti tokį retą nykstančios faunos rūšies atstovą. Baziliską būtų galima patalpinti kur nors greta stumbrų. Užmigdę specialia kulka, tvirtai uždėtume jam akinius, poliarizuojančius šviesą ir darančius jo akių žvilgsnį nekenksmingą, ir paleistume ganytis. Pagaliau ar maža dar ko galima sugalvoti? Galbūt prijaukintas jis puikiai tiktų uodams naikinti, kai jie taip įkyri vasaros vakarais gamtoje prie laužo.

Pabaigai dera pridėti, jog legenda apie Vilniaus baziliską neoriginali. Baidyklę ir būdą ją nudobti su veidrodžiu sugalvojo graikai. Baziliskas – tai gyvačių karalius. Jį išperi gyvatė, patupėjusi ant gaidžio kiaušinio.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"