Paieška Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriumi Vidmantu SVEČIULIU

Rūšiuoti - negalima - išmesti

Žurnalisto Augusto UKTVERIO pasikalbėjimas su Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriumi Vidmantu SVEČIULIU.

 

„Žaliasis pasaulis“ siekia bendradarbiauti su rajonų aplinkos apsaugos agentūromis, regionų aplinkos apsaugos departamentais. Turiu pripažinti, jog dabar tas bendradarbiavimas, aplinkos apsaugos inspektorių (kuriuos dabar vadina vyr. arba vyresn. specialistais, tačiau visuomenė ir gamtininkai geriau tegu bus kiek senobiški – vadinsime tuo specialistus aplinkosaugininkais, nesuniveliuosime pagal finansininkų skales, nes kur kas geriau, jei iš karto suvoki pareigūno užsiėmimo sritį – girininkas, eigulys, aplinkosaugos inspektorius, o ne galimą algą pagal tarnautojų lenteles) veiklos, šiokiadienių atodangos mūsų savaitraštyje yra retesnės, nei prieš keletą metų. Nenorėčiau tam ieškoti kokių priežasčių, tarkime, jog visi užsiėmė savuoju darbu, o atsigręžimas visuomenės link?...

 

Dirbu šiose pareigose nuo praeitų metų pradžios. Eina antri metai, gerai, kad ir susitikome – iš tikro reikia visiems bendradarbiauti. Prieš tai buvau vilnietis, dirbau Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje, buvau Administravimo ir skubios prevencijos skyriaus vedėjas. Esu pakruojietis, tad ir traukė arčiau... Nors žmona kilusi iš Trakų žemės.

 

Tad, jei jau eisiu kalbinti Zenoną Stanevičių (Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus pavaduotoją), reikėtų jam pasakyti, jog Šiauliuose jaučiatės gerai, į Vilnių, į buvusias pareigas grįžti nė negalvojate?..

 

Ne... Niekuomet nesakyk niekada... Nors šiuo metu tikrai negalvoju apie Vilnių. Teisybę pasakius, iš Šiaulių aplinkosaugininkų pažinojau gal tik buvusį direktorių Rimantą Krankalį ir jo žmoną Iriną, kuri štai sėdi šalia ir gali pakoreguoti mūsų pokalbį...

Tiesa, paukščių gripo reikalai (kai dirbau veterinarijos tarnyboje) kiek supažindino mane su aplinkosaugininkais, gal čia ir būta kelio šios kėdės link pradžia...

Kita vertus, susipažinimas su aplinkosaugininkais gal buvo kur kas anksčiau. Pakruojy, vadovaudamas veterinarijos tarnybai, pernelyg įsismaginau - paliepiau nukirsti kelis medžius, tad turėjau atlyginimo dydžio baudą sumokėti... Tai buvo, regis, 2001 metais, griežtas aplinkosaugos inspektorius aplankė...

Žodžiu, pažintis su Šiaulių aplinkos apsaugos departamentu buvo gal kiek ir komplikuota...

 

... ir spėjote aplinkosaugos inspektorius pažinti anksčiau, nei jų vadovu patapote...

Eina antrieji Jūsų darbo metai šiose pareigose, tad ir teiraujuosi: gal šiokius tokius puntukus Šiaulių krašte gebėjote pajudinti iš vietos? O jei tokių „riedulių“ nė nebuvo, gal teirausiuos kitoniškai: kuo šis regionas, Jūsų nuomone, skiriasi nuo kitų?

 

Kiekvienam kraštui – savas veidas, savi ir „puntukai“. Ir tai – gerai. Kaip atrodytų Klaipėda be uosto, jame dirbančių aplinkosaugininkų. Beje, Valstybinė aplinkos apsaugos inspekcija, sakyčiau, įteisino gerą tradiciją, jog regionų aplinkos apsaugos departamentų direktorių pasitarimai vyksta vis kitame regione. Tad turime galimybę pažinti ne tik kaimynų darbo sąlygas.

Šiaulių regiono departamentas yra savo teritorija pats didžiausias Lietuvoje. Turime dešimt agentūrų. (Beje, turime ir vienintelę savivaldybę – Rietavo - Lietuvoje, kuri neturi aplinkos apsaugos agentūros. Ji turėtų Rietave atsirasti, tačiau etatai... Nors tenykščiai žemaičiai tikrai gražiai tvarkosi, visi pergyvena už tvarką ir švarą Rietave.) Apimame dvi apskritis – Šiaulių ir Telšių.

Šiauliečiai, sakyčiau, esame išskirtiniai ne vien tuo, jog pirmieji pastatėme „Šiaulių areną“, jog pirmieji įrengėme (Aukštrakiuose) regioninį sąvartyną. Žinoma, sąvartyne esama ir problemų, kaip dabar ir Vilniaus regioniniame sąvartyne Kazokiškėse. Žmonės turi įprasti rūšiuoti (prieš tai reikia ir prie konteinerių priprasti, „įkurdinti“ juos prie namų), o po to tik gabenti tas išrūšiuotas atliekas.

Kaip šiaulietis, galėčiau pasidžiaugti, jog pagaliau miestas turi patvirtintą bendrąjį planą, tad bus galima nuo ko „atsispirti“. Galima tada kalbėti apie planines statybas ir t.t. Nors neramina, kaip ir kituose didžiuosiuose miestuose, kietųjų dalelių kiekio viršijimas ore. Ypač pavasarį, kai lieka gatvėse tai, kas pilta gelbstintis nuo kokių plikledžių žiemą.

Esama nemažai ir išskirtinių objektų. Tarkime, ar yra Lietuvoje tokia įmonė, kaip „Mažeikių nafta“ arba Rietave esanti mėsos ir veterinarinių atliekų utilizavimo įmonė „Rietavo veterinarinė sanitarija“.

Pernai važiavome pasidairyti, kaip dirba specialistai Lenkijos panašioje į mažeikiškę naftos perdirbimo įmonėje. Pabuvę joje įsitikinome, jog esama daug niuansų, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį.

 

Pagal išsilavinimą, pagal anksčiau užimtas pareigas esate veterinarijos specialistas, tad gal galite pasakyti, kas gero, kas blogo dabar yra bendrovėje „Rietavo veterinarinė sanitarija“?

 

Oro tarša... Be abejo, to išvengti yra keblu. Esama ir mėsos-kaulų miltų pervežimų, neturint tam leidimų, o tai visiems žinoma, ką reiškia... Galima kai ką ir į mišką „suutilizuoti“...

Aplinkosaugininkų galimybės, be abejo, gerėja, kai diegiamos naujos sistemos. Tokios, kaip stebėsenos „Mažeikių naftoje“, kai galima visus pažeidimus pastebėti sekant parodymus ekranuose. Ir mūsų laboratorijos specialistai tam turi galimybes.

Beje, ir „Akmenės cemente“ senokai suvokta, jog europiečiams reikia taikstytis su aplinkosauginiais reikalavimais. Reikia vis naujas filtrų sistemas įrenginėti, kad Naujojoje Akmenėje gamyklos „alsavimo“ nė nebejaustume. Iki 2012 metų siekiama įrengti naują cemento gamybos liniją, galvojant apie kitokią gamybos koncepciją.

 

Užsiminėte apie Šiaulių regiono sąvartyną Aukštrakiuose. Ar ten irgi tos pačios bėdos, kaip ir Kazokiškėse: kalbėta, jog į regioninį sąvartyną pateks tik išrūšiuotosios atliekos, o patenka kaip ir į Kariotiškes – kone viskas...

 

Dar kartą kartoju, jog „ne iš karto Roma buvo pastatyta“. Reikia dirbti. Problemų esama, žmonės ilgokai vis dar vežė atliekas į senuosius sąvartynus. Vien gerų norų neužtenka... Dar blogiau, kai žmonės rūšiuoja atliekas, o atliekų išvežėjai skirtingas atliekas į vieną sunkvežimio „burną“ supila.

 

Vežėjai dar patikina, jog atliekos yra išrūšiuotos netinkamai, jog jiems teksią patiems rūšiuoti... Tačiau į Kazokiškes patenkančios nerūšiuotosios atliekos lyg ir ką kitą pasako...

 

Tai, be abejo, yra katastrofa, kuri kitu galu smogia visai visuomenei. „Rūšiuoti negalima išmesti“ – kur dėsime skiriamąjį ženklą šiame sakinyje? Atsakyti į šį klausimą turime visi.

Turiu pasidžiaugti, jog Šiauliuose ir regiono savivaldybėse daug dirbama su jaunimu ekologinio ugdymo srityje. Norėtume čia išskirti Kražantės pagrindinę mokyklą (Kelmė), Medelyno pagrindinę mokyklą (Šiauliai), Radviliškio profesinio rengimo centrą, kurie šiemet aplinkosaugininkų įvertinti specialiais prizais.  

Nereikėtų aplinkosaugininkų vadinti kokiais įkaitais, kurie tik turi bausti operatorius. Juk už atliekas atsako ir savivaldybės. Jos vežėjams skelbia konkursus, sudaromos sutartys. Reikia tik kontroliuoti.

Beje, kai pernai savivaldybės gavo iš Aplinkos ministerijos konteinerius, ar nebuvo atvejų, kai tie konteineriai ilgai riogsojo kokioje atkampioje aikštelėje, nebuvo panaudojami, kaip sakome, pagal paskirtį?.. Nors žmonės miškus, pamiškes šiukšlėmis apverčia.

Mes, šiauliečiai, po du kartus kas mėnesį susitinkame su regioninio atliekų centro žmonėmis, aptariame paminėtas bei kitas opias problemas. Ir siekiame nesklandumus operatyviai šalinti. Žinoma, esama bėdų Šiauliuose dar su vadinamosiomis negabaritinėmis atliekomis, kurių į atitinkamą aikštelę gyventojai nenori vežti.

 

Galų gale, ar gali aplinkosaugos inspektorius būti tuo Dievo pirštu: pagrūmojau, nubaudžiau – susitvarkė?..

 

Vien baudomis neišsigelbėsi. Reikia ir visuomenės pastangų. Štai lankėmės Latvijoje, Valmieroje. Ten sistema veikia, judama teisinga kryptimi. Visi privalo sudaryti sutartis, jomis vadovautis. Reikia sistemos, tarkime, kad nesimėtytų PET buteliai, pakuotė, kad ir popierius būtų superkamas. Jei nėra sistemos, sąvartynas už chaosą visuomenėje tikrai neatsakys. (Teisingiau – visuomenė tik atspindės sąvartyno veidą...) Juk yra aišku: jei atliekų tvarkytojui veikla apsimoka, judame į priekį.

Štai dėl atitarnavusio šiferio su asbestu. Pasirodo, žmogus savo transportu turi tas šiferio duženas su asbestu gabenti į „Toksiką“ (kuri priklauso Ūkio ministerijai), turi ten mokėti už tos atliekos priėmimą... Kam tada skelbti kokias asbesto „sudorojimo“ valstybines programas? Gerai, jei žmogui tereikia mokėti tik kokį 100 litų už visos stogo dangos šiferio priėmimą, jei tam suveikia kompensaciniai mechanizmai, prie kurių prisideda ir savivaldybės.

 

Man liktų tik kreiptis į miškininkus: gelbėkitės, sunkvežimiai su asbesto prisotintuoju šiferiu rieda girių link!

 

Taip ir bus, todėl dabar laikas apie tai galvoti. Kaip buvo pagalvota apie, tarkime, atitarnavusių akumuliatorių surinkimą. Kaip buvo pagalvota, jog ir sodininkų bendrijos privalo tvarkyti savo atliekas, statyti sodų bendrijose konteinerius. Jei jų nėra, reikia ir sodininkų bendrijas bausti. Vieni, tiesa, pasidžiaugia, jog kaimynus nubaudė, tačiau tuoj pagalvoja: o ir mane gali nubausti – turi už ką....

 

Norisi tikėti, jog Šiaulių krašte esate ne praeivis...

 

... kuris vienišas nieko negali padaryti. Jei jau kas padaroma – ne mano, o viso mūsų regiono departamento specialistų, kolektyvo nuopelnas.

 

Dėkoju už pokalbį.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"