Paieška Margarita LUŽYTĖ

Margarita  LUŽYTĖ

           

Kasdien sutinkamas krūmas staiga tapo labai naujas: pilnas baltų taškučių... lyg iš  taškučių būtų sudėliotas...

Ir labai greitai taškeliai šie virto žiedais - krūmokšniui šventė.

*   *   *

Nušalęs žiemą gėlės kelmelis palengva atsigauna... Sukaupia jėgas – ir pakyla, - atgyti ir augti, stiebtis į viršų. Sąstingis įveiktas šiluma ir gyvybės pulsu.

*   *   *

Neužmirštuolių plotelis... Taip primiršta akims, taip seniai regėta... Kaip ir visas natūralios – savaiminės – gamtos  lopinėlis. Deja, jau tik lopinėlis... Ir tai - šventė akiai. Ir ne tik jai.

*   *   *

Kas daug metų susitinka, susiduria su Žemės gyvybe, žino, - vėliau ar anksčiau, - sužino: gyvybės dėsniai – bendri ir augalui, ir gyvūnui, ir vienaląsčiui, ir žmogui. Bendri, panašūs ir tapatūs... Tokie jie ir net tolimesnei - nežemiškai gyvybei, gal net - ir Visatai...

Gyvybės dėsniams visi yra tobulai imlūs, jiems - visi tobulai lygūs. Todėl ir – gyvi.

 

*   *   *

Vasara dovanojo saulę, uogą ir lietų...

Galimybę atsitiesti ir būti pasiruošusiai žodžiui...

Kelionės Rytą  su cikadų muzika visam mieste...

Kamanės istoriją...

Gilų, skubos nesuardytą rytą...

Supratimą apie nesvarbumą...

 

Ji išmokė išvengti svetimos žemės...

Būti kaitroje ir sugerti ją lyg kempinė - turbūt žiemai...

Įkvėpti gaivų orą ir vėją...

Naujų gėlių... Prisiliesti prie klasikos...

Auginti, prižiūrėti tikėjimą, svajonę, takus...

 

Ir vasara – nusišypsojusi - nuėjo.

Įeidama į atmintį, šviesą, pamažu

Gelstančia žole...

*   *   *

Yra... žydi... plevena... švyti... gaubia....

Tai – ne vien žmogiškos rankos: jos- ir Dieviškos.

*   *   *

O juk to kalno viršūnės... turbūt... nėra... Ak, nėra...- vis aukščiau - už debesų.... dar aukščiau... už kito dangaus... vėl kito... Vis kalnas...

Ir kaip stebuklą randi pievą - mažutę pievą - su žolele, gėlėm... atsikvėpti, įkvėpti joje... ir vėl aukštyn - į kalną... vėl mažutė pieva... ir vėl aukštyn, vėl į kalną... O į kur - jisai?.. viršūnės vis nėra... tik aukštyn... į kalną... virš visų dangų... aukštyn...

*   *   *

Rinkdama obuolius, nejučia sutraukiau voratinklį obelyje - ilgą, dar ir baltu audeklu apaustą baltą siūlą...

Ir išsiveržia - kaip viesulo gūsis - į laisvę maža peteliškutė.

„Ačiū!..“

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"