Paieška Svirbeliai atskuba iš šiaurės...

Svirbeliai atskuba iš šiaurės... 

Selemonas PALTANAVIČIUS

 

Kasmet apie spalio vidurį jau žvalgomės atskridusių pirmųjų šiaurės paukščių. Tokiu metu traukiančių kikilių pulkuose ima čiauškėti pavieniai šiauriniai kikiliai, kurių pulkeliai pasirodo vėliau. Spaly jau čiksi čimčiakai, ore sklando tūbuotieji suopiai. Tačiau labiausiai būna pastebimi svirbeliai, kurie vos pasirodę skraidinėja pulkeliais. Charakteringas jų skleidžiamas garsas  - „svirrr...“ - primena skardaus varpelio aidėjimą ir yra girdimas iš gana toli.

Svirbeliai mums – egzotiški paukščiai. Visų pirma, juos regime nuo rudens vidurio iki ankstyvo pavasario pradžios, ir tai – ne kasmet. Į Lietuvą svirbeliai atskrenda jau išsišėrę po perėjimo sezono ir ne tokie ryškūs. Tiesa, jų spalvos ir visas plunksninis apdaras neįprasti: plunksnos smulkios, labai tankios, pilkai rusvos ar net pilkai rožinės spalvos. Ant kaktos yra ilgesnių plunksnų kuokštelis, kurį paukštis gali pakelti lyg kuodą. Pagurklyje, antakyje, sparnuose yra juodų plunksnų lopeliai, baltos dėmelės, tačiau labiausiai į akis krinta sparne esantys mažučiai raudoni brūkšneliai ir ryškai geltoni uodegos plunksnų galai. Svirbelio patinukas ir patelės vienodi, jų spalvos nesiskiria.

Svirbelių gyvenimas mūsų krašte, žiemavietėse, visai kitoks, nei jų perimvietėse – Eurazijos šiaurėje, taigoje ir miškatundrėje. Mums svirbeliai žinomi kaip ypatingi uogų, vaisių mėgėjai; jiems atskridus, akimirksniu ima nykti raudonavusios šermukšnių, zibodo obelų kekės, net putinai, šaltalankiai, kadagiai. Kai baigiasi šie vaisiai ir uogos, svirbeliai soduose lesa ant šakų likusius ir sušalusius obuolius, jei sniego nebūna – leidžiasi ant žemės ir čia snapais kapsi nukritusius, tarp lapų gulinčius obuolius. Dar vėliau jie lesa pumpurus, žolių sėklas. Savo perimvietėse svirbeliai yra kitokie – vabzdžialesiai paukščiai. Mes juos įsivaizduojame kaip gana nerangius, tačiau jie geba vikriai skraidyti ore ir netgi gaudyti lakiojančius vabzdžius. Jauniklių auginimo metu svirbeliai kasdien sugauna tūkstančius uodų – šie labai smulkūs, ir įveikti alkį galima tik tokiu kiekiu. Beje, vabzdžius svirbeliai mielai gaudo ir mūsų krašte. Prieš keletą metų man paskambino ornitologas Vytautas Pareigis ir papasakojo matęs svirbelius, kurie lyg musinukės nuo eglių viršūnių purpsėjo ore ir kažką nustvėrę sugrįždavo į savo stebėjimo vietas. Pro žiūroną buvo nustatyta, kad ore skraidė daugybė vabzdžių.

Į perimvietes svirbeliai susirenka tik balandžio gale ar gegužę, gana aukštai eglutėse suka lizdus ir čia peri vienintelę per vasarą vadą. Patelės peri labai ištikimai, beveik niekada nepalikdamos lizdo, nes jas maitina patinėliai. Galbūt, taip nuo sunaikinimo išsaugoma daug dėčių. Svirbelių veisimosi periodas ištęstas – kai kada jų jaunikliai, palikę lizdus, stebimi rugpjūtį. Greitai po to šeimos renkasi į pulkelius ir pradeda kartu klajoti.

Svirbeliai yra vadinami invazine rūšimi, nes kas kelintus metus jų pasirodo dideli pulkai. Taip pat cikliškai gali pagausėti riešutinių, eglinių kryžiasnapių, juodųjų ar ilgauodegių zylių, net didžiųjų margųjų genių. Galima nuspėti tik kai kurių rūšių invazijų priežastis. Kodėl taip pagausėja svirbelių – nežinoma. Tačiau  jų gausos metais dideli pulkai beregint išnaudoja maisto išteklius ir pasileidžia skristi į pietus, pasiekdami Pietų Europą ir net Vidurio Aziją (Uzbekiją, Turkmėniją).

Iš kur atskridę mūsų krašte stebimi svirbeliai? Pasakyti nelengva. Lietuvoje sužieduoti šios rūšies paukščiai skrido įvairiomis kryptimis – vieni pasiekė Baikalą, kiti – Vakarų Europą. Šiaip ar taip – invazijų metu pasirodantys gausūs svirbelių pulkai ilgainiui išretėja, ir į perimvietes vėl grįžta įprastas jų skaičius.

Prieš šimtą metų svirbeliai net ir Lietuvoje (ypač pietinėje jos dalyje) buvo gaudomi maistui. Profesorius T. Ivanauskas savo knygoje „Gamtininko užrašai“  pasakoja, kad jie vadinti pageidaujamu laimikiu. Kaimuose buvo gaudomi kilpomis. „Tam reikalui naudojami du lankai (dažniausiai iš lazdyno), apie 30 cm skersmens, surišti tarp savęs taip, kad sudarytų keturis vienas kitam priešingus meridianus. Viskas apipinama kilpomis iš arklio ašutų, viduryje pakabinama šermukšnių uogų kekė, ir visas įtaisas už vieno ašigalio pritvirtinamas kur nors medžio viršūnėje. Šimtus tokių spąstų tekdavo man matyti, važiuojant žiemos metu per Gudų girią, ypač Berštų ir Musteikos kaimuose, kur jie buvo įkeliami į ten augančius senus beržus“, - rašo Tadas Ivanauskas.

... Svirbeliai jau pasirodė, tiesa – jų invazijos tikrai nebus. Tačiau ten, kur raudonuoja šermukšniai, greta smilginių strazdų galime pamatyti ir juos – gražius kuoduotus svečius iš tolimos šiaurės.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"