Paieška Vilniaus Mikalojaus Daukšos vidurinės mokyklos vaikai pagerbė duoną

Apie riekės kelionę stalo link...

Vilniaus Mikalojaus Daukšos vidurinės mokyklos vaikai pagerbė duoną

Vacys PAULAUSKAS

Papildomo ugdymo pedagogas ekspertas

 

Sunkus ir kol kas mažai vertinamas mokytojo darbas. Matuojamas jis pravestų pamokų skaičiumi, ištaisytų sąsiuvinių šūsnimi. Retai susimąstoma, kiek daug žmogus atiduoda savęs spinduliuodamas meile mokiniams. Ypač nelengvas darbas su pradinukais, su tais patikliais žmogeliukais, kuriems mokytoja – didžiausias autoritetas, kuriuo jie tiki, garbina ir nuoširdžiai vaikiškai myli. Šios meilės, kaip ir mokytojo triūso, pasverti neįmanoma. Tai galima pamatyti, pajusti ir suvokti pamačius laimingus, mokytojų puoselėjamus vaikus.

Pradinukai  nekantraudami laukia smagių renginių. Jiems save parodyti – pramoga ir džiaugsmas, o jų mokytojoms – tik moralinė paskata ir nuoširdi vaikų meilė. Tą paslaptingai sklandančią gerumo palaimą  pajutau prieš mokinių rudens atostogas Vilniaus Mikalojaus Daukšos vidurinės mokyklos 2A klasės surengtoje Derliaus pabaigtuvių šventėje. Klasei vadovauja didelį pedagoginio darbo stažą turinti mokytoja Aldona Čiuladienė. Paruošiant daineles ir šokius antrokėliams talkino mokytojos Aldonos kolegės Dalia Žilienė ir Stasė Skurulskienė.

 

Sulaukė svečių

 

Ruošiant šį prasmingą renginį antrokai daug dirbo. Padedami savo mokytojos rinko įvairią medžiagą ir stengėsi kuo daugiau sužinoti, kaip auginama kasdieninė duona ir kiek daug įdedama triūso, kol ji pasiekia mūsų stalą. Nuoširdūs vaikų piešinukai, užrašytos mintys, domėjimasis, ką ir iš kokių miltų galima pagaminti, ir graži nunokusių rugių, kviečių, avižų, miežių  puokštė, surinkti senoviniai rykai harmoningai derėjo su skambiais posmais, dainomis ir šokiais.

Tai iš tikrųjų buvo graži prasminga, netelpanti į klasės rėmus šventė. Specialiai jai paruoštame muzikos kabinete vos tilpo tautiniais rūbeliais pasipuošę antrokai, jų tėveliai ir dar labai nedrąsūs į šventę pakviesti pirmokėliai. Išpūtę akeles jie klausėsi  apie visus maitinančią, eilėse, dainose, pasakose ir patarlėse pagerbtą duoną. Antrokai džiaugėsi, jog gyvena tokiu laiku, kad nelabai žino, ką reiškia tuščias stalas, ir nuogąstavo, kad kartais pamirštama duoną branginti. Jie linkėjo, jog visa Žalioji planeta sušvytėtų laime ir visi mokėtų skaityti visiems mums atverstą Gamtos knygą.

 

Pakvietė senelius

 

Labiausiai savo vaikais rūpinasi ir juos myli tėvai, tačiau kartais užmirštama, kokį didelį džiaugsmą anūkai dovanoja seneliams. Didelę pedagoginio darbo patirtį turinti mokytoja Aldona to niekada nepamiršta ir visada džiaugiasi senelių pasirodymu mokykloje. Šiame renginyje vaidmenys buvo parinkti vienai senelei ir seneliui. Pasidabinusi tautiniu apdaru Gerdos senelė Antanina papasakojo vaikams, kaip anksčiau dzūkai namuose kepdavo duoną. Iš jos vaikai sužinojo apie duonkubilį ir jame dvi tris dieneles rauginamą duonos tešlą.

„Sunkiausias darbas būdavo išraugintą duonelę išminkyti, – pasakojo senelė Antanina. - Valandą, pusantros tekdavo darbuotis kumščiais ir tik tada iš pakilusios tešlos, patiesus ant ližės ajerų, formuodavo duonos kepalus. Prieš pašaunant į krosnį pirmąjį visada pažymėdavo kryžiaus ženklu ir peržegnodavo. Gausioms šeimoms duonos reikėjo daug, tad kepalai buvo dideli ir krosnyje išbūdavo 3-4 valandas. Iškeptą duonelę suguldydavo ant švarios drobinės staltiesės ir kepalų viršų, kad pluta būtų minkštesnė, pavilgydavo vandeniu. Duonos kepimas namuose buvo didelė šventė ir garbė šeimininkei, atliekančiai tą šventą pareigą“.

Atsakinga užduotis šioje šventėje atiteko ir man. Buvau paprašytas papasakoti, kaip anksčiau duonelė buvo sėjama.

 

Suartino krepšys

 

Gavęs šią užduotį ne juokais susirūpinau, nes per 40 pedagoginio darbo metų tokį vaidmenį atlikti turėjau pirmą kartą. Aprangos klausimą išsprendžiau padedamas žmonos, rugių nusipirkau turguje, tačiau ilgai galvojau, kur man juos susipilti. Buvo reikalinga sėtuvė, arba koks nors į ją panašus rykas. Akyse šmėžavo matytas tinkamas daiktas, tačiau užduoties neišsprendžiau tol, kol neprisiminiau savo rėmėjo muselininko Mariaus Butkevičiaus dovanoto krepšio sugautoms žuvims saugoti. Senučiukas iš vytelių pintas krepšys žūklėje buvo jau nenaudojamas, tačiau labai tiko mažesnių gabaritų dovanoms sukrauti. Taip jis su visomis kitomis dovanotomis gėrybėmis atsidūrė mano rankose. Apie jo prikėlimą ir panaudojimą žūklėje pagalvojau ne kartą ir net nemaniau, kad taip greitai jį panaudosiu kitam tikslui.

Pripiltas rugių prie mano aprangos jis labai tiko, o vaikai galėjo tarp pirštų žarstyti duona kvepiančius grūdus ir klausytis mano pasakojimo.

Pabendravęs su močiute Antanina, pasiguodžiau, kad tikros sėtuvės neturiu ir naudoju bedangtį muselininkų krepšį, o ši sako: „Matau, toks krepšys yra ir mūsų namuose. Mano du sūnūs meškeriotojai, iš kurių vienas aistringas muselininkas“.  Smalsumo vedinas klausiu pavardės. Sužinojęs, jog kalbama apie Girončiką, jau aš nustebinu malonią moterį sakydamas: „Aaaa..., tai Daivas, o jo dukrelė - Goda”. Ir paaiškinu, jog  muselininkų klubas „Flyfishing lt“ yra mano veiklos rėmėjas ir kaip tik Daivo kvietimu aš ir mano vaikai, su kuriais dirbu „Vilniaus SOS vaikų kaime“ ir Ozo vidurinėje mokykloje, rugsėjo 27 d. dalyvavome Vilnios upės valymo talkoje. Joje, kartu su tėveliu, darbavosi ir Šeškinės vidurinėje besimokanti Goda. Paprašyta perduoti sūnui ir anūkei linkėjimus, moteris pasitikslina, nuo ko, ir nustemba sužinojusi, jog užtenka pasakyti, jog tai dėdė Vacys.

Taip netikėtai mes Gerdos ir Gabijos seneliai suradome bendrą kalbą ir džiaugiamės, kad graži antrokų šventė mus suartino.

 

Tikros pabaigtuvės

 

Suruošta šventė buvo ne vien graži akiai ir maloni ausiai. Joje atsiskleidė pamokose įgytų žinių įprasminimas ir kruopštaus papildomo ugdymo rezultatai. Buvo akivaizdu, jog vaikai žino daug daugiau nei galima sutalpinti į pamokų rėmus. Viską jie atliko nuoširdžiai tikėdami savo žodžių tiesa. Tam padėjo  renginio atmosfera, kruopštus pasiruošimas, pradedant gražiai nupintu pabaigtuvių vainiku ir baigiant didžiuliu duonos kepalu, nuo kurio atriekdama pirmąją riekę Mikalojaus Daukšos vidurinės mokyklos direktorė Regina Mikalauskienė dėkojo vaikams, dėkojo mokytojoms bei svečiams ir džiaugėsi, jog tautiškumo ugdymas užima deramą vietą mokyklos bendruomenėje.

Derliaus pabaigtuvių šventei pasibaigus niekas neskubėjo skirstytis. Vieni negalėjo atsidžiaugti gardžios ruginės duonos rieke, kiti ragavo kitokius kulinarinius skanėstus arba tiesiog džiaugėsi vieni kitais. Teisi buvo direktorė sakydama: „Mūsų mokykla garsi nuostabiais mokytojais ir dar nuostabesniais mokiniais“.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"