Paieška Australija: šventieji aborigenų akmenys

Australija: šventieji aborigenų akmenys

Jonas NEKRAŠIUS

 

Australijos žemyne stūkso paslaptingi ir nepakartojami monolitai, šventieji aborigenų akmenys – Kata Tjuta ir Uluru. Jie apima didžiausius pasaulyje akmens monolitus (monadnokus). Šie kalnai taip pat garsėja aborigenų raižiniais olose, ant uolų. Čiabuviams šie kalnai šventi. Kata Tjuta ir Uluru vadinami tomis vietomis, į kurias susieina visi mitologiniai ir šventi takai, kuriais keliavo protėvių dvasios, formuodamos atšiaurų ir slėpiningą Australijos kraštovaizdį. Kata Tjuta ir Uluru prižiūri anangai – aborigenų gentis, kuri gyvena Uluru (Kata Tjuta nacionaliniame parke).

... 2008 m. vasario mėnesį kartu su lietuvių keliautojų grupe keliavau po Australiją. Šios ekspedicijos metu pabuvojau prie garsiausių aborigenų šventovių Kata Tjuta ir Uluru, kurie kaip unikalūs gamtos paminklai yra įrašyti į UNESCO pasaulinio kultūros paveldo sąrašą.

 

Kata Tjuta arba Olgos – gulinčios milžinų galvos

 

Kata Tjuta susiformavo iš konglomerato: riedulių, akmenukų ir žvirgždo, sumišusio su dumblu ir smėliu. Dėl šios priežasties joje yra daug mineralų ir skirtingų uolienų rūdžių, tarp jų - ir granito bei bazalto. Kata Tjuta yra nugrimzdusi į dykumo smėlį. Jos klodai išsidėstę beveik vertikaliai.

 

Ištrauka iš ekspedicijos dienoraščio. 2008 m. vasario 15 d. Alice Springs. Kata Tjuta.

…Anksti rytą prieš patekant saulei, išvykome iš Alice Springs (Alisos šaltinių) į Kata Tjutą nacionalinį parką, prie šventų aborigenų vietų. Mus pasitiko tolumoje stūksančios milžiniškos, rausvo atspalvio uolos. Šios didingos uolos – tai didelių riedulių formacija. Per daugelį amžių, veikiant gamtos jėgoms šie akmenys virto didžiuliais granito ir bazalto kupolais, išvagotais plyšių ir sulipdytais tarpusavyje dirvožemio ir smėlio sąnašų. Jie paplitę 29 kv. km. plote.

 

Kata Tjuta pavadinimas (išvertus iš anangų kalbos) reiškia – „milžinų galvos“. Jis dar vadinamas Olgos. Iš tiesų – šie dykumoje stūksantys uoliniai kupolai primena didžiules milžinų galvas. „Laikas, tas senas nematomas burtininkas, čia veltui plušėjo, pasitelkęs kad ir visas vandenyno jėgas; Olgos kalnas koks gimė, toks ir liko“, - rašė tyrinėtojas Ernestas Gilesas, 1872 m. pirmąkart išvydęs Olgos.

Olgos – tai beveik 36 kiaušinio formos apvalių uolų ir gūbrių grupė. Aukščiausia jų viršūnė – Olga, iškilusi virš dykumos 457 m. Kadaise glūdėjusios priešistorinės jūros dugne, Olgos iškilo ir susiraukšlėjo dėl žemės plutos judėjimo, vykusio daugiau kaip prieš 500 mln. metų. Erozija pamažu jas nudailino ir pavertė milžiniškų kuprotų ir plikų akmenų grupe.

Aborigenams Kata Tjuta - labai svarbi ir šventa vieta. Jie tiki, kad kurdamos pasaulį Kata Tjutą ir Uluru sukūrusios dvasios – kartu su kitomis uolomis, kalnais, upėmis, žmonėmis ir kitokia gyvybe. Paskui jos apdainavusios šiuos akmenis ir visą kitą giesmėmis – ir tuomet visa atgiję, ėmė gyventi ir džiaugtis. Aborigenai Kata Tjuta gūbriams suteikė savitus pavadinimus. Jame gyvenanti gyvatė Vanambi, kuri per sausrą šliaužianti į vandens pilną tarpeklį. Šalia kūpso Moterų-pelių slėnis; toliau Mirštančio vyro-kengūros kalnas; žmogėdros Pungulungos ir Vėjų slėnis. Šie didžiuliai apvalūs tarsi rubinas akmenys skaisčiai raudonai užsiplieskia patekant ir leidžiantis saulei. Vaizdas nenusakomas.

 

Ištrauka iš ekspedicijos dienoraščio.

…Praeiname beveik 6 km ilgio pėsčiųjų taku nuo šiaurinės kalno vietos iki pagrindinio Olgos gubrio. Kelias veda per Vėjų slėnį. Einant juo mus lydi uolų kupolai ir pavieniai išdžiūvę eukaliptai. Tarp uolų kur ne kur slapstosi šešėliai, vėjas melodingai švilpia jų plyšiuose, jam pritaria uolų plyšiuose įsitaisę skardžiabalsiai paukščiai, kurių čiulbėjimas suardo dykumos tylą. Danguje - nė mažiausio debesėlio. Nuo Kata Tjutos į šonus kiek tik akys užmato plyti bekraštė raudona dykuma. Šalia Kata Tjutos išsidriekusi nedidelė oazė, lyg sala tarp negyvenamų sausringų plotų; čia žydi saulutės, auga nedideli krūmeliai ir akacijos. Lietus čia labai retas, bet jam palijus, staigiai pražysta įvairiausios dykumų gėlės, tarp jų - ir garsioji Stiuarto dykumos rožė, Šiaurinės Australijos simbolis.

 

Uluru arba Ajerso uola – Sapnalaikio šventovė

 

Nuo Kata Tjutos maždaug už 11 kilometrų į Vakarus stūkso raudonos spalvos Uluru arba Ajerso uola, iškilusi 348 m virš aplinkinio kraštovaizdžio. Šis monolitas susiformavo iš stambiagrūdžio smiltainio, nuosėdinės uolienos. Jo amžius skaičiuojamas apie 500 milijonų metų. Uluru yra 2,4 km ilgio, 1,6 km pločio. Norėdamas jį apeiti aplinkui turi sukarti net 9 kilometrus ir kelionei sugaišti 4 valandas. Paslaptingasis gamtos stebuklas – dykumoje iškilęs didžiausias pasaulyje rausvo smiltainio monolitas. Pasak geologų, šis smiltainio monolitas – tik milžiniško luito viršūnė. Kita jo dalis leidžiasi gilyn dar 6 kilometrus. Horizonte iškilęs Uluru atrodo tarsi didžiulis raudonas laivas bekraštėje dykumos jūroje. Pirmasis europietis, pamatęs šią uolą 1872 m., buvo fotografas Ernestas Gilesas. Po metų į ją įkopė Wiliamas Goseas.

Savita raudona Uluru spalva atsirado dėl uolienų erozijos. Laiko ir aplinkos veiksniai veikia geležies mineralus uoloje (geležis nuo drėgmės rūdija). Lauko špato mineralų erozija smiltainio viduje taip pat prisideda prie nuostabių spalvų.

 

Iš ekspedicijos dienoraščio. 2008 m. vasario 16 d. Alice Springs. Uluru arba Ajerso uola.

…Šeštadienis. 5 val. ryto. Išvykstame prie Uluru. Skubame pasitikti saulėtekį. Važiuojant nuo Alice Springs į pietvakarius, prieš akis atsiveria pirmykštis ir savitas Australijos kraštovaizdis. Visur, kur tik akys užmato, rausva dykuma, kur ne kur stovi apsinuoginę eukaliptai, brūzgynai, vinguriuoja vos įžiūrimos išdžiūvusios upių vagos ir akinančiai raudona žemė. Važiuojant vis dairėmės kuo greičiau pamatyti Uluru. Šio kalno masyvas staiga išnyra horizonte. Pirmas įspūdis buvo stulbinantis. Bekraštėje plynoje dykumoje, pūpsojo didžiulis raudonas kauburys. Mums artinantis ji vis didėja, kol galiausiai ima atrodyti lyg kalnas tarp žemaūgių krūmokšnių. Uluru nepavadinsi nei uola, nei kalnu. Tai greičiau gigantiškas akmuo. Kažkada Australijos žemyne buvo vandenynas. Jo dugne ir susiformavo tokie dariniai. Keičiantis, judant žemės plutai, per amžius susidarė dabartinis Uluru.  

Vietinis australas mums papasakojo legendą apie Uluru atsiradimą. Anangų padavimas byloja, kad kalną suformavo du berniukai, po lietaus žaidę šiose vietovėse. Dar įdomesnį pasakojimą savo „Šventų vietų enciklopedijoje“ aprašė Norbertas Brockmanas. Jis užrašė aborigenų padavimą, kuriame teigiama, jog prie Uluru kadaise vyko pražūtingas dviejų genčių mūšis, kurio metu žuvo abu vadai. Dėl šio kraujo praliejimo žemė iš sielvarto paraudo ir toje vietoje iškilo Uluru.

 

     Uluru dar turi kitą pavadinimą – Ajerso uola. Taip ji 1873 m. buvo pavadinta vieno Australijos Ministro Pirmininko, sero Henry Ayers’o garbei. Nuo 1977 metų šiam gamtos stebuklui bei jo apylinkėms, kurios yra valstybės saugomas gamtos paminklas, grąžintas senasis vietinių gyventojų aborigenų duotas vardas – Uluru. Senbuviai aborigenai Uluru garbina kaip šventą vietą. Nuo 1993 m. Australijoje įteisinti abu uolos pavadinimai – Uluru ir Ajerso uola.

 

Iš ekspedicijos dienoraščio.

…Norėdamas geriau pažinti šį gigantišką akmenį–monolitą, nutariau jį aplinkui apeiti. Rytas, tyras ir vaiskus oras. Dar nekaitri saulė savo spinduliais nutiesia kelią. Pasileidžiu raudono smiltainio keliu, vingiuojančiu aplink Uluru. Žingsniuoju iš lėto, įsiklausydamas į aplinką ir įsijausdamas į kraštovaizdį. Žingsniuodamas šalia šio gigantiško akmens, jaučiu stiprų jo veikimą ir iš vidaus spinduliuojančią energiją. Stengiuosi eiti lėtai, grožėdamasis aplinka ir kalnu, palengva įsijausdamas į šio monolito didybę ir dvasią. Nesitikėjau pamatyti tokį pirmapradį ir savitą grožį. Kaskart vis labiau jaučiu jo paslaptingą energiją, jėgą, mane užvaldo magiškas ir didingas Uluru vaizdas.

Keliaujant keliu aplink kalną, kaskart atsiveria vis nauji, nepakartojami reginiai. Būdami prie Uluru stebėjome saulėtekį ir saulėlydį. Vaizdas nenusakomas. Stebino besikeičiančios spalvos, kalno paviršiaus formos. Žiūrint į Uluru iš skirtingų taškų, atrodė, kad jis auksinis, avietinės arba violetinės spalvos. Vidurdienio saulėje monolito smiltainis žėri skaisčiai raudonai. Kai tik saulė pradėjo leistis, Uluru smarkiai pasikeitė. Jo paviršiaus sandara iš skaisčiai raudonos pavirto auksine, paskui - rožine, tuomet - ryškiai avietine ir galiausiai, kai saulė paniro už horizonto – violetine. Kartais akmuo-kalnas tampa rožinis arba panašus į žarijas. Šis išskirtinis Uluru bruožas, susijęs su jo sandara, kai skirtingu dienos ar metų laiku pasikeičia jo paviršiaus spalva. Mokslininkai mano, kad taip atsitinka dėl smiltainyje esančios geležies rūdos. Saulei šviečiant Uluru paviršius nusidažo gelsvai raudona rūdžių spalva, o drėgnaisiais periodais (nors lietus čia – labai retas svečias) kalnas būna pilkas. Klysta tie, kurie mano, jog kalnas yra raudonas – tikroji jo spalva yra pilka, tik paviršius padengtas anglies oksido sluoksniu. Lietus šį sluoksnį tarsi nuplauna ir tuomet pamatoma tikroji kalno spalva.

 

Šis nuostabus šviesos efektas per amžius kėlė žmonėms pagarbią baimę. Aborigenai, pirmieji apsigyvenę Australijos žemyne, šią vietą laiko šventa, manydami, jog tai ypatinga vieta, kuri minima jų mituose, pavyzdžiui kaip Sapnalaikis, kai buvo sukurta Žemė.

Daugelis keliautojų neatsispiria pagundai užsiropšti į Uluru, tačiau aborigenams ši uola – dievų buveinė ir Sapnalaikio (pasaulio pradžios, kai formavosi Žemė) reliktas. Kopimą į Uluru aborigenai laiko šventvagyste. Tad gerbti vietinių pažiūras ar pasiduoti pagundai atsidurti viršuje - kiekvieno padorumo reikalas. Beje, mums lankantis, užlipti į Uluru nebuvo galima, tą dieną tai padaryti buvo griežtai uždrausta.

…Einant keliu aplink Uluru, pastebėjau prie kai kurių vietų ir olų įvairių informacines lenteles ir stendus, kuriuose buvo surašyti šių olų ir plyšių pavadinimai, įvairios aborigenų legendos apie šią akmens šventovę. Kai kuriose lentelėse buvo įsakmiai nurodyta, kad tos kalno vietos, kurios yra susietos su moteriškais simboliais, yra skirtos tik moterims ir vyrai čia negali lankytis; ir atvirkščiai, - į vyrų apeigoms skirtas vietas, negali lankytis moterys. Uolos „kaktoje“ daug šventų piešinių, ženklų, kai kurie jų skirti moterims, kiti - vyrams. Priešingos lyties žmonės negali net pažiūrėti į jų pusę, turi nusigręžti praeidami pro draudžiamą vietą.

Gamta ir toliau formuoja Uluru. Šis didžiulis akmens kupolas pamažu žemėja, bet nekeičia savo formos. Nuolat lupdamasis mažomis atplaišomis, jis dūlėja - visas vienodai. Dideli karščio ir šalčio skirtumai jį ardo - papėdėje pribyra skaldos. Dėl tokio skeldėjimo atsirado darinys, pavadintas Kengūros uodega. Šiaurinėje Uluru sienoje kyšo didžiulė uolos atplaiša – kaip viduramžių kontraforsas. Visos geofizinės žymės ant Uluru kūno turi prasmę, kurią atskleidžia aborigenų padavimai, legendos arba dainos. Susiraukšlėjusi uolos vieta aborigenams virto driežu Kandju, kuris atėjo čia ieškodamas pamesto bumerango. Šiauriniame šlaite pastebėjau žymes, kurias australai vadina Kaukole, nes jų įdubų išsidėstymas primena žmogaus galvą.

... Uluru - ne tik didžiausias vientisas akmuo pasaulyje, bet ir vienas iš labiausiai garbinamų aborigenų šventovių. Ji stulbina savo plyšiais, urvais ir formų įvairove, o kai kurios vietos netgi užtvertos – tai šventoji aborigenų žemė. Uluru šonuose pilna olų ir urvų, kuriuose gausu mįslingų aborigenų piešinių ir ženklų, įvairių scenų ir simbolių. Įgriuvos, rėžiai, vėjo ir lietaus išgraužti keisčiausi piešiniai – ir apie kiekvieną iš jų aborigenai gali papasakoti padavimą ar legendą. Vandens nuotėka viename šlaite buvo nuodingosios gyvatės žmonių, nugalėtų garsiajame Sapnalaikio mūšyje, kraujas. Skylės akmens luite – seniai mirusio priešo akys, iškilimas ant kito luito – jau užmigusio protėvio nosis. Kiekvienas urvas aplink kalną turėjo savo paskirtį per apeigas ir ritualus.

Kai kurie Uluru švenčiausi piešiniai vadinami ne žmogaus rankų darbu. Daugelio raižinių prasmė susijusi su derlingumu arba įšventinimu, o kiti priskiriami mitologinei Sapnalaikio erai. Juose gausu raižinių, vaizduojančių medžioklės scenas, gyvūnus, augmeniją, bumerangus. Pidžandžadžaro genties žmonės išdabino Uluru savitais piešiniais, kuriuose vaizduojami raiti arba iš lankų šaudantys žmonės, didžiulės raguotos galvos, paukščių plunksnos, augalų lapai. Seniausi yra mįslingi geometriniai pavidalai. Manoma, jog tai buvusios pirmykščių žmonių šventyklos, kur buvo nevalia lankytis moterims ir jaunuoliams, dar negavusiems brandos įšventinimo.

Ir dabar aborigenai atvyksta prie Uluru ir palieka piešinius, raižinius, teikiančius žinių apie jų išgyvenimus ir papročius. Čia taip pat lankosi turistai ir gamtos bičiuliai iš viso pasaulio - atiduoti pagarbą šiam paslaptingam akmeniui.

 

Aborigenai ir lietus

 

Uluru papėdėje telkšo nedidelis ežerėlis. Čiabuviai jį laiko šventu, nes pagal padavimą, jame gyvenanti vaivorykštė – gyvatė Ungud. Tikima ją esant visokios gyvasties motiną. Be to, ji teikianti lietų, o moterims – vaisingumo. Kasmet, prasidėjus lietums, Ungud garbei olose atliekamos apeigos. Jų metu liečiami ir šlovinami jos atvaizdai, o nusitrynę atnaujinami – kad motiniška jos globa niekuomet nesiliautų.

Beje, su lietumi ir Uluru yra susijęs dar vienas sunkiai paaiškinamas mistinis aborigenų paprotys – vandens fejerija. Šis fenomenas išskirtinis ir būna ne kiekvienais metais. Aborigenai (pagal sunkiai paaiškinamus ir tik jiems vieniems žinomus požymius) pajaučia maždaug prieš mėnesį apie lietaus artėjimą prie Uluru. Ši žinia žaibiškai aplekia visas vietines gentis. Aborigenai iš visur pradeda rinktis prie Uluru. Ir ši nuojauta jų niekada neapgavo!

 

Iš ekspedicijos dienoraščio.

Kepina svilinanti saulė, danguje nė mažiausio debesėlio, sunku kvėpuoti. Staiga iš kažkur pradeda pūsti vėjas. Neaišku iš kokios pusės jis pučia: toks įspūdis, kad iš visų pusių iškart, ir dar iš viršaus.

Ir štai ant įkaitusio smėlio iš žydro dangaus pasipila tropinė liūtis. Ji būna trumpalaikė, bet labai galinga. Ir didžiulė neaprėpiama dykuma apie kalną per keletą minučių visa pasidengia vandeniu. Vanduo teka nuo Uluru kalno kaskadomis ir kriokliais. Stichija čia parodo savo vandens raumenis.

 

Lietus virš Uluru būna stiprus, siautulingas. Dangus maždaug per dvi valandas atiduoda vandens tiek, kiek buvo įsiskolinęs žemei per du metus. Tačiau aborigenai, stovėdami iki kelių vandenyje, nesiskirsto ir palaimingai medituoja.

Po to lietus nustoja taip pat staiga, kaip ir prasidėjo, tačiau vanduo dar teka nuo kalno žemyn galingais srautais. Pats kalnas tampa dar labiau ryškiai raudonas, negu įprastomis dienomis. Jis šviečia tarsi krištolas, kurioje viduje plevena ugnis. O danguje ne mažiausio garo nuo išdžiūstančio vandens. Ir to reiškinio mokslininkai negali paaiškinti, juk karštis nekrinta.

Visą tą laiką aborigenai iš pagarbaus atstumo stebi tą vandens ir šviesos žaismą ir tylomis žavisi šiuo fantastiniu reginiu. Fejerija sustiprina jų tikėjimą ypatinga kalno paskirtimi. Jie tiki, kad šiam paslaptingam kalnui nėra lygių pasaulyje, jis - amžinas. Iš dangaus pasipylęs vanduo susilieja su kalnu, apvalo nuo visokios nešvarios jėgos ir jį sujungia su dangumi. Tai sustiprina čiabuvių tikėjimą, ir jie prisiekia ištikimybę kalnui, kartodami mintyse priesaikos bei užkalbėjimo žodžius.

Kitą dieną įvyksta dar vienas stebuklas – vanduo pasitraukia į smėlį, ir žemė aplink šventą kalną pasidengia žalia žole, įvairiaspalvėmis laukinėmis gėlėmis. Jų gyvenimas dykumoje būna trumpas. Tada pasigirsta aborigenų maldos ir giesmės. Jie dainomis ir šokiais šlovina gyvenimo ir gamtos pergalę. Po to aborigenai tyliai išsiskirsto ir dingsta dykumos platybėse…

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"