Paieška Pastarnokų šiupinys be skerdienos

Pastarnokų šiupinys be skerdienos

Henrikas GUDAVIČIUS

 

Rudeniškas ryto rūkas. Saulė visai išblyškusi. Virš Bitinų balų rūkas vos vos banguoja ir slenka į rytus, o aukštai iškeltos plačialapių švendrų burbuolės tamsuoja nejudėdamos, lyg naktinių laumių šeivos. Bet šviesos maža, nepavyks nieko nufotografuoti. Jeigu saulė drąsiau pažvelgtų pro debesis, išryškėtų švendrai, sušvistų gelsvi šluotelinių viksvų kupstai. Reikėtų čia palaukti bent valandą, bet šunelis Gludis jau nuobodžiauja, žiūri į mane ir tarsi klausia: ko čia mes staipomės, juk nieko nėra, net ančių nematyti?..

Einam, kopiam į kalną. Pažiūrėsim, ar nedygsta ruduokės Danutės Balčienės miško drūtumėlėse. Paskui per Rudžio eglyną nusileisim prie Krūčiaus. Žvėrių takai visada čia įdomūs, o dabar dar ir laukinių trešnių lapai iš tolo šviečia. Einam tyliai, čia galima pamatyti ir jerubes. Šiųmečiai jerubiukai dar labai nebaikštūs, užklupti tik pabėga pėsti dešimt metrų ir žiūri pakreipę galvas.

O kas ten šaukia? Ė, ten ne kėkštas karkia, o riešutinė matyt pyksta, kad neliko riešutų tankumynuose.

Štai ir ruduokių pievelė. Bet auga tiktai kazlėkai. Einam toliau. Gludis šasteli šonan ir dingsta. Aišku, aptiko naują pėdsaką. Tačiau manojo šunelio plėšrūniški instinktai nekelia rūpesčio – niekada nieko jis nesiveja toli ir net neloja, ko gero, tik sportuoti užsinorėjo... Piktas juk būna tik tada, kai reikia atimti kaulą iš savo kiemo draugo Lapsinio. Ir suvis, taksas, mano nuomone, yra nepavykusi veislė, suėmusi žmogaus ydas. Skirtumas tik toks, jog normalus žmogus tų ydų (tarkime, gobšumo) kartais gėdijasi, o šuva – ne. Šitą Gludį aš gavau kaip honorarą ir dabar vargstu su juo.

Štai jau grįžta. Ilga liežuvis – iki žemės, kvėpuoja sunkiai. Silpnas medžiotojas...

Leidžiamės žemyn į Krūčiaus slėnį ir vėl patenkame į rūką. Kažkur šniokščia upelio srovė, išsiverždama pro užtvankos pralaidą. Prie tvenkinio – toks pat paslaptingas rūkas ir ramybė. Bet aname krante, kur vasarą žydėjo šlakinės kregždūnės, regiu – trys didokos baltos dėmės. Ir jos juda! Aišku, ten stirnos. Atsargiai apeiname tvenkinio kyšulį, braunamės šaltiniuota pakrante per sparnuotųjų bervidžių ir liekninimų viksvameldžių džiungles. Stirnos mūsų nejaučia, rūkas viską slepia. Gludis jų vis dar neužuodžia. Bet staiga žvėreliai suklūsta ir pasileidžia šuoliais. Balti stirnų „veidrodėliai“ žaismingai švysčioja rūke. Gludis – iš paskos. Bėga vingriuodamas ir lyg griuvinėdamas – aiškiai matyti, jog energijos daug, o greitis mažas... Tuoj pat ir sugrįžta, kvėpuodamas lyg antinas, visas uždusęs, bet žiūri linksmai ir tarsi klausia: gerai ar ne? Aišku, kad negerai... Bet ką tau, Gludi, padarysi, einam namo...

... Pietums verdu lepeškų, bulvių, aguročių, morkų ir pastarnokų šiupinį. „Prametalas“ – sviestas, nors gerai žinau, ką rašė Džonas Seimuras: šviežią, ką tik iš daržo atneštą pastarnoką keptuvėje labiausiai pagardina skerdienos gabalas. Nėra skerdienos.

O kodėl loja prie būdos pririštas Lapsinis? Žiūri į tvenkinio pusę ir loja. Pritaria ir Gludis, jo balsas tvirtas, skardus, bet visai nepiktas. Nešu šuneliams šupinio, bet Gludis bėga tolyn per pievą lodamas, sustoja, žiūri į mane – kviečia, kad eičiau su juo. Niekur, žinoma, neisiu, man ir taip viskas aišku: prie tvenkinio vėl atėjo stirnos.

Kaip gerai. Dabar valgysim pastarnokų šiupinį žinodami, kad tie laukiniai žvėrys ten dar vaikšto ir taip pat kažką graužia.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"