Paieška pasikalbėjimas su Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininku Jonu ŠIMĖNU

Vandenims atsimainant...

Žurnalisto Augusto UKTVERIO pasikalbėjimas su Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininku Jonu ŠIMĖNU.

 

Pradžioje kiek atsigręžkime atgalios...

 

Į Seimą buvau išrinktas dar pačioje nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje pradžioje – pirmojoje kadencijoje. Po to vėl buvau Seime 1996-2000 metais, taipogi dirbau tame pačiame komitete. Pirmojoje kadencijoje vadovavau Gamtos apsaugos komisijai (dabar - Aplinkos apsaugos komitetas). Beje, pirmosios kadencijos metu ne iš karto tapau minėtosios komisijos pirmininku.

 

Tad į tą pačia upę brendate jau trečiąjį kartą...

 

...nors laukia vis nauji iššūkiai. Pradžioje, atkūrus Nepriklausomybę Lietuvoje, reikėjo imtis būtiniausių darbų. Nebuvo juk tuo metu nei Aplinkos apsaugos, nei kitokių esminių įstatymų, kuriais vadovaujantis po to ėmėmės veiklos. Reikėjo bendrosios aplinkos apsaugos koncepcijos... Visa tai kūrėme kartu su daugeliu Lietuvos žmonių, specialistų.

Atvirai kalbant, atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę apie aplinkosaugą ir kalbėti buvo keblu, nes juk būta ganėtino chaoso. Ne vien ekonomikoje. Ką saugosi, kai viskas griūva... Gal todėl tuomet įkurtas Aplinkos apsaugos departamentas (dabartinės Aplinkos ministerijos pirmtakas) ir buvo tuomet atskaitingas Seimui, t.y. nepavaldus Vyriausybei. (Beje, Kazimierai Prunskienei tapus premjere, Vyriausybė įkūrė Gamtos išteklių departamentą, kuris, galima sakyti, ėmėsi tų pačių funkcijų, kaip ir Aplinkos apsaugos departamentas. Būta blogo pavyzdžio. Tiesa, vėliau juk norėta Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijas sujungti, negalvojant apie aplinkosaugos funkcijas, kontrolę.) Tam chaose pradžioje išsigrynino saugomų teritorijų sistema. Ėmėmės tiesiog esminės veiklos – kūrėme tą sistemą. 1991-1992-ais metais - regioninius, nacionalinius parkus, valstybinius rezervatus...  

Kai jau 1996-ais vėl buvau išrinktas į Seimą, teko pirmosios jo kadencijos metu priimtuosius aplinkosaugos įstatymus ir taisyti. Reikėjo imtis ir integracinių įstatymų, susietų su Europos Sąjunga.

 

Nuo 1990 metų būta laiko atkarpos, kai ir nebuvote Seimo nariu...

 

Na, siekiau visada kurti, o ne griauti. Todėl ir nebūdamas įstatymų kūrėju ėmiausi artimos veiklos. Visada rūpėjo biokuro panaudojimo galimybės. Tiesa, anksčiau, kai Ignalinos AE veikė abu energetiniai blokai, apie energijos stoką (kai keistai ja net prekiauta) lyg ir nebuvo ko galvoti. Manau, jog biokuro panaudojimo sferoje kai ką pavyko padaryti, juoba, jog dabar tai yra tikrai aktuali sfera.

Siekdamas būti šios kadencijos Seimo nariu niekur kitur ir nenorėjau sukti, tik aplinkosaugos link.

 

Visuomenė ir aplinkosauga, visuomenė ir gamta... Jautriam žmogui yra svarbus kiekvienas paukštelis, juo labiau – retas. Tačiau nutinka ir taip, jog dėl kokio mylimo paukščio netekties nebesuvokiame, jog tūkstančius sparnuočių (o ir žmonių) prie mirties artina aplinkos tarša... Jūsų asmenybę savotiškai tapatinčiau ir su žaliaisiais, ir su dviratininkais, ir su tais, kurie neabejingi akeles užveriančiam paukšteliui... Kaip dabar viskas tilps Jūsų asmenybėje, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko stote?

 

Jei jau paminėjote dviratį, turiu pasakyti, jog šį rudenį lietui pliaupiant nuvažiavau daugiau nei 100 km - didį malonumą patyriau!.. Pažadėjau keliauti, tad ir į orus nebesidairiau – myniau ir miškų keliais iš Vilniaus į Druskininkus. (Vasarą į darbą važiuodavau dviračiu, todėl ir pasitikėjau savo galimybėmis.)

... Dėl perinčių paukščių žūties miškuose... Negerai, jog taip atsitinka, tai miškininkų nepuošia. Tačiau žinau ir kitokią statistiką: miestuose daug retų paukščių žūva paprasčiausiai atsitrenkdami į langų stiklą.

Keliuose kasmet žūva apie 400 žmonių. Reikėtų niekam ant dviračio nesėsti, automobilius pamiršti. Norint paukščius iki vieno išsaugoti giriose, reikėtų medžių suvis nebekirsti... Sutirštinu spalvas, tačiau ir pernelyg pūsti vieną balioną taipogi nereikėtų, nors ir labai gerbiu gamtą gerbiančiuosius...

 

Kokius prioritetinius veiklos barus matytumėte dabar, jau trečią dieną vadovaudamas Seimo Aplinkos apsaugos komitetui?

 

Pagrindiniai strateginiai dalykai: peržiūrėti teisės aktus, siekiant įžvelgti esamus ar galimus prieštaravimus tarp gamtinės ir gyvenamosios aplinkos; tarp žmonių ir ekonomikos vystimosi (juk atsisukame veidu pasaulinės ekonomikos krizės link)...

Praėjusios kadencijos Seimas paliko naujiesiems nariams kai kuriuos koreguotinus, taisomus įstatymus. Vienas jų – Saugomų teritorijų įstatymas. Esama naujos redakcijos, naujo požiūrio. Mums reikės atsakyti į kai kuriuos esminius klausimus: dėl saugomų teritorijų steigimo, kas prisiims dėl to atsakomybę – Vyriausybė, ministerija; kokie kompensaciniai mechanizmai dėl negalimos vienokios ar kitokios ūkinės veiklos tose saugomose teritorijose (reikia skatinti ir netradicinius verslus, o ne kompensuoti vien dėl to, jog nieko nedirba)... Pūpso Seime ir Medžioklės įstatymas su kai kuriais probleminiais „mazgais“ (vienas jų – ar gali medžiotojai be žemės ar miško savininko leidimo medžioti? pernai rudenį grįžau į savo gimtinę ir galvojau, jog karas prasidėjo: tik pokši aplinkui, tik griaudėja, šunys vaiko žvėrelius – gal man viso to nereikia?)... Reikės taisyti, peržiūrėti ir kai kuriuos kitus įstatymus.

Reikės susikoncentruoti ir prie energetikos įstatyminės bazės, juk tai taipogi tampriai susieta su aplinka, aplinkosauga. Beje, Žaliojoje knygoje teko skaityti, jog tą patį, kaip ir AE statybai, kiekį lėšų investavus į vėjo jėgainių statybą, galima gauti tą patį kiekį energijos. Gal tada reikia rimtai susirūpinti vėjo jėgainių statyba Baltijoje („brendant“ toli į jūrą ir nedarkant kraštovaizdžio, jei jau nuo kranto žiūrėtume), kurioje gautume pramonei reikalingus energetinius resursus. Tada būtų aiškiau ir dėl aplinkosaugos (nebūtų šildomas ežeras, neliktų radioaktyviųjų atliekų ir t.t.).

Kai kas mano, jog šilumai gauti nereikia nieko deginti. Tačiau kol kas taip nėra. Ypač šilumą reikia gauti iš vadinamųjų alternatyviųjų šaltinių (miško kirtimo atliekos, šiaudai, tos pačios komunalinės atliekos, kai jas deginame pagal šiuolaikines technologijas, esant realiai kontrolės sistemai).

Reikia racionaliai išnaudoti įvairius gamtinius išteklius (iš jų – ir vandenį, kurio turime lyg ir daug, tačiau tarša viską gali sugadinti).

Nuotekų valyklų Lietuvoje lyg ir esama daug, tačiau vamzdyno (kanalizacijos tinklų) tikrai dar stokojame.

Esminė problema, kuri, sakyčiau, per 10 metų neitin pasistūmėjo, yra atliekų tvarkymas. Sukurti regioniniai atliekų tvarkymo centrai (RATC), tarsi nuimant atsakomybę nuo savivaldybių (teisinėje sistemoje esminė atsakomybė dėl atliekų tvarkymo turėtų tekti savivaldybėms), tačiau tai nieko neišsprendžia, nes galutinis atliekų koncentravimas – sąvartynas. Kas iš to, jog Aplinkos ministerijoje vis kartojama: mažinsime į sąvartynus patenkančių atliekų kiekius...

 

...ir jokio paradokso čia nebus, jei atsigręšime į konkretaus žmogaus mąstymą, susietą su tomis atliekomis. Net ir tada, kai žmogus gauna iš RATC-o sąskaitą, nors atliekoms konteinerio nė neturi...

 

Konteineriai nieko nenulems, nes atliekos nerūšiuojamos. Taip, kaip buvo numatyta. Dažnai žmogus rūšiuoja komunalines atliekas, tačiau visos išrūšiuotosios atskiruose konteineriuose atliekos juk suverčiamos ir į vieną savivartę. Esama ir kitaip. Štai „Kauno švara“ gerai surenka išrūšiuotas atliekas, tačiau jos nėra perdirbamos...

Kita vertus, buitinėse atliekose yra apie 30 proc. biodegraduojančių atliekų. Nors skirkime buitines atliekas į kelias dalis: stiklas, plastikas, metalas, biodegraduojančios... Pastarosios atsiduria sąvartyne, o 2010 metais (pagal ES direktyvą) biodegraduojančios sąvartyne nebeturėtų atsidurti. Juk deginimo krosnyse gali sudegti ir tos atliekos... Deginimo įmonės reikalingos, nematau kitos išeities. Europoje esama daugiau nei 200 komunalines atliekas deginančių įmonių (deginant mazutą, be atitinkamų filtrų, aplinkai žala gali būti kur kas didesnė). Pats lankiausi Amsterdame panašioje įmonėje – jokių problemų, nes kontrolė yra rimta.

... Nieko naujesnio šiuo metu tiesiog ir neiškasime. Gilinkimės ir į darnios raidos strateginius dalykus. Ir krizės sąlygomis šioje srityje nereikia nieko išradinėti ar atradinėti, manant, jog tokiu metu nuo aplinkosaugos reikia nusigręžti, visą dėmesį telkiant ekonomikai. Pasaulis yra vienalytis. To nepripažįstant, vėliau už viską mokame kur kas brangiau. Darnios plėtros strategija iš tiesų yra pakankamai tobula, tinkanti ir išsivysčiusioms, ir neišsivysčiusioms šalims, ir patenkančioms į krizines situacijas.

Tad šioje kadencijoje esminis dėmesys – darniam vystymuisi, kai atsižvelgiame ir į aplinkosaugą, ir į ekonomiką, ir į gyventojų socialinius poreikius... Neminint jau to, jog neturi nukentėti aplinka (ir gamtinė).

Darnios plėtros sferoje sunkus paveldas, mano nuomone, yra statybų, teritorijų išnaudojimo sektoriai. Reikia realiai ir nuosaikiai įvertinti esamą situaciją: kodėl esama taip, ką reikia keisti iš esmės?.. Žinoma, Lietuvoje esama ir labai gerų dalykų. Juk statybos yra modernios, naudojamos naujos medžiagos, pastatų energetinė varža didėja... Gerai, kad stogų dangos yra ekologiškos, nebeliko parduotuvėse asbestu prisotintojo šiferio, nors senieji stogai juo ir „puošiasi“.

 

Pats sau namą pasistatėte, tad ir apie tokius konkrečius dalykus išmanote...

 

Teko pasistatyti. Kone vien savo rankomis... Tačiau tada, kai stačiau, nebuvo tokių šilumą saugančių medžiagų, kokių esama dabar. Tad dabar kai ką tobulinu...

Juk neretai sukuri ką nors netobulo, nors ir sieki gėrio. Štai žmogus susigrąžino senelių žemę prie kokio gamtos paveldui reikšmingo vandens telkinio ir imasi veiklos, kuri kertasi su elementaria gamtosauga – „sukultūrina“ kokią balą, pastato namą, kuris visą aplinką darko, ir t.t. 

 

Kaip čia neprisiminsiu gatvėje neseniai sutikto žinomo aplinkosaugos ir darnios plėtros žinovo, kauniečio profesoriaus Jurgio Staniškio sakytosios frazės: „Žmonės mūsų, deja, ne visada suvokia, su kuo valgoma demokratija...“

 

Jei jau nežino, su kuo valgoma toji demokratija, tai net ir suvalgo gamtinę aplinką – pasistato namą prie ežero, tvoros nubrenda į jį... Ir tatai atsitinka lyg ir negalvojant nieko blogo... Tokia faktologija kartojasi, kol Lietuvoje imame choru niūniuoti, jog situacija yra prasta. Nebojant, tarkime, jog ir Vandens įstatymas tvorų „bridimo“ į vandenis netoleruoja.

Panašių prieštaravimų atsiranda ir ne vien, kaip sakoma, prie vandens. Tarkime, žmogus iš specialistų susirenka visus leidimus statyboms, pastato, po to yra kaltinamas: negerai!.. Kai kas netenka kantrybės, puola statyti be jokių leidimų...

Apie tai kalbėdamas noriu tik pabrėžti, jog statybos man, regis, bus skaudanti vieta...

 

Gal tam tikrame istoriniame etape vėl galėtų išnirti toks pasiteiravimas: Aplinkos ministerija yra suponuota iš gana skirtingų klodu: saugomos teritorijos, aplinkosaugos būklė ir jos kontrolė, gamtos ištekliai ir jų apsauga, urbanistika ir statybų priežiūra, metrologija, nacionalinė akreditacija... Nekalbu apie tai, kas reikšminga, kas ne. Visi specialistai turi surasti savą terpę, turi būti vertinami.

Tačiau peržvelgiant tuos vardintuosius klodus, įsipleikia klausiamoji forma: kokia gi turėtų būti Aplinkos ministerija? Panašėti į Ūkio, Žemės ūkio, Energetikos, Sveikatos apsaugos ministerijas, kuriose (ir ne tik čia išvardinamose) taipogi esama aplinkosaugos sanklodų? O gal Aplinkos ministerija turėtų kiek išsigryninti, susisaistyti tik su gamta, jos resursų apsauga ir kontrole?.. Kita vertus, gal tas pavadinimas tik kodinis, kaip amerikiečiai vadina kokį uraganą „Gražioji fėja“?..

 

Aplinka, mano suvokimu, apimtų nepaprastai daug sričių. Kur kas daugiau, nei išvardinote. Tad tiktų koks ir kodinis pavadinimas, kad ir „Gražioji fėja“. Tačiau toji fėja „susisluoksniavo“ atitinkamu laiku, kai vienas ar kitas ministras norėjo turėti kuo erdvesnį ministerijos fasadą, talpinantį aplinką (po to – daugiau etatų, daugiau lėšų)... Taip pasamprotavus, Lietuvoje užtektų kelių ministerijų: Aplinkos, Užsienio, Jėgos... Juk aplinkoje – ir kultūra, ir mokslas, ir pramonė, ir švietimas, ir... Man viskas žymiai aiškiau būtų suvokiama, kai ministerija vadintųsi Aplinkos apsaugos. Žinoma, nereikėtų visko ir primityvinti, geriau atsiminti darnios raidos principus. Ir kalbėti apie siekį gryninti funkcijas. Žinoma, pasaulyje esama įvairių aplinkosaugos žinybų variantų. Matyčiau mūsų Aplinkos ministeriją su tokiais trimis banginiais: aplinkos kokybė (vanduo, oras, atliekos), saugomos teritorijos, gamtos ištekliai. Nors... Tarkime, atliekų tvarkymas turėtų būti kaip ir Ūkio ministerijos prerogatyva, tačiau apie kontrolės reikalus Aplinkos ministerijoje nereikėtų pamiršti...

 

Nūnai vieni lenkia, kiti laužo pirštus, kai mini vis naujus kandidatus į aplinkos ministro sostą. Viską iki šios dienos (lapkričio 21-sios – red. pastaba) lyg ir pasidalijo, tik aplinka, pasak liaudiškąjį posakį, „šarangosi ir varangosi“...

 

Tai liudytų apie du dalykus: jog ši ministerija nėra kokia prašalaitė; kita vertus, atidengė ir kandidatų silpnybes... Jei jau mūsų Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus moraliai lyg ir prisiima atsakomybę dėl aplinkos ministro, reikia tik palaukti... Ar bus koks partinis-kišeninis, ar kompetentingas ministras...

Galop norėčiau čia konstatuoti šitaip: jei visuomenė būtų ideali, jei kiekvienas iš mūsų neturėtų kokių egoistinių kėslų (ir valdininkai, ir privatūs asmenys) aplinkosaugos nė nereikėtų... Tačiau idealios visuomenės vargu ar sulauksime (kaip ir idealių įstatymų) – nesiekime neįmanomo.

 

Esate krikščionis demokratas, o taip kalbate...

 

Jei visi būtų krikščionys, jei dar nebūtų šiaudiniai, žymiai viskas palengvėtų...

Verčiau gręžkimės aplinkosaugos valdymo link. Būtų gerai, jei visi žinotų savo funkcijas ir jas vykdytų. Turiu pasakyti, jog jau adresavau Vyriausybei prašymą: aplinkosaugą ir urbanistiką reikia išskirti. Žinoma, teritorijų planavimas aplinkosaugai yra labai svarbus svertas, jei dar prisiminsime ir darnaus vystymosi principus. Priešingu atveju, vėl kovosime su pasekmėmis, su ne vietoje iškilusiu statiniu, tarsi kokie donkichotai... Štai regiu ant vadinamosios Olando kepurės pastatyta neramiojo krepšininko Einikio namą, nors žinau, jog po kelių dešimčių metų tą statinį (kalvą po juo) jūros bangos paplaus... Absurdiška statyba... Kas leido tokią statybą?..

 

Minėjote, jog atliekų deginimo įmonėje turi dirbti profesionalūs ir sąžiningi specialistai, žmonės. Ar ne tokie turi vadovauti ir pačiai Aplinkos ministerijai?

 

Be abejo, ir profesionalai, ir sąžiningi. Jei taip būtų, visi būtume tikrai prisikėlę...

 

Dėkojame už pasikalbėjimą.

„Žaliojo pasaulio“ skaitytojų vardu norėtųsi linkėti savotiško prisikėlimo ir Jūsų veikloje, nes teigiama,  jog į tą pačią upę kelis kartus neįbrendama – vandenys vis atsinaujina. Giedros ir gerų gairių Jūsų nelengvoje veikloje.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"