Paieška Fantastiškieji gyvūnai (6)

Fantastiškieji gyvūnai (6)

Vienaragis

Romualdas KALONAITIS

 

Kiek ragų turi vienaragis? Keistas klausimas – juk aišku, kad vieną! Mums aišku, o Plinijui buvo neaišku. Su kitais romėnų mokslo vyrais jis buvo pradėjęs disputą dėl vienaragio ragų. Nes tas padaras galėjęs turėti ir du ragus, ir nė vieno. Ginčai ginčais, o „Gamtos istorijoje“ Plinijus paminėjo du žvėris, kurie vienodai tinka būti vienaragio pirmtakais: Indijos asilą oriksą ir Indijos jautį. Spėju, kad Plinijus tik kartojo graikų istoriką Ktesiją, gyvenusį 400 metų prieš mūsų erą ir rašiusį, esą, Indijoje gyvenąs baltas laukinis asilas – labai greitakojis ir turįs ilgą smailų ragą ant kaktos. Jo ragas, pagal Ktesiją, nudažytas baltai, raudonai ir juodai. Iš kur Ktesijas ištraukė žinių apie savo raguotą asilą, dabar jau nebesuprasi. Tie dalykai skęsta, kaip sakoma, amžių tamsoje. Vėlesnieji graikų ir romėnų autoriai beveik nieko naujo ir nepridėjo prie Ktesijo pasakojimų. Nebent Aelijanas, rašęs, jog Indijoje veisiasi ir vienaragis arklys, vadinamas „monoceros“ (t.y. vienaragis). Štai ir visi vienaragio originalai.

Žodžiu, vienaragis ne mūsų padangės padaras. Ir gerai, nes, kaip matysime iš tolesnio rašymo, tai pavojingas ir vengtinas padaras. Jo galva ir kūnas buvę kaip arklio, užpakalinės kojos – antilopės, uodega – liūto (nors retkarčiais viduramžių autoriai prikabindavo jam ir arklio uodegą). Kai kurie vienaragiai turėdavę ožio barzdą, nežinia, ar iš mandrumo, ar šiaip tokie gimdavę. Svarbiausias vienaragio atributas buvęs pats ragas. Ji kyšojęs iš kaktos per visą pusmetrį, ilgas, aštrus ir truputį susuktas. Rusų XVII–XVIII amžių elementoriuose skaitytojas taip gąsdinamas vienaragiu: „Žvėris panašus į arklį, baisus ir nenugalimas, tarp ausų turįs didį ragą, jo kūnas vario spalvos, o rage turi visą jėgą. O jei vejamas, tai bėga ant aukštumos ir šoka žemyn. Draugės sau neturi, gyvena 532 metus. O savo ragą numeta jūros pakrantėje, ir iš jo išauga kirminas, o iš kirmino gimsta žvėris vienaragis. O senas žvėris be rago būna nestiprus, sunyksta ir miršta“.

Blogiau nei mergų medžiotojas slibinas, vienaragis nudobdavo, ką tik sutikęs. Joks didvyris ir net Joniukas kvailiukas prieš jį neatsilaikydavo. Pasibaisėtinai stiprus, aršus, drąsus ir įžūlus, vienaragis nugalėdavęs net dramblius. Tai, žinoma, buvusi didelė vienaragio yda, nes juk reikia kam nors ir pralaimėti. Todėl vienaragiai retai būdavę pasakų personažai. Tačiau šį nemalonų vienaragio charakterį švelnino du dalykai. Pirma, visa jo jėga tūnojo rage. Nulaužei ragą, ir – baisus žvėris tavo. Tapdavęs bejėgiu, švelniu, nors kinkyk į vežimą, arba, tiksliau, karietą. Antra, patį žiauriausią vienaragį lengvai suvaldydavusi nekalta mergelė. Pamatęs arba užuodęs mergelę, vienaragis pribėgdavęs, priklaupdavęs ir prašydavęs paglostomas. Tuo, be abejo, jis demonstravęs tikro vyro prigimtį.

Taip, matyt, senoliai ir vertėsi anais laikais, kai buvo daugiau ir vienaragių, ir nekaltų mergelių – pirmuosius gaudė pastarųjų rankomis.

O kam juos gaudė, paklausite, jei ir padorių naminių gyvulių pakako? Dėl rago! Vienaragių, kaip galima spręsti iš viduramžių kronikų ir legendų, gaudyta būtent dėl rago. Senovėje ėjo kalbos būk vienaragio ragas puikus vaistas nuo karštinės, nuo maro, nuo raupų ir net nuo gyvatės įkirtimo. Gudrūs žmonės buvo sugalvoję dar geresnį rago naudojimą – drožė taures vynui ar kitokiam kitam gėrimui. Juk net pats Romos popiežius tikėjo, kad vienaragio rago taurėse nuodai darosi nepavojingi... Todėl taurių paklausa buvo didelė – tais laikais ir iš brolio, ir iš bičiulio galėjai gauti aršeniko porciją. Tad ir nešiojosi grafai, kapelionai ir kitokie garbūs vyrai nuosavą taurelę, kur beeiną. Didelę paklausą turėjo indai iš vienaragio rago.

Bet štai mįslė – kaip tie apdairūs žmonės gaudavo nesančio žvėries ragą? Gaudavo, nes neišsprendžiamų problemų nėra. Danų ir norvegų jūreiviai parduodavo narvalų iltis kaip vienaragių ragus. Toks netikras ragas kainuodavo nemažą pinigą. Kvailių kišenė kentėdavo. Neišgalintys nusipirkti rago, tenkinosi grynai simbolika. Jie liepdavo ant normalių stiklinių taurių išgraviruoti vienaragio paveikslą. Kas žino, gal ir atvaizdo pakakę nuodams neutralizuoti. Aš, be abejo, nepritariu niekam bandyti šios vienaragio savybės – gaila bandytojo sveikatos.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"