Paieška Asta TAMOŠAITYTĖ

Asta TAMOŠAITYTĖ

Jurbarko rajono Veliuonos Antano ir Jono Juškų vidurinės mokyklos 11 klasės mokinė, Stakių jaunųjų miško bičiulių būrelio “Ąžuoliukas” narė (mokytoja Loreta Pocienė)


 

Konkursui "Gamtos pasaka - 2008"

 

Miniatiūros

 

Lietuva

 

Lietuvos vardas man visuomet asocijuojasi su nepaprasta gamta. Ji verta daugelio poetų plunksnos, daugelio dailininkų potėpių. Tik tikras lietuvis gebės ir perteiks savo kūriniuose įstabųjį Lietuvos peizažą.

Lietuva gali didžiuotis nepaprasto grožio Kuršių nerijos pakrantėmis, kur padangėmis erdvę drasko žuvėdros. Jų sparnų plazdenimas kiekviename iš mūsų įžiebia dalelę gėrio ir džiaugsmo. O ką kalbėti apie saulėlydį pajūryje, kuomet šėlstanti jūra užmigdo paskutines saulės žaras. Gamta tokiai mažai šaliai kaip Lietuva padovanojo prieigą prie Baltijos. Pajūryje ošiančios pušys tarsi seka nuostabią pasaką keliaujantiems jūros link.

Visai kitame Lietuvos krašte, netoli Utenos, plyti ežerai. Ežeringiausias Lietuvos kraštas - tarsi atversta knyga - pasakoja apie istorinius įvykius, kažkada čionai atklydusius ledynus. Čia širdis prisipildo gaivos, širdį užplūsta lengvumo pojūtis, žvilgsnis kaskart vis į šoną nuklysdamas nardo ežerų gilumoje, ieškodamas paslapties.

Kone per visą pietinę Lietuvos dalį keliaujantis Nemunas – Lietuvos pasididžiavimas. Narsiai kirsdamas Alytų, Kauną, pačiu Lietuvos pakraščiu skuba Kuršių marių link. Senasis, mūsų prosenelių, senelių apdainuotas Nemunas srovena ta pačia sena vaga.

Sakoma: panemunės kraštas įstabaus grožio. Aplink Nemuną susitelkę miesteliai byloja apie senosios Lietuvos kovas, išbandymus, pergales. Čia žmogaus rankų neišpuoselėta gamta groja savąją simfoniją.

Vidurio Lietuva – lygumų kraštas, turintis nepaprasto grožio miestus, apipintus seniausiomis legendomis bei atsiradimo istorijomis. Netoliese srovena garsiojo poeto Maironio apdainuota Dubysa, išsipleikęs jo gimtasis kraštas… (Už  Raseinių ant Dubysos, / Teka saulė, teka…)

Lietuva – koks man brangus, bet tuo pačiu ir labai trapus žodis. Mano tėvynė tokia maža pasaulyje, kaip apie Lietuvą rašė Janina Degutytė: „Tu – ant gaublio – padūmėjęs gintaras“… Aš manau, kiekvieno iš mūsų meilė Lietuvą gali padaryti didelę, vieningą ir tvirtą. Meilė nugali viską, nes ji mažą dalyką sugeba paversti didžiu.

 

Pažvelgus atgal…

 

Jau seniai atradusi savo gyvenimo kelią, lėtai žingsniuoju ir džiaugiuosi juo. Rodos, praėjo nei daug nei mažai – dešimt metų nuo to laiko, kai buvau vos septyniolikos… Su nostalgija prisimenu tuos metus. Norėtųsi bent trumpam atversti tą savo gyvenimo knygą atgal ir sugrįžti į juos.

Tikriausiai dabar, kai esu jau suaugusi, tuos pirmosios jaunystės metus praleisčiau kitaip. Stengčiausi imti iš gyvenimo viską, ką jis duoda, nes dabar viską tenka atiduoti jam. Vis dėlto, tie metai buvo patys smagiausi mano gyvenime… Juose aš pajutau laisvės skonį. Juose aš turėjau sparnus, kuriais galėdavau pakilti iš kartais nuobodžiu tampančio pasaulio… Pakilti aukštai ir, kaip tas paukštis, sugrįžti leidžiantis saulei… 

Tie metai, kai rankoje tvirtai suspaudusi laikiau knygą, buvo patys įdomiausi. Kiekvieną dieną priimdavau iš gyvenimo vis naujus iššūkius. Tada gyvenimas neatrodė toks sudėtingas.

Dabar, atsigręždama ir prisimindama tuos septynioliktuosius gyvenimo metus, aš vis dar matau tas seniai prabėgusias dienas…

Matau save klaidžiojančią gyvenimo labirintuose, ieškančią ir surandančią tikrąjį gyvenimo kelią.

Dabar aš džiaugiuosi savo vieta pasaulyje. 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"