Paieška Fantastiškieji gyvūnai (7)

Fantastiškieji gyvūnai (7)                                               

Romualdas KALONAITIS

 

Feniksas

 

Prisipažinsiu, susidomėjau feniksu pirmiausia kulinariniais sumetimais. Jei jau jis sugeba sudegęs prisikelti iš pelenų, tai gal pagautas, iškeptas ir sušveistas sugebėtų prisikelti iš apčiulptų kauliukų? Juk kaulai šis tas daugiau negu pelenai! Įsivaizduojate ekonominį efektą? Vieną feniksą įsigijai – ir kepk, virk bei troškink kasdien. Kol atsibos. O po to gali jį, eilinį kartą atgimusį, parduoti už gražią sumelę bičiuliui. Lai mėgaujasi feniksiena, kol įgris. Tad kai man kilo tokia idėja, įnikau ieškoti atsakymo. Tačiau nei Homeras, nei Plinijus, nei didžiausias antikos smaližius Petronijus, nei kiti garbingi klasikai, daug pripaistę apie feniksą, šiuo svarbiu klausimu nieko nemini. Visi kaip vienas kartoja tą patį per tą patį: atskrenda tasai feniksas, susidegina, tvojęs krūtine į žemę, ir atgimsta iš pelenų, vėl atskrenda, vėl susidegina, vėl atgimsta. Žodžiu, nepaprastai pastovių įpročių paukštis. Kaip įžvalgiesiems graikams bei praktiškiesiems romėnams nešovė idėja tempti feniksą į virtuvę, net keista.

Galbūt nieko iš to neišeitų. Galbūt feniksas mokėjo atgimti tik iš pelenų. Nors, samprotaujant chemiškai, didelio skirtumo tarp nučiulptų kaulų ir pelenų nėra. Blogiausiu atveju, galima feniksui ir padėti – nučiulptus kauliukus sudeginti, ir tegul sau atgimsta iš pelenų, kad taip nori. Vis dėlto senovės rašytojai nei vienaip, nei kitaip šios mįslės neįmena. Tad darau tik vieną logišką, atseit, protingą išvadą: feniksas buvo nevalgomas paukštis. Todėl jis ir netapo kulinarinių apmąstymų objektu. Gaila, žinoma.

Užtat dabar galime pasidomėti feniksu moksliškai, grynai teoriškai, be jokių pilvapeniškų kėslų.

Kaip teigė Hesiodas, o po jo Hokatėjus ir kiti graikai, feniksas – tai paukštis, pasirodydavęs Egipte, Heliopolio (Saulės dievo) mieste kartą per penkis šimtus metų. Ten jis tūpdavęs ant šventų altorių bei aukurų, išreikalaudavęs apipilti jį kvapiais vandenimis, smilkalais ir milteliais, trenkdavęsis į altoriaus akmenis, užsiliepsnodavęs ir didingai sudegdavęs. Po trumpo laiko pelenuose imdavęs rangytis kirminas, vikšras, kuris į trečią dieną virsdavęs paukšteliu – feniksiuku. Per keturiasdešimt dienų feniksiukas išaugdavęs iki fenikso ir išskrisdavęs namo – į Arabiją ar Indiją. Vėl ilgus penkis šimtus metų feniksas kaži kuo ten užsiimdavęs, idant pagaliau grįžtų sudegti.

Istorijos ir melagių tėvas Herodotas prie pasakojimo apie feniksą prikūrė visokių papildomų dyvų, kuriuos, girdi, jam perdavę Heliopolio gyventojai, taip pat, beje, žinomi anų laikų melagiai. Pavyzdžiui, kad feniksas, atskrisdamas Egiptan, snape atsineša savo tėvo kūną, išteptą kvepalais, ir palaidoja jį Saulės dievo Helijo šventykloje. Jeigu feniksai visi nemirtingi arba, tiksliau, prisikelia iš numirusiųjų, tai kam gi laidoti tėvo kūną, kurio ir būti neturėtų?

Priešingame Žemės kampe kinai tvirtino beveik panašiai kaip graikai – feniksas, atseit, kartą per penkis šimtus metų atplasnodavęs iš Arabijos ir į jų kraštą. Netgi ne vienas feniksas, o nemenkas pulkelis feniksų. Jie sutūpdavę į kažkokius aromatingus medžius, susidegindavę tuose medžiuose ir atgimdavę. Paukščius kinai vadino „fen chuan“.

Romėnai kuo rimčiausiai aprašinėjo feniksų pasirodymą Egipte. Antai Tacitas, mūsų eros pradžios istorikas, „Analuose“ smulkiai dėsto, kaip po ilgos pertraukos porą dešimčių metų prieš jam (Tacitui) gimstant, Egipte nusileido feniksas. Poetas Laktancijus paliko ilgą poemą „Paukštis feniksas“, kur pirmasis (ir bene vienintelis) prirašė intymių įdomybių apie stebuklingo paukščio charakterį bei gyvenimo būdą. Laktancijus porina ir apie fenikso susideginimą, ir apie jo natūralią mirtį. Kaip jo smegeninėje susiderino du tokie prieštaringi mirimo būdai, taip ir liks Laktancijaus paslaptimi. Man regis, jei jau feniksas sudegė ir prisikėlė, to prajovo gana visiems iki kaklo. O jei dar ir lavonas liko, tai galima griūti iš nuostabos. Nebent feniksas prisikėlęs iš pelenų atminimui pasiimdavo urnelę su pelenų liekanom, idant įamžintų savo priešmirtinį variantą. Tai rodytų, jog feniksams buvo nesvetimos žmogiškosios silpnybės. Beje, Plinijus Vyresnysis rimtu veidu teigia, esą, fenikso pelenai buvo labai brangus ir efektyvus vaistas. Spėju, kad jis tai rašė irgi daugiau iš nuogirdų, negu iš asmeninės patirties. Mes, kurie nesitikime nei fenikso pamatyti, nei (juo labiau) gauti vaistams jo pelenų, po visų šių pasiskaitymų galime tik atsidusti.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"