Paieška Žiemgalių Šventoji upė Mūša

Žiemgalių Šventoji upė Mūša

Vytautas BAŠKYS

 

Lietuvos Šiaurės krašto lygumų kraštovaizdyje Mūša yra etnografinės Žiemgalos krašto paribys, lietuvių ir latvių bendros istorinės patirties vieta. Mūša - viena seniausių Lietuvos kariniuose įvykiuose paminėtų upių (Latvijoje ji vadinama Didžiąja upe – Lielupe). Pakruojo rajone Mūša ir jos slėnis sužvilga gamtos, istorijos ir kultūros paveldo žymėmis. Gamta ir praūžę karai paliko pėdsakus, kurie, anot poeto Mykolo Karčiausko sueiliuotų žodžių, „...ant skardžių atlapi / šaltiniai sidabru...“. Poetas vienu mostu aprėpia kraštovaizdį ir susieja jį su istoriniu paveldu.

Mūšo: sidabriniai vingiai, seklumos, rėvos, šaltiniuotos pakriaušės... Versmės - mūsų upių ir upelių ištakos. Šaltiniai - mūsų tyrosios versmės, įsibruko į tautos sąmonę kaipo gimtosios žemės dvasios stiprybės pajauta. Šaltiniuose yra kažkas nepaprasto, slėpiningo, jie atsiveria ir dovanoja patikimą žemės gaivumą. Šaltiniai kraštovaizdyje - it šaknys į žemės gelmę. Gal ir godos iš patikimų praeities duomenų atsiveria šaltiniais, primena tai, kas svarbu, kas reikšminga ir neužmirština.

... Susidomėjus žemės ir istorijos šaltiniais, lakios minties pavymui anomis auksinio rudens dienomis vykta Mūšos link. Vykta ir prie vieno tokio gamtos bei atminties šaltinio. Pradžioje idėja sutelkė žmones - atvykti ir pakilti į aukštą Salduvės piliakalnį. Nuo jo prieš akis atsivėrė senasis kelias nuo Šiaulių Bauskės link. Pakelėje - Mūša, jos brastos, kitos istorinės bei kultūros paveldo žymės, kurios istorinių šaltinių dvelksmu gaivina didžių Saulės įvykių atgarsį. Primena, jog šiuo keliu nuo Salduvės, nuo pirmųjų Saulės mūšio blyksnių, iki Mūšos narsūs protėviai kardais atvėrė didįjį lietuvių karo kelią.

... Apie Mūšą ir jos šaltinius su didele meile pasakojo pamūšietė etnologė Zita Kapučinskienė. Ji nuo vaikystės artimai bendrauja su upe, jaučia jos gyvybinį pulsą ir stiprybę. Čia upė, jos šaltiniai brangūs kiekiam žmogui. Anksčiau upė buvo vandeningesnė, bet ir dabar potvynių metu galingai suošia.

... Šaltinį Mūšos skardyje pamūšiečiai nuo seno vadina Šaltinėliu. Jis - nedidelis, bet yra vis dar gyvas ant krūmais apaugusio Mūšos slėnio pakriaušės. Dabar šis Mūšos šaltinis atrastas lyg iš naujo, - atrastas kaip istorijos ir kultūros paveldas. Jis atrastas, nes atmintį gaivina rašytojo Jono Užurkos istorinis romanas „Mindaugas – karališkasis kraujas“. Jame yra aprašytas Saulės mūšio kovos laukas, jo aplinka, kurioje Mindaugas po mūšio (...) „atsistojo, išsitiesė visu ūgiu, tarsi norėdamas paremti dangų savo pečiais, pažiūrėti virš medžių, kalvų – vienu metu apžvelgti visas lietuvių gyvenamas žemes. Čia, kautynių lauko pakrašty, prie gaivaus šaltinėlio, kurio tyro vandens siaura srovelė sroveno į apačią, į tyliai plaukiančius Mūšos vandenis...“.

Pamūšyje dar daug kas primena anų amžių jausmą ir žavi dvasinės stiprybės versmės atradimas. Knygoje minimos kalvos prasideda už Mūšos, medžius primena Sukmedžio miškas. Tarsi iš praeities prasmių pasaulio Pamūšio pakraštyje yra Burniškės. Buvęs kaimo pavadinimas - lyg vartai į buvusią baltų pasaulėjautą. Burniškės - lyg buvusi šventykla. Ji primena etnologo Norberto Vėlius minimą „dievų burną”: „Jo mes klauskime tų dalykų, kurie mums rūpi”.

... Mums šiame krašte daug kas rūpi. Pirmiausia, kodėl karalius Mindaugas Mūša pavadino žiemgalių šventąja upe? Pamūšyje prie šaltinio tarsi pasigirsta bendros kovos ir pergalės Saulės mūšyje atgarsis. Livonijos kronika teikia žinią, jog nuo Šiaulių besitraukiančius priešus „vai, koks sielvartas ištiko – / Nieks to žygyje nelaukė. / Kai upelį jie pasiekė“.

... Atsiveriančioje Saulės mūšio lauko panoramoje už Mūšos regisi žiemgalių kariai, kurie buvo užkirtę kelią besitraukiantiems iš Lietuvos priešams. Kronika mini ne tik narsią žiemgalių kovą, o ir išdidžią karių laikyseną. Tarsi atsakymas į minėtą klausimą „dievų burnai” pasigirsta Mindaugo žodžiai, karaliaus raštas: Mūša  - Žiemgalių šventoji upė.

... Mūšos pakrantėje, prie šaltinio aptarus knygoje aprašytąjį kraštovaizdį Pamūšio Saulės pergalės lauko muziejui Vorutos klubo prezidentas Juozas Kembrė perdavė garsiojo romano autoriaus Jono Užurkos dedikuotą knygą. Karaliaus Mindaugo atmintim pagerbtas šaltinėlis įgijo garsą, tapo karaliaus Mindaugo šaltiniu, moraliniu Saulės pergalės lauko žymeniu.

... Kokia pajauta Žemaičių draugijos Vilniaus skyriaus pirmininkė Dalia Dirgėlienė tarė: „Prisilietus prie tikrų dalykų čia, prie to beužankančio, bet gyvo šaltinėlio, sunku žodžiais išreikšti sukilusias emocijas, tiesiog pliūpsnis jausmų pajutus pasididžiavimą narsiais protėviais, mūsų istorija“.

... Lietuvą puošia žaliuojančios kalvos, slėniai, ežerai, o Saulė su didžių įvykių atmintim apšviečia kraštovaizdį, įkvepia meilę Tėvynei. Tai jaudina žmogaus sielą, nušvitimu atsiveria pasąmonėje tūnantys vaizdiniai. Ir norisi kartu su poetu R.Keturakiu tarti: „Kasdien vandenį delnais pagaunu, vilgau veidą santarvės vardan“. Neatsitiktinai Pamūšio bendruomenės pirmininkas Vitalijus Matickas ir Zita Kapučinskienė galvoja apie taką link šaltinio ir jo aplinkos sutvarkymą.

... Pajauskime orų ir tvirtą asmeninį ryšį su praeities tikrove, kad galėtume pasauliui pasakyti apie Saulės pergalę, apie jos reikšmę Europos civilizacijos raidai. Prie Mūšos, prie Pakruojo bei Joniškio rajonų ribos Pamūšyje, o ne privačių interesų žemėje, vardan tautos, baltų vienybės interesų įrenkime Saulės pergalės lauko apžvalgos aikštelę, pastatykime Saulės laikrodžio stelą. Su tauria atmintim: „Saulės pergalės šviesa - Lietuvai, Latvijai, Estijai, Europai!“.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"