Paieška Fantastiškieji gyvūnai (8)

Fantastiškieji gyvūnai (8)

Romualdas KALONAITIS

Chimera

 

Geras mano pažįstamas sušunka: „Tai chimera!“, kada sekmadienio turguje, jam derint agurkus ar kopūstus, jį staiga stumteli įmitusi turgaus čiabuvė, kurios veido išraiška tobulai išduoda jos pagrindinį užsiėmimą – pirkti ir parduoti.

Mano pažįstamą lengva suprasti. Kas gi mėgsta, kad jį galingai stumtelėtų kokiu labai netinkamu momentu? Tačiau jis neleistinai painioja moteris ir chimeras. Vis dėlto tai gana skirtingos būtybės. Iš to darau išvadą, kad mano pažįstamas stokoja žinių apie chimeras (apie moteris jam žinių pakanka). Nenuostabu... Chimerų rūšies evoliucija tragišku būdu buvo nutraukta senokai, regis, dar prieš mūsų erą, kaip teigia išlikę dokumentai. Tie patys dokumentai tvirtina, girdi, chimera apskritai viena vienintelė gyveno ir žuvo, nesuspėjusi palikti įpėdinių.

Pirmiausia dera pabrėžti, jog tai buvo moteriškos giminės padaras (bent tiek, bent tiek...). Ji gimė, augo ir žuvo senovės Graikijoje, kam įdomu tiksliau – Karijoje ir Likijoje, - ten, kur dabar Turkijos teritorija. Homeras iškilmingu hegzametru „Iliadoje“ apibūdino unikalią chimeros išvaizdą: „Liūto galva jai, per pilvą ožys ji, o slibino strėnos“. Žodžiu, pagal Homerą ji buvo trikūnė ir trigalvė. Tuo sykiu Hesiodas skelbia truputį kitaip: anot jo, chimeros kūnas buvęs liūto, o galvos trys – liūto, ožkos ir gyvatės. Vėlesnieji rašytojai labiau tikėjo Hesiodu. Tai kiek pamatuota. Aklas Homeras pats negalėjo apžiūrėti chimeros. Jis turėjo pasikliauti kitų pasakojimais, o Hesiodas galėjo apsimesti: „Ir aš ten buvau, ir aš mačiau!“ Visa tai juokai. Nei Homeras, nei Hesiodas akyse neregėjo, nes, pagal juos pačius, chimerą tūlas Belerofontas nudobė, dar negimus jų seneliams.

Prieš nagrinėdami bei vertindami šį Belerofonto darbą, dar sustokime prie trijų chimeros galvų. Įvairūs piešėjai ir skulptoriai turėjo bėdos, dėstydami chimeros galvas ant jos kūno. Bepigu, jei jos galvos kaip slibino būtų augę iš vieno kaklo. Juk ne. Liūto galva kyšojo ten, kur ir dera kyšoti – priekyje, iš kaklo. Su ožkos galva jau blogiau. Idant nenutolus nuo poetų žodžių, teko ją išauginti iš chimeros nugaros – iš pilvo vidurio. Greitom dirstelėjęs sakytum, girdi, nei šis, nei tas – ožka joja ant liūto. Prasčiausias reikalas buvo su gyvatės (ar slibino) galva. Ji turėjo kyšoti kažkur apie antrą galą. Problema išspręsta, paverčiant gyvatę liūto uodega. Tad taip chimera ir liko istorijai – pagal garsiąją bronzinę etruskų skulptūrą iš V amžiaus – grėsmingas liūtas, ant jo nugaros ožkos kaklas ir galva, o uodega – gyvatė.

Hesiodas, beje, pats bandė sugriauti šį aiškų portretą, kurio autoriumi jis laikytinas. Dviem eilutėmis „Teogonijoje“ Hesiodas staiga pareiškia, kad gyvatės galva buvusi viduryje, o ožkos – gale. Į tai galima tik gūžtelėti pečiais – maža ką senajam poetui mūzos drėbtelėjo galvon... Po jo niekas jau nebandė taip iš esmės pakeisti chimeros išvaizdą, kuri ir liko paeiliui liūto, ožkos ir gyvatės galvomis.

Gyvendama Karijoje ir Likijoje, chimera elgėsi kaip visiškas veltėdis, nedirbdama jokių gamtai naudingų darbų. Ji tik, anot Homero, „karšta liepsna alsavo ir žėrė iš tolo“, be to, ji vogė gyvulius ir rijo juos liūto galva, niokojo daržus ir ėdė daržoves ožkos galva (kuria, beje, ir ugnį spjaudė). Gyvatės galva taip pat, matyt, darė kažkokius nuostolius, be to, gynė chimerą nuo priešų.

Chimerą pagimdė ne ką už ją pačią geresnės būtybės – požeminė baidyklė Tifonas ir Echidna, virš juosmens mergina, žemiau juosmens gyvatė. Ši porelė prigimdė chimerai nemažą pulkelį brolių ir seserų: cerberį, hidrą, dvigalvį šunį Ortrą, erelį, draskiusį Prometėjui kepenis, ir greičiausiai dar ką nors.

Graikų jaunuolį Belerofontą prieš chimerą užsiundė Likijos valdovas Jobatas, norėjęs atsikratyti ir vienu, ir kitu. Belerofontas atvyko raitas Pegasu, sparnuotu žirgu, pakilo oran virš chimeros ir pervėrė ją strėle. Taip pasaulis liko be chimeros.

Iš vienos pusės tai gerai, iš antros – nelabai (atsimenant, kad kiekvienas gamtos padaras kažkam pasauly tinka – bent vaikams pagąsdinti). Laimė, viduramžiais priviso aibė naujos kartos įvairiausios išvaizdos chimerų ant bažnyčių stogų ar skliautų (chimeromis tais laikais vadintos fantastinių žvėrių skulptūros).

Nūnai chimeros persikraustė į neregimybių pasaulį. Jos ne giminės Likijos pabaisai. Tai mūsų tuščių geismų chimeros. Regis, šitoms gyvenimas garantuotas dar ilgai.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"