Paieška Gamtos slėpinių link

Žygeivių takais

Gamtos slėpinių link

Vytautas LEŠČINSKAS

 

Jau dešimtus metus Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijoje dirbanti Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus vedėja Nijolė BALČIŪNIENĖ per tą laiką sukaupė daug įvairios informacijos apie šias saugomas teritorijas. Tad kilo sumanymas parašyti knygą, kuri turėtų būti pirmiausia naudinga keliaujantiesiems vandens telkinių – upelių, ežerų – pakrantėmis. Ši knyga, kurią skaitytojai galės išvysti dar šiais metais, skirta pėstiesiems, einantiems į gamtą su meile, jos neteršdami, nežalodami.

Beje, N. Balčiūnienė, dar būdama studentė, su žygeivio kuprine ant pečių išvaikščiojo skersai išilgai visą Lietuvą. Todėl knygos „Abipus Neries“ autorei yra suprantami keliaujančių žmonių interesai, noras kuo daugiau pamatyti gamtos bei kultūros įdomybių, sužinoti apie jas ką nors nauja.

Ši knyga – kaip tik tiems, kuriems rūpi Vilniaus miesto bei jo apylinkių gamta. „Ją skaitydami keliausime Neries, Riešės, Turniškės, Verkės, Vilnios, Žaliųjų ežerų pakrantėmis“, - sako N. Balčiūnienė.

 

Atrado keliavimo pėsčiomis džiaugsmą

 

Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus vedėja džiaugiasi, kad vilniečiai tikrai atrado keliavimo pėsčiomis džiaugsmą. Tokių žmonių, keliaujančių po sostinės regioninius parkus, vis daugėja. „Ir man tas priartėjimo prie gamtos stebuklų džiugesio jausmas yra be galo brangus, - tikino N. Balčiūnienė. – Šį jausmą dar studijų metais padėjo brandinti profesorius Česlovas Kudaba, kuris sakydavo, kad eiti pėsčiomis nieko nekainuoja, o pamatai ir sužinai labai daug. Tą patį dabar sakau keliautojams, kuriuos vedu žygeivių takais, nes patyriau, jog tai tikra tiesa. Kelionei pėsčiomis nereikia jokių išlaidų, tik svarbu tinkama apranga ir apavas. Žygeivio pranašumas: galima pasiekti tokias vietas, į kurias nepakliūsi jokia transporto priemone, tad gali pasigrožėti pačiomis didžiausiomis gamtos slaptybėmis. O tie maršrutai, kuriais tik privažiuoji prie įvairių objektų, neleidžia pamatyti viso aplinkos grožio, gali apžvelgti tik tam tikrą jo dalelę... Mano vedami keliautojai vis mėgsta prašyti: eikime ten, kur vieni, be vadovo, neįstengtume pakliūti. Tad ir lendame į mūsų regioninių parkų draustinių gilumas, vienintelį mūsų rezervatą – Kalnų gamtinį rezervatą – aplinkui apeiname. Einant šiuo maršrutu atsiskleidžia kalvynai, raguvynai, aplink ir pastatų nematyti, vis miškingos vietovės, į kurias žmogus šiaip niekada nežengs. Be to, vienam eiti net nedrąsu, nesunku ir paklysti. O keliaujant drauge, būriu, galima patirti ir naujumo, ir saugumo pojūtį. Manau, kad kaip tik dėl to šie žygiai žmonėms yra patrauklūs, kad parodoma, kur reikia eiti, papasakojama, kas ten, kur ir akis nepasiekia, yra dar įdomu bei gražu. Keliaujant grupe atsiranda tam tikras bendrumo jausmas. Manau, susiformavo ir mūsų keliautojų bendruomenė. Juk jau aštunti metai šešis mėnesius per metus, kiekvieną sekmadienį, aš su žygeiviais keliauju. Tad nemaža žmonių, kurie į mūsų žygius eina penkti ar net šešti metai, o tokių, kurie nuolat keliauja antri, treti metai, yra daug. Tuo labiau gausu naujokų. Daugelis traukia į žygius dažnai todėl, kad kiekvienąkart išgirsta vis naujos informacijos apie jau matytus objektus ar atranda naujų“.

 

Padeda mokslininkai, specialistai

 

Keliaujantiesiems turi kuo labiau atsiskleisti gamtos įvairovė. Tad N. Balčiūnienė dažnai drauge keliauti pasikviečia vieną ar kitą mokslininką, gamtos žinovą, specialistą ar šiaip kuo nors įdomų, visuomenėje žinomą žmogų. Pavyzdžiui, pavasarį, kai žydi augalai, žygeivius lydėti padeda biologijos mokslų daktarė Jūratė Tupčiauskaitė, labai gerai pažįstanti augalus. Sakysim, keliaudami palei Riešės upelį, traukdami užliejamomis pievomis, kuriose yra daugybė įdomių augalų, pakeliui sustoję, pavyzdžiui, šaltiniuotų vietų augalų ištisos bendrijos apželdytoje teritorijoje, žygeiviai išgirsta įdomų šios mokslininkės pasakojimą apie tuos ne dažnai aptinkamus augalus. Suprantama, tie sustojimai su informavimu apie vienas ar kitas gamtos įdomybes nebūna ilgi, tad keliautojams nepabosta, o tik prasmingai paįvairina žygį ir leidžia atsikvėpti. Kiek pailsėjus traukiama toliau, kad keliautojai spėtų kuo daugiau gamtos vertybių apžvelgti, kad žygio laikas būtų panaudotas optimaliai.

Kai kurie žygiai būna tarsi proginiai, priderinti prie vienos ar kitos šventės. Štai rudenį, spalio pirmą sekmadienį, kai švenčiamos išskrendančių paukščių palydos, kurias rengia Lietuvos ornitologų draugija, į žygį pakviečiamas ornitologas. Pastaruoju metu labai glaudžiai bendradarbiaujama su paukščių gyvenimo žinovu Remigijumi Karpuška, kuris žygiuose dalyvavo ir praėjusiais, ir šiais metais. Drauge su šiuo specialistu žygeiviai ieško naujų vandens telkinių, kuriuose gausiai būriuojasi migruojantys paukščiai.

Per paskutinius porą metų žygeivių būriai lankosi kaip tik prie Verkių tvenkinių, nes jiems vadovaujanti N. Balčiūnienė žino, kad juose būna nutūpusių daug vandens paukščių. Ir Neries pakrantėmis žygeiviai mielai traukia. Šiemet labai juos nustebino tai, kad per vieną žygį buvo pastebėta net dešimt suopių. Žmonės, eidami žygin, pasiima žiūronus, net kai kurie ir knygas, pagal kurias galima atpažinti paukščius, atsineša. Renkasi tiesiog tikslinės grupės, kas šių žygių organizatorei atrodo labai džiuginantis dalykas. Ir svarbu, jog ateina vis naujų žmonių, kurie domisi paukščiais, kuriems patinka keliaujant matoma gamtos įvairovė.

Į pėsčiųjų žygius traukia ir profesorius Antanas Kulakauskas, kuris taip pat nemaža įdomių dalykų papasakoja. Taigi, matyt, teisinga tai, kad kviečiamasi tam tikrų sričių specialistų, kad žygiai derinami su kai kuriomis tradicinėmis etnokultūrinėmis šventėmis. Tai padeda plėsti keliautojų akiratį.  

 

Rengiamos ir gegužinės

 

„Pavasarį pradedame keliauti gegužės mėnesį ir keliaujame beveik visą birželį – iki Rasos šventės. O po šios trumpiausios metų nakties šventės jau darome vasaros žygių pertrauką. Pavasariniai žygiai dar būna įspūdingi tuo, kad juos sieju su gegužinėmis, kurias rengiame kelionės pabaigoje. Tai labai sena lietuvių tradicija. Gegužinės buvo rengiamos sekmadieniais – tai pramoga dažniausiai gamtoje, su šokiais, dainomis. Tad lygiai taip pat rengiame gegužines dabar. Iš pradžių – Verkių dvaro parke, o paskutiniu metu pastebėjome, kad tam ypač tinkama vieta yra Markučių parkas. Ten labai gražu – aplinkui ąžuolai, tvenkiniai. Taigi baigiame žygį Markučiuose, kur jau, su dainomis ir muzika žygeivių laukia folkloro ansamblis. Ta proga pasakoju, kaip gegužinės vykdavo senovėje. Kalbamės ir apie pavasario šventes. Žygeiviai būna net nustebinti tokia įdomia kelionės pabaiga, tad susėdę po ąžuolais ir lauknešėlius atsiriša, vaišina vieni kitus atsineštais iš namų skanumynais. Žinoma, dauguma ir pasišoka“, - pasakojo Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus vedėja.  

Senovinės gegužinės būdavo tam tikri sambūriai – labai prasminga žmonių  bendravimo forma. Tuo labiau, kad pavasaris – tai meilės metas. Tada kaip tik prasidėdavo jaunų žmonių būrimasis į poras, draugavimas, meilinimasis. Tai metas, kai jaunuoliai nusižiūri vienas kitą. Net naktigoniams, kurie išjodavo į lankas gana anksti, merginos nešdavo valgyti. Taigi visa tai buvo toks linksmas jaunų žmonių bendravimo laikas, pasižmonėjimas, susipažinimas. Ir apskritai, pasak N. Balčiūnienės, mūsų žmonės senovėje neskyrė specialiai laiko, kada darbą dirbti ir kada šventes švęsti. Visa tai klostydavosi natūraliai. Vadinasi, kai ateina pavasaris, žmonės eina į gamtą, kuri visa pasipuošia žaluma, žiedais. Dėl to gamtos atbudimo būna daug džiaugsmo, kurį žmonės išreiškia šokdami ir dainuodami. Taigi tie sambūriai yra labai gražus bendravimo būdas, ypač patinkantis jaunimui.

Yra žinoma aprašymų, kaip pavasariniai pasilinksminimai vykdavo: vyresnieji susėsdavo pasišnekėti, o jaunesni eidavo šokti, žaisti, dainuoti.

 

Ir vasarą, ir žiemą

 

Birželį jau žygeivių išvykos rengiamos kiekvieną sekmadienį ir visi jų dalyviai pakviečiami į Rasos šventę, kuri rengiama Verkių dvaro parke. Šventė darosi labai populiari, susirenka daugybė vilniečių.

Po vasaros pertraukos, rugsėjo mėnesį, vėl pradedami žygiai. Keliaujama kas sekmadienį visą rugsėjį ir spalį, iki Vėlinių. Rugsėjį žygiai derinami prie Rudens lygiadienio, Baltų vienybės dienos, tad keliautojai pakviečiami uždegti ugnis ant aukurų Verkių parke ir ant Pūčkorių piliakalnio. Į Rudens lygiadienio šventę ateina daug žmonių, o netrukus – jau ir paukščių palydos. Paskui jau – Vėlinių žygis.

Per paskutinio spalio sekmadienio žygį N. Balčiūnienė primena keliautojams mūsų tautos rudens tradicijas, kai visi eidavo į kapines, degdavo ugnis ant pilkapių, ant kalnelių. Anksčiau laužus kurdavo, o jau 19-20 amžiuje – žvakes uždegdavo. Tai yra prosenovinis bendravimas su anapusiniu pasauliu, su vėlėmis. Tas žygis baigiamas ant Pūčkorių piliakalnio. Beje, galima pastebėti, kad žmonės, kurie eina į žygius, domisi ne tik gamta, bet ir mūsų tautos kultūros tradicijomis.

„Po Vėlinių jau laukiame sniego. Tada dalis keliautojų išeina į žygius slidėmis. Juos pradeda organizuoti Vilniaus turistų klubas. Na, o su tais, kurie neslidinėja, traukiame į žiemos pėsčiųjų žygius. Malonu išeiti ir į baltą, tikrai gražią žiemos gamtą, sniego gniūžtėm pasimėtyti. Tai irgi yra toks nepaprastas buvimas gamtoje, kuris žmogui teikia daug energijos, džiaugsmo, yra naudingas sveikatai. Per žiemos žygius lankome šikšnosparnių žiemojimo buveines Šilo gatvės aplinkoje esančiuose bunkeriuose. Į šį žygį pasikviečiu žinomą mokslininką, šikšnosparnių specialistą Kazimierą Baranauską, kuris dalyviams įdomiai papasakoja apie šių skraidančiųjų žinduolių ypatingą gyvenimo būdą, apie tai, kad labai daug kenksmingųjų vabzdžių jie sunaikina, taigi yra naudingi žmogui. Į šiuos žygius ateina ypač daug vaikų, paauglių, kuriems įdomu išvysti, kaip tie padarėliai atrodo ir kaip žiemoja. Ta proga paaiškinama, kad reikia juos saugoti, netrikdyti žiemos miego.

Kovo mėnesį baigiame žiemos žygius. Ant Pūčkorių piliakalnio švenčiame Pavasario lygiadienį. Ši šventė žygeiviams labai patinka. Ateina ne vien suaugusių keliautojų, bet ir moksleivių... Senovėje apeigos, susijusios su Pavasario lygiadieniu, buvo labai įdomios. Yra užrašytų nemaža liudijimų, pasakojimų apie tai, kaip tą dieną lietuviai lankė šaltinius, laistėsi – labinosi – vandeniu, uždegdavo naują, pavasarinę ugnį (ją mes kuriame ant piliakalnio). Sūpuokles pakabiname, nes senovėje nuo Pavasario lygiadienio iki Rasų šventės žmonės dažnai supdavosi sūpuoklėse. Tai buvo tam tikras apeigų veiksmas – kad linai, javai geriau derėtų. Prasidėdavo ir kiti pavasariniai lauko žaidimai. Taigi taip metų ciklas ir sukasi, mums keliaujant bei pramogaujant žiemą ir vasarą. Tie žygiai – ne tik ėjimas pasigrožėti gamtos įdomybėmis, o ir žygeivių bei kitų mūsų renginių dalyvių etnokultūrinio akiračio plėtimas. Kartu tai yra geriausias abiejų regioninių parkų pristatymas, tikrų gamtos bičiulių būrio didinimo būdas“, - kalbėjo Nijolė Balčiūnienė.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"