Paieška Ištraukos iš pasakos ,,APIE BALTĄJĮ LIŪTUKĄ“

Margarita  LUŽYTĖ                

Ištraukos iš pasakos ,,APIE  BALTĄJĮ  LIŪTUKĄ“

 

1.

            Samanotas bylojimas

            Nuplazdenęs žiedas

            Pramerkimas akių

buvo gražiausia Baltajam Liūtukui šiame pasaulyje.

Ir todėl jis taip budriai ir taip tykiai tai saugojo.

 

2.

Pasaka Baltajam Liūtukui

 

Per grumstus išdygs švelni žolė

Nuo sausų šakų pakils šiaudiniai paukščiai

Sužibės ant senovinės tuščios taurės keistai atsiradusi ašara

Debesimis nuplauks iš kažkur užšokęs žodis

Pievon nusileis purus, skaidrus kamuoliukas-

                                    žaisti ( gal gyvas?..)-

kai ištirps, subyrės ledinės skulptūros –

nuo tavo žingsnių, svajonių, tikrumos,

nuo stebukliškų įžvelgimų...

 

3.

Baltasis Liūtukas mėgsta atsigulti

                        ant balto sniego...

sniege miegoti... Ir šilta....

Kur jis miegos, kai sniegas ištirps?

Visur: ant žemės, žolėje, baloje, ant akmens...-

jei lauke. Bet jis pageidaus likti kambaryje.

Jam ten geriau. Jis tik išeis pabėgioti,

bet ir tai stengsis- tarp žvaigždžių...

 

            O sniegas pasiilgs Liūtuko,

            jo baltai apgaubiančių karčių

            ir skraidžių sapnų.

 

Ir dar Liūtukas mėgsta

žiūrėti į baltus lapus...

 

                                   

4.

Erškėtis: būta

 

Erškėtrožė pražydo baltai.

Po žiedų - buvo baltos uogos.

Pabalo spygliai, jie greitai traukėsi,-

kol virto... šerkšno lapukais, kurie

nuo artėjančio judesio - nubyrėjo...

Argi ji tebėra erškėtrožė?..

 

            Tai buvo jos pasaka,

            skirta Baltajam Liūtukui,

            kuris kai kada čia pražingsniuodavo.

            ---

      Dabar ji visada taip žydėjo.

      Liūtukas džiaugėsi šiuo keistu krūmu,

nors nežinojo, kaip jį vadinti.

O vardo kviesti jisai nedrįso.

Neskubino.

 

            Vėjas mėgo šakų baltus žiedlapius,-

            žaidė, pūgavo.

            O rudenimis ateidavo Burtininkas

            ir rinkdavo nuo krūmo baltas uogas.

            Sakė: uogienei ir stebuklingom arbatom.

 

5.

Baltasis Liūtukas

kasvakar kurdavo pasakas

arba surasdavo jas -

lengvai,

lyg vėjukas jis būtų -

lelijoj vandenų, uogoj miškų,

lape baltame, debesy naktiniame,

kažkieno delne arba letenoj...

Ir siųsdavo pasakas

su vėlyvais paukščiais:

jų giesmėj ir pūkuos,

jų sparnuotoj tyloj -

tolimai artimiems

Karaliams.

 

6.

Kai nukris, nubyrės

            kas buvo – pasirodo -

                        nereikalinga,

kai šilumoj, netikėtai,

            ant palangės

                        sužydės raktažolė,

kai suprastas bus

            kiekvienas žmogaus pavidalas

                        ir jų pasauliai,-

 

būsi, tikrai būsi

            baltu akmeniu, ant kurio

                        Baltasis Liūtukas

                                    pasidės galvą.

 

10.

Budrus buvo Baltasis Liūtukas - laiku pamatė

sklendžiantį juodą vanagą.

 

Nuvijo jį...Apsaugojo, apgynė: tų trijų

bjauriųjų ančiukų, buvusių upės pakrantėje,

gviešėsi plėšrūnas. Tėvai būtų gynę... Bet apsaugoti

privalo jis: kad niekam kitam netektų kovoti...

Išvadavęs nuo grėsmės Karalių žemę,

Liūtukas Baltasis uždainavo:

            apie sniegą ir uogas,

            apie pušį ir paukštį,

apie ranką ir pūką,

žingsnius ir aidą,

bangas ir spindesį...

Beveik negirdimai... su vos juntama tylos muzika-

ji atsiliepė.

 

Jis dainavo pirmą kartą gyvenime.

 

15.

Beištirpstantį sniegą Baltasis Liūtukas surinko ir iš jo išaugino pievelę snieguolių. Į baltus gėlių lašus jis sudėjo tos žiemos pėdeles, lietimus, plevenimus... o verpetėlius - į žydėjimą, į ištartį, į žingsnį...

Skambėjo, virpėjo, spinduliavo baltieji lašai.

Baltasis Liūtukas dažnai ateidavo jų apžiūrėti. Retkarčiais kam nors- pavargusiam ar ilgai neradusiam - duodavo po baltą gėlelę... o laše būdavo- ko ieškota...

Persodinęs jas į mažas stiklines vazeles, snieguolių jis atnešdavo ir Karaliams,- kai jiems ko nors labai pristigdavo: gal vilties, gal laimės, gal išminties, gal ašarų, šviesos, žodžių, spalvų, gal tikrumos, ramybės, šilumos... Baltieji lašai turėjo savyje visko.

Liūtukas Baltasis sau nepasiėmė nė vieno lašo. Tik prižiūrėjo baltąją pievelę - pievelę iš pačios geriausios žiemos.

 

16.

Viena diena

 

Labai ankstų rytą prie Baltojo Liūtuko atskrido paukštukė ir čiulbėjo čiulbėjo. Iščiulbėjusi- nuskrido.

Rytinės giesmės aplieta buvo visa Liūtuko diena. Kiekvienas jo žingsnis, šuoliukas, mirksnis tarytum skendėjo, plūkuriavo garsų vilnyse.

Jis keliskart apžingsniavo savo valdas. Parvedė namo paklydusį mažą šuniuką. Pririnko senelei pilną pintinę obuolių. Atnešė aktorei vėjo nusviestą skrybėlę... Apklojo, paliejo, nuravėjo... Daug daug darbų ir niekelių atliko.

Po pietų viename takelyje Baltasis Liūtukas sutiko Karalių. Jie kalbėjosi. O išvydę netoli augančias pakibusias gervuogių uogas, abu ėmė jas rinkti. Pavalgę- rinko jas į ką besugalvodami.

Parėję namo pas Liūtuką, jie kepė gervuogių pyragą. ,,Parneški visiems: Karaliams, Karalienėms... gervėms“,- padavė Liūtukas. Jie abu nė neparagavo.

Bet dar Karalius Baltajam Liūtukui dainavo. Ilgai ir gražiai- kaip niekada!- dainavo. Liūtukas, jo karčiai virpėjo iš nuostabos, iš susižavėjimo... O paskui jiedu tylėjo... Akys Liūtuko iš lėto užsimerkė... Karalius išėjo, nešinas nelengvu pyragu. Apžingsniavo žemes, apžiūrėjo, ar viskas gerai,- nešulys netrukdė.

Ir parnešė visiems negirdėto, nematyto, neragauto gardumo pyragą.

Tik Baltasis Liūtukas liko pyrago šio burnoj neturėjęs.

                                               

2005

 

Komentaras.

Parašiusi kūrinėlį, sužinojau, kad baltieji liūtai, pagal afrikiečių mitologiją, yra dievų pasiuntiniai. Jie - visų gėrybių simbolis.

O gamtoje - tai labai reta rūšis. (Bet jie - ne albinosai.)

 

 

Dvi ištraukos iš pasakos  ,,KUR  BURTIŠKI  TAKAI“

 

26.

Tąryt atsikėlusi Fėja neužsigaubė marguoju apsiaustu, neapsimovė baltųjų pirštinių, neužsidėjo nendrinės skrybėlės - atsisakė visų šių rūbų, turinčių stebuklingųjų galių. Dėvinti vien paprastute plona suknele išėjo, net be savo lazdelės- neturėdama ničnieko, kas ją saugotų. Vienplaukė, lengvomis medžiaginėmis beveik-šlepetėmis. Ir burtais jokiais nesigynusi.

Ėjo tądien toli.

Atšiauriausioje giraitėje buvo Liepsnų aikštelė, kurios viduryje augo Pasakiška gėlė- ji nebuvo stebuklinga, o tik pasakiška. Ją galima buvo skinti,- jeigu pasieksi. Nuskinta ji vėl ataugdavo - kitam skynėjui... Jos ir siekė Fėja. Tik turėjo pereiti Liepsnas.

Ir ji tai padarė... įžengė... ėjo... Siauroje nišoje surado gėlę, nuskynė... išsinešė... Apdegusi, taip... Bet paskui ji dar pasiekė Gyvąjį ežerą. Jame išsimaudė- gėlę tada saugojo atskridęs erelis.

Atgavusi jėgas ir žmogišką išvaizdą, Fėja iškeliavo atgalios.

Ji parsinešė Pasakišką gėlę. Padėjo ten ir taip, kad niekas ničniekas jos kambaryje neprieitų ir nerastų... Niekas kitas. Gėlė priklausė tik Fėjai.

 

36.

Vakarėjančioj prieblandoj parėjęs namo ir jau verdamas  laukujas duris, Burtininkas pamatė ant palangės užšliaužusią sraigę,

- Ar ko ieškai, sraige?

- Atėjau paklausyti Bardo.

- ...

- Ar pavėlavau?

- Taip... Jis išėjo. Bet vėl ateis... Aš tave nunešiu prie jo Medžio. Galbūt lapuose dar išgirsi jo muziką. Klausykis... O paskui sulauksi ir Bardo.

Burtininkas paėmė sraigę į delną ir atsargiai nunešė ją prie Medžio.

Sraigė savo namelyje turėjo kažkokį švytintį mažutį tarsi-akmenėlį- jis švietė per namelį, spinduliavo, net šildė... Neklausė Burtininkas, kas tai. Jam nereikėjo klausti.

Padėjo jis sraigę ant Medžio kamieno. Ji įsikibo ir laikėsi...

Burtininkas antrąsyk parėjo namo... Bet ar tikrai? Ar vėl ko nors neišvys šalia durų?.. Gal dar kas bus pavėlavęs?..

 

Ištraukos iš knygos:

Lužytė  Margarita. Takai: pasakos ir fantastika.- Šiauliai: Saulės delta, 2006.- 84 p., iliustr.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"