Paieška Botaniniai maršrutai Latvijoje

Botaniniai maršrutai Latvijoje

Sigita Sprainaitytė

 

Po 14 metų pertraukos liepos mėnesį Daugpilyje (Latvija)vyko 22-oji Pabaltijo botanikų konferencija–ekspedicija, sukvietusi apie 100 dalyvių iš visų trijų valstybių. Renginio metu apsikeista naujausiais tyrimų rezultatais bei patirtimi, aplankyta gamtiniu ir istoriniu požiūriu įdomių vietų Daugpilio ir gretimuose rajonuose. Iš to, kas pamatyta, galima sudėlioti visai neblogą botaninį maršrutą – besidomintiems būtent augalija. Konferencijos dalyvius į žygius lydėjo Uvis Suško (Daugpilio universitetas) ir Ivaras Kabucis (Latvijos gamtos fondas).

 

Mažoji Sigulda

 

Netoli Ilūkstės miestelio, vaizdingame ledyno išgraužtame klonyje, Daugpilio pedagoginio universiteto rūpesčiu įrengtas miško pažintinis takas „Mažoji Pilskalnės Sigulda“. Apie 5 km jis kyla stačiais raguvos krantais, leidžiasi į išdžiūvusių upių vagas, pasiekia nedidelius ežerėlius užpelkėjusiais krantais. Klonio šlaitai apaugę vešliu mišriu mišku, įspūdingi dideli ąžuolai atitverti tvorelėmis, o jau išpuvę ir nulūžę kamienų likučiai išmoningai perdirbti į miniatiūrinius namelius.

Ant seniausių medžių žievės pavyksta aptikti samanas plunksnines pliusnes – tai retas senų, brandžių medynų indikatorius. Ūksmingus šlaitus ištisai dengia blakstienotųjų viksvų sąžalynai. Latvijoje tai saugomas augalas, o Lietuvoje kol kas laikomas apyrečiu, nors radviečių nėra daug. Šviesesnėse aikštelėse įsikūrusi plaukuotoji jonažolė – abiejose valstybėse saugomas augalas. Nusileidus prie užpelkėjusių ežerėlių, pasitinka pelkinių viksvameldžių sąžalynai. Lietuvoje ši rūšis dar nėra aptikta, tačiau labai tikėtina, kad galėtų augti. Kai kuriuose vandens telkiniuose gyvena ir jauniklius išperi gulbės. Pažintinis takas palei ežerus įrengtas paprastai, bet kartu labai įdomiai – į minkštą gruntą suleisti statūs medžių kamienai. Kadangi ir vasarą šios pelkaitės neišdžiūsta, toks takas turėtų ilgai tarnauti.

Istorijos paminklai – Pirmojo Pasaulinio karo bunkeriai. Aukštame šlaite jie patikimai užmaskuoti nuo visų pavojų. Dabar storos betoninės sienos tėra kraupus praeities įvykių prisiminimas. Pažintinis takas apsuka ratu ir grįžta į pradžią, kur lankytojams siūlomi įdomūs suvenyrai, dekoruoti vynuoginių sraigių kiautais, akmenėliais bei kankorėžiais.

 

Mįslingas Dvietės upės slėnis

 

Dvietės upės užliejamas slėnis yra didžiausias Dauguvos baseine. Kartu tai – viena iš anksčiausiai apgyvendintų vietų. Čia aptikta 8000 metų senumo archeologinių radinių. Visi jie sukaupti senovinėje troboje; nedidelė ekspozicija aprėpia įvairių epochų daiktinius įrodymus.

Aplinkos sąlygos čia atklydusioms klajoklių gentims išties buvo viliojančios: didelės vandens atsargos, potvynių patręšiamas upės slėnis, seklūs ežerai su daugybe žuvies. Žinoma, kad pelkėtose vietose veisėsi bebrai, briedžiai, tokias buveines ypač mėgo taurai. Įsigalėjus gyvulininkystei, užliejamos pievos pradėtos šienauti, ganomi gyvuliai. Šimtus metų slėnį formavo arklių ir karvių kaimenės, tad visa ekosistema prisitaikė prie jų daromo poveikio.

Arčiau upės vagos ir senvagių iki šiol išlikę retų sibirinių vilkdalgių kerai, nors didžiausius plotus čia užima pelkinių vingiorykščių pievos. Kiek aukščiau grupelėmis išsidėstę paprastieji kardeliai – darželinių irisų pirmtakai, žavintys nedidukais, iki 15 cm ilgio žiedynais. Ant sausų šlaitų karaliauja šiliniai gvazdikai, karlinos, čiobreliai ir kt. Atviros buveinės, kuriose netrūksta vandens, pritraukia gausybę paukščių perėti ir maitintis.

 

Praradimai ir atkūrimas

 

XX a. šiose turtingose ekosistemose įvyko lemiamų pokyčių. Dvietės aukštupys buvo kanalizuotas, o ežerų vandeniu imta laistyti dirbamus laukus. Dėl melioracijos baseinas sukaupia žymiai mažiau vandens. Upėje ir gretimame ežere vandens lygis nukrito net 1 m, o apie 100 ha pelkėtų ežerų pakrančių buvo nusausinta.  

Netekusios daug vandens ir likusios nebenaudojamos, šios ekosistemos ėmė sparčiai keistis. Išvešėjus aukštoms žolėms ir krūmams, išnyko kai kurios būdingos augalų ir gyvūnų rūšys. Siekiant išsaugoti tai, kas dar liko, 2004 m. paskelbta Natura 2000 teritorija. Tačiau svarbiausia, kad atgyja žmonių susidomėjimas. Vis daugiau savininkų pradeda apleistas pievas tvarkyti, o kiti užleidžia savo žemes laukinių arklių ir taurų palikuonims.

Siekiant atkurti natūralią vandens kaupyklą ir gyvąjį filtrą, užverčiamos senos irigacinės sistemos. Šia linkme dirbama nuo 2006 m. kartu su partneriais iš Nyderlandų Karalystės. Tai - pasaulinės kampanijos, kuria siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į globalinio atšilimo problemas, dalis. Natūralus, nesuardytas vandens tinklas gali sumažinti neigiamas pasekmes. Dvietės upės pelkynai nuo rimtesnių potvynių saugo žemiau įsikūrusius miestus, per sausras sukaupia didelius kiekius vandens.

 

Dabartiniai slėnio šeimininkai

 

Atkūrimo idėją padeda įgyvendinti ir gana egzotiškų gyvulių kaimenė. Čia reikia prisiminti, jog taurai Europoje išnaikinti XVII a., o tarpanai išgyveno iki XIX a. Tiesioginiai laukinių arklių palikuonys atvežti iš Lenkijos ir Dvietės slėnyje karaliauja didžiulėje teritorijoje. Tarpanai laikosi atskiromis grupėmis, kurias sudaro vedlys patinas ir daug patelių. Karvių banda suformuota kryžminant latvių žaląsias su nelepiomis vengrų ir škotų aukštikalnių veislėmis. Galvijų bandoms vadovauja vyriausia patelė, subūrusi savo linijos moteriškos giminės palikuones. Patinai klajoja atskirai. Šiuo metu kaimenėje yra didžiulė genetinė įvairovė. Ateitis parodys, kurios iš jų geriausiai prisitaikys ir išliks gamtoje.

Ganydamiesi ištisus metus, gyvuliai palaiko mozaikišką kraštovaizdį. Jei vasarą išsirenka tai, kas skaniausia, palikdami aukštas, kietas žoles, krūmų ir medžių guotus, tai šaltuoju metu surenka ką palikę. Žolėdžiai geba suvirškinti netgi plonesnes krūmų šakeles bei nulaupytą žievę. Dvietės slėnio šeimininkams sunkiausias metas yra žiema, kuomet ne visi išgyvena, tačiau žmonės į natūralų atrankos procesą nesikiša. Kritę gyvuliai atitenka lapėms, ereliams, šernams. Kartais kaimenę aplanko vilkai, tačiau tai tikrai nėra jiems lengvai prieinamas grobis.

 

Išsaugotas etnografinis kaimas

 

Dauguvos meandrų gamtos parkas apima įspūdingą 25 km ilgio šios upės atkarpą. Maršrutas prasideda senomis kapinaitėmis bei piliakalniais su gynybinių statinių likučiais. Sausi kalvų šlaitai raudonuoja kvapniomis žemuogėmis, pakriaušėse kaip prisėta perkūnropių. Ypač įspūdingi mėsingi jų žiedynai, nors žydi ne taip dažnai, nes sėkmingiau dauginasi vegetatyviniu būdu. Peršokus piliakalnius, atsiveria nuostabus vaizdas į Dauguvos upę – ji čia suformavusi apie 50 m gylio slėnį.

Prie upės prisišliejęs etnografinis Slutiškių kaimas, labai nuošalus, todėl išsaugota savita slaviška architektūra. Medinių namų langinės ir durys dekoruotos puošniais raižiniais. Rūsiai įkomponuoti namo gale, o jų skliautas – akmeninis. Tokioje neįprastoje aplinkoje prieš keletą metų buvo filmuojamas populiarus latvių serialas. 1980 m. čia dar gyveno 30 latgalių ir rusų sentikių šeimų, o šiuo metu belikę vos kelios, dauguma trobų naudojamos kaip vasarnamiai. Nepaisant to, būtent čia kilo protesto banga prieš naujos hidroelektrinės statybą. Į šią kovą įsitraukė daugybė žmonių ir jiems pavyko sustabdyti projekto įgyvendinimą. Atlikus detalius teritorijos tyrimus, aptikta daugybė gamtos ir kultūros vertybių, todėl pergalę vainikavo saugomos teritorijos įsteigimas.

 

Dauguvos slėnio vertybės

 

Palikus kaimą, toliau tenka brautis per pakrančių sąžalynus. Užliejamose teritorijose vietomis atrodo, kad ten kažkada buvo suplūktas puikiausias grindinys, tačiau, pasirodo, tai vandens ir ledo darbas. Tarp akmenų rausvus žiedynus iškėlę laiškiniai česnakai – labai reti užliejamų pievų augalai tiek Latvijoje, tiek Lietuvoje. Liepos mėnesį – pats jų žydėjimas. Greta karpažolių sąžalynų išsidėstę pavieniai pakrantiniai debesylai. Juos išplatina tekantis vanduo, todėl paprastai aptinkami palei upes, kitose buveinėse pasitaiko rečiau. Vienas iš rečiausių Dauguvos gamtos parko augalų - vaistinė raitinytė. Iš viso saugomoje upės atkarpoje užregistruotos 32 saugomos augalų rūšys. Statūs šlaitai apaugę spygliuočių miškais – tai sudaro šiaurietiškos gamtos įspūdį, juolab, kad iki didesniųjų miestų daugiau kaimų ir gyvenviečių nėra. Upės vingiuose, kur šlaitus išgraužusi stipri srovė, atsiveria atodangos.

Jei įspūdžių dar ne per daug, į Dauguvą galima pažvelgti iš 18 m. aukščio bokšto, įrengto Vasargėliškio kaime. Baigiant kelionę, vertėtų užsukti į tylias Ilūkstės kaimo kapinaites, kur ilsisi vienas pirmųjų šio krašto botanikų lietuvis Juozapas Fedaravičius, gyvenęs XVIII–XIX a. sandūroje. Jo kapą su autentišku kryžiumi surado Daugpilio universiteto darbuotojai ir dabar jį nuolat tvarko, prižiūri. Padėjus spalvingą lauko gėlių puokštę, metas atsisveikinti su svetingais šeimininkais. Simboliška gumbuota lazda perduodama estams – jie organizuos kitą Pabaltijo botanikų susitikimą.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"