Paieška Semiramidės sodai sekvojų viršūnėse

Semiramidės sodai sekvojų viršūnėse

Zenonas BUTKEVIČIUS

 

Tianšanio kalnuose, prie pat didžiulio ledyno, buvo, o gal ir tebėra mažytis jaukus kampelis, kurį vadindavome Rojaus sodu. Tai įdubimas tarp uolynų, kuriame augo žemumų medžiai, įvairūs kiti augalai, žydėdavo margiausios gėlės. Pagal nerašytą susitarimą visi kalnų turistai jį saugodavo kaip mažytį stebuklą. Ir štai neseniai sužinojau, kad tokių mažų stebuklų galima atrasti milžiniškų medžių – sekvojų viršūnėse. Tą paslaptį atskleidė botanikas iš Kalifornijos Humboldto universiteto Stivas Sailetas. Pasinaudodamas alpinistų inventoriumi jis užsiropštė į daugiau kaip šimto metrų aukštį, kur išsikeroja sekvojų šakos, ir čia aptiko savitą gamtos pasaulį.

Atrodytų, koks gali būti savitas pasaulis kažkur aukštybėse tarp medžių šakų?

Daugelio sekvojų viršūnes nulaužia vėjai ir jos ima tiesti šonines šakas, kurių pasidaro tikra raizgalynė. Tos šakos būna gana storos, net iki dviejų metrų apimties. Per ilgesnį laiką ten sukrenta smulkesnės šakelės, spygliai ir susidaro net metro storumo labai derlingo komposto sluoksnis. Štai tada ir prasideda to naujo pasaulio kolonizavimas. Pirmieji įsikuria paparčiai. Savo šaknimis jie sukuria įdomią drėgmės kaupimo ir saugojimo sistemą. Taigi ten, padangių soduose, būna gana drėgna. Ir šilta.

Stivas Sailetas, patogiai įsitaisęs ant šakų, gali gulėti, ilsėtis ir kartais net valgyti bruknes, kurių sėkleles atnešė paukščiai. Ten net iki dešimties metrų aukščio užauga bukų medžiai. Paparčių sąžalynuose šliaužioja moliuskai, po dirvą rausiasi sliekai. Ten aptikta net smulkiųjų vėžiagyvių, tokių pačių, kokie gyvena ant žemės esančiose ežeruose ar balaitėse. Matyt, kai tos balutės išdžiūsta, vėjas kiaušinėlius užneša ant sekvojų. Aptikta ir stambių gyvūnų, pavyzdžiui, salamandrų. Jos ten užsilipa, kai lyja lietūs, ir tarp papartynų įsikuria visiems laikams. Retsykiais pasirodo ir vietinės voverėlės, kurios ten randa daug maisto. Peri paukščiai, o kai prinoksta uogos, jų suskrenda gana daug. O žmonės, žiūrėdami į tūkstančius metų gyvenančias sekvojas, iki šiol matydavo tik jų milžiniškus kamienus, nė nepagalvodami, jog ten, aukštybėse, juda kruta, mirga marga keisčiausias padangių gyvybės pasaulis...

Beje, amžinai žaliuojančios milžiniškosios sekvojos auga tik nedideliame Kalifornijos pakrantės ruoželyje, netoli San Francisko. Seniausios ir didžiausios sekvojos likusios tik Humboldto nacionaliniame parke, labai vaizdingame kampelyje, kuris vadinamas Titanų giraite. Seniausi ir didžiausi medžiai siekia šimto penkiolikos metrų aukščio, bet jų liko labai nedaug – viso labo vos šimtas penkiasdešimt. Šiandien saugomi kaip didžiausia pasaulio vertybė.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"