Paieška Viešvilės upė atsivėrė žuvims

Dvigubas „Ne!“

Viešvilės upė atsivėrė žuvims

Zenonas BUTKEVIČIUS

 

Pirmą sykį griežtą „Ne!“ nemenka dalis Jurbarko rajono Viešvilės gyventojų pasakė tada, kai išgirdo, jog senąją sugriuvusią užtvanką žadama pertvarkyti, padaryti žuvitakį ir atverti duris praeivėms žuvims – šlakiams, upinėms nėgėms, gal ir žiobriams.

Mat labai rūpėjo krioklys, kuris vasarą tikdavo maudynėms. Be to, kaip kad paprastai mūsuose būna, iš karto kilo įtarimų: kažkas nori pasipelnyti. Ar iš dangaus nukrito kažkokie geradariai, kurie, iš pačių viešviliečių pinigų neprašydami, jiems kažką siūlo, jų miestuką žada padaryti gražesnį, patrauklesnį? Na, vokiečiai ir siūlo, ir kai ką duoda, bet taip jau išėjo – jų tėvų protėvių čia gyventa, štai ir globoja senąją gimtinę. O čia – ne vokiečiai, bet lietuviai. Siūlo kažką, o tas kažkas beveik milijono vertas. Ne, čia bus koks sukčių projektas...

Gamtos paveldo fondo direktorius Gediminas Raščius ir Viešvilės seniūnas Valentinas Kucinas tų dienų prisiminti jau nebenori. Kalbėjosi su žmonėmis, seniūnijoje brėžinius demonstravo, kaip gražiai ir pati užtvanka, žuvitakis, visa aplinka atrodys.

- Ne! - sakė žmonės. - Tų brėžinių nesuprantame, be to, nupiešti daug ką galima.

Tada G. Raščius Vilniuje sukūrė ir į Viešvilę atvežė kompiuterinį rekonstruotos užtvankos vaizdą.

- Ne! Kompiuteriai dar gražesnių vaizdų moka sukurti. Tegul lieka viskas, kaip buvo – sugriuvusi užtvanka ir krioklys.

...Vis dėlto šiandien žuvitakis jau laukia atplaukiančių žuvų. O Viešvilės vaikai spėjo pakrykštauti iš džiaugsmo po naujuoju kriokliu, nors vasara jau ėjo pabaigon.

*  *  *

- Žinoma, turbūt svarbiausia – idėja: jei gera, į ją atsispyrus galima padaryti neblogą darbą, - sako Gamtos paveldo fondo direktorius G. Raščius. Kai dabar žiūrime atgal, aiškiai matome, jog Viešvilės upė prašyte prašėsi dėmesio. Viešvilė – ichtiologinis draustinis. Upė lyg ir nedidukė, vos 22 kilometrai, bet net 16 kilometrų vingiuoja per Viešvilės valstybinį rezervatą. Ir pagal kitus požymius ji atitinka JT vystymo programos bei Pasaulio aplinkos fondo projektą „Biologinės įvairovės išsaugojimas Lietuvos pelkėse“, taip pat lašišinių žuvų išteklių atkūrimo ir apsaugos programai, kurią patvirtino mūsų Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijos. Žodžiu, galėjome eiti žinodami, jog bus į ką atsiremti. Taip ir padarėme.

...Kai šiandien pagalvoji, bepigu buvo grafams Tiškevičiams, Oginskiams, Zubovams ar kitiems žemvaldžiams: šiandien sumanei ką nors statyti, gali nors ir rytoj pradėti. Taip atsirado puikūs rūmai, parkai, kuriais ir dabar didžiuojamės.

Šiomis dienomis tiems grafams būtų ašarų pakalnė – projektai, jų derinimas trunka metų metus. O paskiau dar ir vietos gyventojai ateina su šakėmis: ne, neleisime!

Panašiai atsitiko ir su Viešvilės užtvankų pertvarkymu. Pagal tuometines statybų kainas (2002–2003 metai) Gamtos paveldo sudarytoje sąmatoje abiejų užtvankų pertvarkymui buvo numatyta 20 tūkstančių dolerių. Ir net su atsarga, atsižvelgiant į galimus valiutų kurso pasikeitimus ir darbų įkainių didėjimą. Ir tų pinigų būtų užtekę, jei darbus būtų buvę galima pradėti išstyk. Tačiau biurokratinis maratonas labai užtruko, todėl Gamtos paveldo fondui iš savųjų sukauptų finansavimo šaltinių pavyko pastatyti tik vieną žuvitakį.

- Antrajam rėmėjų ir lėšų pradėjome ieškoti visur, kur tik galėjome. Ačiū Dievui, Žemės ūkio ministerijos Žuvininkystės departamento finansuojamų projektų sąraše atsirado mažytė „skylutė“, į kurią buvo galima „įgrūsti‘ ir mūsų žuvitakį. Dar svarbiau – tą idėją palaikė Jurbarko savivaldybė, - pasakoja G. Raščius. – Ir štai darbai pagaliau baigti.

*  *  *

Viešvilės valstybinis gamtos rezervatas apima nemažą gūdžiosios Karšuvos girios dalį. Tikrai puiki giria.

- Vienas švedų ekspertas įvertino, jog tai tiesiog ideali upės slėnio, šlaitų ir miškų buveinė. Tokių Europoje jau sunkoka rasti, - pasakojo rezervato direktorius Algis Butleris. – Iš tikrųjų, Lietuvoje natūralių upelių liko gal tik keliolika procentų, o Viešvilė – beveik visa pirmykštė. Ir tik už rezervato ribų, arčiau žemupio kažkada buvo pastatytos užtvankos, tvenkinių vanduo suko malūnų girnas, davė jėgos lentpjūvėms. Tačiau užtvėrė kelią praeivėms žuvims į jų nerštavietes.

- Ar dabar senąjį kelią iš Nemuno į Viešvilę dar prisimena koks šlakys?

- Žvejai tvirtina, jog kartais matydavo atplaukančius arčiau užtvankos. Užsuka ir upinės nėgės, neršto vietų ieškodamos. Na, upėtakiai nuo seno gyveno ir dabar jų yra. Bet turime vilčių, kad, pastačius žuvitakius, reikalai pasikeis. Prieš trejetą metų Lietuvos valstybinis žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centras aukščiau užtvankų pradėjo leisti jaunus šlakiukus, užaugintus Žeimenos žuvivaisos įmonėje. Šiais metais pirmieji rituoliai jau turėjo iškeliauti Baltijon. Per trejetą ketvertą metų jie ten greitai užaugs ir turėtų atplaukti būtent čia, kur praleido vaikystę. Ir ateityje numatome bent po keletą tūkstančių paleisti.

- Kai kas vis dar dvejoja, ar žuvitakiai iš tikrųjų padeda žuvims, ar jos mielai jais naudojasi? Nors, pavyzdžiui, gerai žinau, kad per Kavarsko žuvitakį žiobriai jau vėl keliauja į Šventosios aukštupį; kalbama, jog kažkas matęs ir šlakių.

- Trumpai galiu pasakyti tik tiek – pavyzdžiui, per paskutiniuosius 15 metų prancūzai pastatė apie 400 žuvitakių ir tuo būdu vėl atvėrė duris žuvims. Šioje srityje jie pirmauja Europoje. Abejoju, ar šitokie darbai ir šitokie pinigai metami tiesiog į balą. Žinote, koks didžiausias nesmagumas persekiojo nuo tada, kai pradėjau dirbti rezervate? Labai paprastas – kaip čia taip negerai atsitiko, jog tokia graži upė kaip Viešvilė kirste atkirsta nuo visų aplinkinių vandenų, nuo Nemuno ir jo žuvų? Ir štai dabar ji vėl susijungė.

...Žuvitakius statė UAB „Kavesta“, jau turinti nemenką tokių darbų patyrimą, juos projektavo žinomas hidrotechnikos įrenginių specialistas Gediminas Lietuvininkas. Vilniečiams jo darbas turėtų būti gerai žinomas – tai visa vandenų sistema Belmonte. Viešvilės žuvitakis padarytas atviras, sumanytas taip, kad galėtų būti ir linksma maudyklė, ir laiptai žuvims į viršų. Tačiau skaitydamas naudojimo prognozes radau parašyta: „Kadangi žuvų migracijos (neršto) ir rekreacinis sezonai nesutampa, Viešvilės žuvitakį bus galima naudoti kompleksiškai. Įrengta maudykla (tapatinama su žuvų poilsio baseinu), taip pat besimaudantiems pastatyta vandens kaskada.“

Štai čia kai kas gali ir nesutapti. Nemuno žemupyje lašišos, šlakiai pasirodo labai anksti, vasarai baigiantis. Dar būna pats maudymosi įkarštis. Todėl labai galimas dalykas, jog vingiuotoje šniokščiančio vandens vagoje pro čia besiturškiančius vaikus aukštyn brausis gražios didelės žuvys. Na, gal šiek tiek perdedu – gal brautis nesibraus, pataikys, kol atsiras ramesnės valandėlės, bet kils aukštyn, o į jas bus galima žiūrėti, nes užtvanka – pačiame miestelio centre.

Toks vaizdas – tikras smagumėlis!

Bet jau dabar viešviliečiams pavojinga užduoti tokį klausimą: gal norėtumėte, kad vėl viskas būtų po senovei? Griežtas antrasis „Ne!“ garantuotas, o pamėginus ardyti užtvanką gali baigtis labai liūdnai...

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"