Paieška Fantastiškieji žvėrys (9)

Fantastiškieji žvėrys (9)

Romualdas KALONAITIS

Sfinksas

 

Atmenate – dar ne taip seniai pakelėse būdavo gausu žvėrių skulptūrų. Stirninai, išdidžiai atvertę galvas, žvelgia į laukų platybes ar į miško tankmes. Briedžiai dar aukščiau pakeltom galvom. Gal ir gipsinis stumbras kur nors vaikus gąsdino, nors man užeiti stumbro skulptūros neteko. Nežinia, ką galvodavo briedžiai ir stirninai, matydami save taip pagerbtus ir dar nudažytus blizgančiais aliuminio dažais...

Tačiau jie veikiausiai sprogtų iš pavydo, išgirdę, kad kažkur Egipte kažkada kažkas iš vientiso akmens išbeldė didžiausią statulą iš visų, kokių kada buvo pastatyta žvėriui. Ne bet kokiam žvėriui – sfinksui. Jau pats jo vardas suspengia ausyse. Dar nematęs paveiksliuko, jau galvoji: čia tai gera velnio išpera! Ir dydis tos akmeninės išperos pasibaisėtinas – penkiasdešimt septyni metrai ilgio (su uodega) ir dvidešimt aukščio.

Kai pasižiūri į paveiksliuką, širdis atlyžta. Iš esmės, nieko baisaus. Sėdi sau toks padaras liūto kūnu, surietęs letenas, ir vėpso į rytus. Veidas žmogaus, be to, gana inteligentiškas – nei per daug kvailas, nei per daug protingas, pati norma. Iš senų raštų išgvildenta, jog tam akmeniniam sfinksui skulptoriai iškalė faraono Chefreno veidą. Gal ir tiesa, nes sfinksas kupinas savotiško karališko stoto. Tačiau daug pūstis tam keturkojui faraonui nederėtų, nes jam jau numušė nosį.

Smėlingą Egipto žemę tie padarai, matyt, ypač buvo pamėgę. Senovėje ten kas trečias žingsnis rikiavosi sfinksai – tai eilėmis prie šventyklų it anais laikais Lietuvoje ubagai prie bažnyčių, kiti vėl šen bei ten. Vieni žmonių galvom, kiti - avinų, treti - jaučių. Vis dėlto tikrasis sfinksas – tai liūtas su žmogaus galva. Nesupaisysi, iš kur tie sfinksai metėsi egiptiečiams fantazijon. Rimti mokslo vyrai šneka, kad ši garsi ir romantiška būtybė gimė dėl paties kvailiausio atsitikimo. Atseit, didžiųjų piramidžių statytojai, apžiūrėję niekingą uolą tarp savo statinių, nusprendė, kad ji panaši į liūtą. Ir iškalė iš uolos liūtą. O kad faraonas apmokėtų jų tuščią darbą, įamžino ant liūto pečių faraono galvą. Pavyzdys buvo užkrečiantis, ir sfinksų priviso aibė. Dideliais darbais tie Egipto sfinksai nepasižymėjo. Vienintelė jų pareiga, atrodo, buvo saugoti šventus pastatus bei kapus nuo plėšikų. Puikiai žinome, kad sargai gerai moka vieną triūsą triūsti – snausti. Užtat ir sfinksų daugiausia tokios miegūstos, tingios veidų išraiškos. Enciklopedijose jie vadinami paslaptingais ir susimąsčiusiais. Štai kaip nesunku snaudulį palaikyti mąstymu.

Pro tokius snaudžiančius sargus plėšikai turbūt ne tik praeidavo, bet ir vežimais pradardėdavo. Tad nieko sfinksai ir neišsaugojo. Archeologai tą gerai žino. Faraonų kapai ir šventyklos nusiaubtos, išvogtos. Net pats didysis sfinksas niekam baimės neįvarė, nes jo saugomos piramidės taip pat rastos tuščios. Beje, numušta didžiojo sfinkso nosis, žiūrėk, gali liudyti, kad mūsų žvėris bandė kažkam kelią pastoti. Tai nėra labai bloga kovos baigtis, nes, kaip mename, baziliskams, vilkolakiams ir kitokiems veikėjams po įvairių kovų tekdavo kraustytis į aną pasaulį.

O kuo paaiškinti, kad mūsų taikūs nejudrūs sfinksai turi tokį šiurpų vardą? Juk graikiškas žodis „sfinksas“ reiškia „smaugikas“. Nepelnyta šlovė, kaip dažnai pasitaiko gyvenime. Egipto sfinksai, visų snaudalių pavyzdžiu, buvo geraširdžiai. Tarp jų nagų praeivis galėjo ramiai snausti. Tarp didžiojo sfinkso letenų ir snaudęs kažkurio faraono sūnus. Ir susapnavęs patį sfinksą, kuris pavadinęs princą savo sūnumi ir (už šį komplimentą) liepęs faraonui nuvalyti smėlį, suneštą apie jo pilvą. Jaunuolis prabudęs nuvalė smėlį, gana greit palaidojo savo tikrąjį tėvą, ir tapo faraonu. Nenorėdamas, kad kam nors kitam prisisapnuotų panašūs sapnai, naujasis faraonas aptvėrė sfinksą tvora. Tvora, aišku, po kurio laiko sugriuvo. Tik sfinksas liko toliau rymoti.

Senovės graikai, suprasdami, kad Egipto sfinksus vadinti smaugikais tiesiog negražu, bandė pasiteisinti visokiausiomis įtartinomis istorijomis. Jie iš piršto išlaužė legendą apie kažkokį sfinksą (jau ne akmeninį, o gyvą), kuris šlaistęsis apie Egipto miesto Tebų vartus, kibęs prie į miestą traukiančių žmonių ir vis klausinėjęs: kas visų ilgiausias ir visų trumpiausias pasaulyje? Klausimas buvo suktas. Niekas negalėjo susigaudyti, ko tam žvėriui reikia, ir sfinksas pasmaugdavo neatsakiusius į jo klausimą žmones. Taip į miestą niekas negalėjo įvažiuoti. Vis dėlto ir sfinksas susidūrė su gudresniu už save. Tūlas Edipas pasirodė horizonte ir, išgirdęs klausimą, atrėžė: „Laikas! Laikas visų ilgiausias ir visų trumpiausias pasaulyje.“ Sfinksą ištiko infarktas.

Panašų sfinksą nedorėliai graikai buvo įtaisę kitų Tebų (esančių Graikijoje) apylinkėse. Jis taip pat pastodavo kelią žmonėms klausimu: kas ryte vaikšto keturiom, dieną – dviem, vakare – trimis kojomis? Kol jis taip siautėjo, į Tebus atkeliavo tas pats Edipas ir iškart sumojo, kur lenkia sfinksas. „Žmogus“, - atsakė Edipas. Nugalėtas sfinksas garbingai nušoko bedugnėn, ir tvarka buvo atstatyta. Beje, abu šie įkyrieji sfinksai buvo moteriškos giminės, t. y. sfingos (kaip ir reikėjo įtarti). Belieka pridėti, kad sfinksų turėjo ir kitos senovės tautos: šumerai, hetitai, etruskai, arabai. Iki mūsų šalto krašto sfinksai, berods, nenusikasė. XIX amžiuje romantikai bandė atgaivinti sfinksų padermę literatūroje ir paveiksluose. Išėjo nekaip – kažkokie mažakraujai žvėrys... Paguodai zoologai sfinksais pavadino vieną drugių šeimą.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"