Paieška Ištrauka iš knygos „Kiek sveria siela“

Filomena TAUNYTĖ

Ištrauka iš knygos „Kiek sveria siela“

 

Genetinės ligos

 

Jeigu mokslininkai nebesusitaria vertindami kai kurias ligas (ar jos bakterinės ar paveldėtos), nebelieka nieko kito, kaip tik atsigręžti į nemirtingą mokytoją senovę ir pasidomėti, kaip mūsų protėviai atpažindavo ir  kovodavo su paveldimomis ligomis. Tuomet be jokių debatų ir didelių mokslų taps aišku, kas dedasi kai moters organizme, užsimezga nauja gyvybė, turinti perduoti ateities kartoms savo, vyro bei jų abiejų senelių, prosenelių pagerintas, bet neretai ir  pablogintas savybes. Žinodami, kad liga dominuoja virš sveikatos, labiau rūpinsimės savo vaikais, galinčiais paveldėti ar turėti palinkimą kuriai nors mūsų giminės ligai.

 

Žvynelinė (psoriazė)

 

Apie ją šiek tiek rašiau ankstesnėse savo knygose, tačiau dabar esu drąsesnė šį bei tą daugiau žinau. Todėl noriu kai ką pridurti. Tai vis dažniau pasitaikanti vadinamoji odos liga. Medicininėje enciklopedijoje perskaičiau, kad psoriazė - užkrečiama odos liga. Lyg ir kažkokią bakteriją rado. Kvailiau pašnekėti (ir dar enciklopedijoje) neįmanoma. Kur ir kada kas psoriaze užsikrėtė? Gali visą gyvenimą gulėti su sergančiu psoriaze, ja nesusirgsi ir jokios bakterijos neatsiras. Tačiau vaikai, paveldėję taip sergančios mamytės ar tėvelio palinkimą, netgi patys nesusirgę, gali perduoti psoriazę savo vaikams, o šie savo - ir taip nesibaigiančiai. Lietuvos kaimuose (be jokių mokslinių tyrimų) jau prieš šimtus metų įsakmiai patardavo nekurti šeimos su asmeniu, kurio šeimoje buvo susirgimų žvyneline, silpnaprotyste, įgimtu aklumu, kurtumu, žemažiūryste ar nevaldomu palaidumu (dabartine kalba - seksualumu).

Japonai žino, kad psoriazė - ne odos, o bendras paveldėtas organizmo susirgimas dėl (pirmiausiai) kepenų, kasos (o galiausiai – inkstų) darbo sutrikimo. Vėlgi kalti fermentai. Psoriazė nyksta vasaros metu, nes tuomet daugiau valgoma žalumynų, daugiau būnama saulėje, lauke, vaikščiojama basomis. Visokios žuvytės ir lakstymas į Izraelį, kad ten šventuose vandenyse esančios žuvytės nuėstų žvynus, yra tik mechaninė pagalba. Toks pasivažinėjimas rodo gerą sergančiojo finansinę (labiausiai nereikalingą tos ligos gydymui) padėtį. Tačiau Izraelyje gijimui padeda ne tik žuvytės, bet ir kitoks nei namuose maistas, daug tą kraštą šildančios saulės spindulių, didelis tikėjimas pasveikimu. Visuomet esant įgimtoms enziminėms ligoms (virškinimo sutrikimai) padės protingas maisto derinimas, todėl tinka Šeltono patarimai, pasninkai. Padeda ir natūralios medicinos centruose siūlomas maisto suderinamumas.

Suaugusiam valingam žmogui, ypač sergančiam sunkia psoriazės forma, vilklige, Reno liga bei daugeliu kitų paveldimų ligų, reumatu (ypač kai jis susiejamas su sąnariais) visuomet padės gyvenimas pagal Bregą (jo knygą „Badavimo stebuklas“ dar galima gauti knygynuose). Drąsiausiai tvirtinu, kad žvynelinės gydymą pradėjus dešimties dienų susilaikymu nuo maisto (kaip net sveikiems žmonėms rekomenduoja paminėtos knygos autorius) visuomet pasiekiamas geras rezultatas, kuris įtvirtinamas skiriant protingą, ligoniui tinkamą mitybą. Tai patvirtina, kad liga, kaip sako japonai, - ne odos, o vidaus organų (kepenų kasos ir inkstų darbo) nepilnavertiškumas. Ko gero, vėl trūksta kai kurių fermentų arba jų gaminasi nepakankamai. Gydant maistu svarbiausia susivokti: kas ligoniui nesukelia žvynelinės pasireiškimą odoje arba, neduok Dieve, ir sąnariuose.

Psoriazė - nevienodo sunkumo liga, tad nevienodai sunkus jos gydymas. Apie tai šiek tiek rašiau knygoje „9/10 laimės“, todėl nesikartosiu, tačiau tikiuosi, kad šie pastebėjimai pravers. Mes gebame bloginti savo genetiką alkoholizmu, netikusiu gyvenimo būdu, vaistais, paleistuvyste, apie kurios pavojus, gaminant dryžuotus vaikus, rašiau „Septyniose nuodėmėse ir dvylikoje ligų“. Mūsų ištvirkę svingeriai sugeba perduoti savo vaikams prostitučių ligas ir savybes, nors su tomis būtybėmis turėjo tik lytinius santykius.

Žvynelinė paveldima, bet kontroliuojama liga. Bendrų gydytojo ir ligonio pastangų reikalauja sąnarius pažeidžianti žvynelinė. Sergantis nesunkiai, būna stiprus, pajėgus dirbti bet kokį darbą ir, aišku, atėjęs iš senovės draudimas tokiam žmogui nekurti šeimos, nėra tikslingas... Tačiau šeima turi žinoti, kad paveldimas ligas tėvas dažniau perduoda dukroms, o motinos - sūnums. Dera prisiminti, kad draudimas vestis artimiems giminaičiams lieka nepakitęs, nes blogas paveldėjimas, perduotas abiejų tėvų, būna pats dažniausias ir sunkiausias.

Paveldimos ligos, peršokdamos per sveikų žmonių kartas, atsiranda tarsi iš nieko. Šeimoje lyg ir niekas taip nesirgo, tačiau dažniausiai sirgo seneliai ar proseneliai (toje kartoje, dėl sunkaus gyvenimo - badaujant fermentų reikia nedaug - paveldima liga neišryškėdavo).

Psoriazę kartais ima ir apgydo ar sumažina koks žiniuonis - tepalais ar žolelėmis. Viena geraširdė Baltarusijos kaimo žiniuonė, už profesionalią pagalbą jos bėdoje, atskleidė savo receptą psoriazei gydyti. Kiaulės taukus kartu su ajero šaknimis kirviu trinti - kapoti ant geležinio padėklo (kad ir ant plūgo). Kai toks vaistas susimuša į tepalą, statyti į šaldytuvą ir tepti psoriazės pažeistas vietas. Manau, kad yra kur kas geresnių vaistinių tepalų, tačiau vargo žmogui tos moteriškės pasiūlytas tepalas ne toks niekingas, kaip kai kam gali atrodyti. Kiaulės taukai, kaip ir pati kiaulė - artimiausi žmogui. Jos riebalai nesukelia alergijos. Tokį tepalą gali pasigaminti konkretus žmogus. Tepalas gerai suminkština odą, į jį galima įdėti keletą lašų ugniažolės sulčių. Tinka ir odos masažas su medumi, kurį žmogus gali atlikti pats (ir pats nuspręsti, kiek jam toks tepalas tinka). Vienas pažįstamas baltarusės tepalą gyrė, sakydamas, kad jis labai suminkštino odą, o jam, miestiečiui, raunant baloje ajerus, ieškant ugniažolės, atsivėrė kitoks, iki tol nepažintas, bet labai gražus pasaulis.

Nors protingieji japonai žvynelinę nevadina odos liga, tačiau ji pasireiškia odoje. To užmiršti negalima. Per odą iš organizmo šalinamos nereikalingos medžiagos, tokios, kurių nesugeba pašalinti blogai dirbantys vidaus organai, ypač inkstai. Tai odoje pasireiškia išbėrimais, paraudimais, uždegimais, žvyneliais, suragėjimu, spuogais. Odą suminkštinti, pašalinti žvynus bei  sumažinti jautrumą ar niežėjimą padeda teisingai parinkti tepalai. Per odą į organizmą sugeba šiek tiek patekti ir reikalingos medžiagos bei vaistai. Tačiau yra viena homeopatų pastebėta nelaimė. Neretai besistengiant išgražinti odą ji „nuvaroma“ į vidaus organus-sąnarius. Tuomet - blogai .

Gydant psoriazę pilnai badaujant, vandens reikia gerti pakankamai. Jau penktą bado dieną ryškiai sumažėja išbėrimai. Deja, baigus badavimą ir pradėjus įprastai maitintis liga sugrįžta, todėl toks žmogus turi maitintis ir gyventi šiek tiek kitaip. Sergantis žvyneline liga privalo tuštintis du kartus per dieną. Tai apsaugo nuo didesnių žvynelinės ligos pasireiškimų odoje ar, neduok Dieve, sąnariuose.

 

 

Paveldimų ligų gausėjimas

 

Paveldimų ligų kur kas daugiau negu mes manome. Pripažįstama, kad jų daugėja. Kur nedaugės taip geriant,  paleistuvaujant ir maitinantis visokiais modifikuotais produktais. Net pieną gerina pridėdami kalcio. Tai turėtų uždrausti. Prašom nesistengti. Karvės piene kalcio ir įvairių mikroelementų yra tiek, kiek reikia. Karvę ir jos pieną suformavo tūkstantmečiai ir joks verslininkas negali jo pagerinti. Neužtenka ką nors į gerą natūralų produktą įkišus tvirtinti, kad jis pagerintas. Faktiškai - pablogintas, nes ypač sergantis organizmas sugeba pasisavinti tik natūralius produktus normaliais kiekiais. Neginčijamai paveldimas ilgaamžiškumas, žemažiūrystė. Aišku, ne visiems, o tik tiems, kuriems teko tokį tiesioginį paveldėjimą nešantis genas. Tačiau tas, kuris šeimoje „prašoko“ tokio geno nepanaudojęs, jį gali pernešti saviems vaikams, ypač jeigu susituoks su tokio pat geno nešiotoju ar nešiotoja.

Neužmiršiu papasakoto atvejo. Keturiasdešimt penkių metų gydytojas savo kolegas pakvietė vaišėms: “Noriu atsisveikinti. Už mėnesio mirsiu. Tokių laiku mirė mano senelis ir tėvas. Jiems sutrūkinėjo plaučių kraujagyslės.“

Draugai kolegą visapusiškai patikrinę, nerado jo baimės priežasties. Deja po mėnesio pranašystė įvyko. Tai tikriausiai buvo genetinis tos šeimos vyrų susirgimas. Lyg ir jau aptiktas mirties genas. Būna ir kitaip.

Supykusi čigonė labilios psichikos mokslininkui išrėkė prakeikimą: „Mirsi po mėnesio“. Vargšas patikėjo.  Pradėjo liesėti, nustojo dirbti. Nusipirkęs įkapes atgulė laukti nekviestosios. Draugai merdinčiam davė stiprių  migdomųjų. Praėjus mirties terminui atgaivintasis atsigavo ir sako gyvena iki šiol. Čigonių  ir raganų jis vengia, ko linkėčiau ir visiems kitiems...

 

Paveldėjimo kompiuteriai (liguistos šeimos)

 

Taip galima vadinti paveldėjimą nešančias genuose patalpintas medžiagas. Genų priskaičiuojama per trisdešimt tūkstančių, o gal net daugiau (kas gali juos tiksliai suskaičiuoti). Per tokią gausybę visada atsiranda brokas. Nėra žmogaus, kuris neturėtų keliolikos ar keliasdešimt brokuotų genų. Jeigu jo partneris ar partnerė neturi tokių pat genų, vaikeliai dažnai gimsta sveiki. Jeigu abu sutuoktiniai (giminaičiai) ar atsitiktiniai turi vienodai pakenktus genus, vaikelis (iki 25 procentų ar net dažniau) gims su genetine liga. Tokių ligų daugėja dėl mūsų įstatymų netobulumo ir moralės normų nepaisymo. Savo genus gadiname girtuokliavimu, amoraliu gyvenimo būdu ir kitokiomis ydomis. Apie apsigimimus, kuriuos (skatinamos politikų bei išmokų už pagimdytus vaikus) gamina degraduotų alkoholikų šeimos, nekalbėsime. Tegul apie juos galvoja politikai. Gamta tvarkosi pati. Joje palikuonis gimdo tik tvirti patinai ir patelės. Dažnai tokia garbė suteikiama tik vadovaujančiam galvijui ir jo patelei.

Kalbant apie genetines ligas, tenka užsiminti apie ligotas šeimas. Ligos, peršokdamos kartas, atsiranda tariamai sveikų tėvų šeimoje. Mano pažįstamos mamytės sūnus Andrius kaip tik priklausė tokiai keistai ligotai šeimai . Tėvelis sirgo džiova, senelis - žvyneline, senelė - vilklige, berniuko sesuo - rečiausia Morfano liga. Visų šių ligų priežastis - medžiagų apykaitos sutrikimai, kokių tai enzimų stoka. Todėl tai gal vertėtų vadinti panašiomis, tik skirtingai pasireiškiančiomis ligomis. Dietologinis (beveik vienodas) tokių ligų gydymas duoda visai patenkinamus rezultatus (ir supratimą: galima pačiam sau pagelbėti). Hipokratas, medicinos mokslo tėvas, jau prieš porą tūkstančių metų tvirtino, kad žmogaus maistas turi būti kaip vaistas, o vaistas turi būti kaip maistas.

Andrius mamytės veide įžiūrėjau nežymų drugelį. Išklausiau jos nusiskundimus dėl savo sveikatos. Kai kurioje (ypač senojoje medicininėje) literatūroje apie odos ligas, vilkligė aprašoma kaip tuberkuliozinės kilmės susirgimas. Vargu, ar tai tiesa, nes vaistai nuo tuberkuliozės ligą veikia silpnai (arba visai neveikia). Nesunkios formos vilkligė apie save praneša veido paraudimu (tarsi ant jo būtų „nutūpus“ raudona peteliškė: nosis - peteliškės kūnelis, sparnai – skruostuose). Žvilgterėjus - pilnakraujo sveiko žmogaus veidas. Tačiau skundų daugybė. Vaikšto žmogus nuo vieno gydytojo prie kito ir gana dažnai niekas neatkreipia dėmesio į  veidą, kuriame užrašyta sergančiojo diagnozė. Surinkus duomenis apie tokio ligonio šeimą, joje būtinai rasime  sirgusių ar sergančių medžiagų apykaitos sutrikimais giminaičių...

Vilkligė nėra vien odos liga. Kartais ji pasireiškia labai sunkiais organizmo sutrikimais, kuriuos pažįsta visi. Drįsau paminėti tik tokią mažą jos pasireiškimo formą, kad sveikata besiskundžiantys žmonės patys atkreiptų gydytojų dėmesį į savo „sveikata“ trykštantį, bet ligą, reiškiantį veidą.

Kai kurie mokslininkai tvirtina, kad šizofrenijos (psichinė liga) „alerginė kilmė“ yra tokia, kaip ir bronchinė astma. Tiesos esama. Esu mačiusi net keturias šeimas, kuriose sūnus serga šizofrenija, o kitas - bronchine astma, trečias - reumatu. Visi labai gabūs. Mokslininkams, tiriantiems tokias ligotas šeimas, yra dar labai daug darbo.

Vadinamos genetinės ligos keistos ir ne visuomet derėtų jas taip vadinti. Kai kurios jų iš kartos į kartą nepersiduoda. Pakalbėsime apie vieną tokią taipogi neretai pasitaikančią ligą.

 

Dauno sindromas

 

Australijoje į miesto autobusą įlipo koks dvidešimt  keistokų, jaunų žmonių. Jie šūkaliojosi tarpusavyje, juokavo. Drąsiai patempdami už specialios virvelės, stabdė juos vežusi transportą, kad išliptų ten, kur buvo jų namai. Palydovas, pamatęs mano susidomėjimą, paaiškino, kad iš savo darbovietės į namus grįžta Dauno liga sergantys Australijos piliečiai. Dar pridėjo, kad jie iš turimo darbo pilnai save išlaiko, orientuojasi kokioje stotelėje išlipti, bendrauja tarpusavyje, gyvena šeimose ir jų visų atlyginimai šiek tiek didesni nei pensininko, nes dirbantis privalo gauti daugiau už nedirbantį. „Mūsų seimūnai apalptų jeigu reikėtų tokį įstatymą priimti“, - pagalvojau ir gana greitai susiradau moterį (netgi lietuvaitę) dirbančią su Dauno liga sergančiais vaikais.

Dauno sindromas nėra retas. Jų visame pasaulyje (skelbiama) pasitaiko beveik vienodai (vienas aštuoniems šimtams naujagimių). Tvirtinama, kad tokie vaikeliai dažniau gimsta vyresnėms moterims. Būna ir kitaip. Napoleoną bei mūsų garsų chirurgą ir nemažą kiekį kitokių garsenybių pagimdė penkiasdešimtmetės motinos. Dauno sindromu sergantys gimsta ir labai gerose, gabiose šeimose. Anksčiau tvirtinta, kad tai atsitiktinė šeimos nelaimė, dabar mokslininkai jau kalba apie paveldimumą, nors būtų geriau patylėti, nes paveldimumas labai menkas.

Tos ligos priežastis: neišsiskiria dvidešimt pirmoji chromosoma. Vietoj dviejų chromosomų su visokiausiais genais, yra trys. O kas per daug, tai negerai. Ir tai matome net nuolat besipučiančiose mūsų valdymo struktūrose. Padaugėjimas viena chromosoma pagimdo protiškai atsilikusį vaikelį. Šitokį gimusį vaikelį reikia auginti, mylėti, nes jis to vertas. Jo išvaizda kiek kitokia. Mongoloidiniai veido bruožai, didelis liežuvis, palinkimas sirgti sunkiomis infekcinėmis ligomis, įgimti širdies defektai, psichinis atsilikimas nuo nedidelio iki sunkaus. Tokie vaikai vėliau atsisėda, vėliau pradeda kalbėti, nesugeba mokytis bendro lavinimo mokyklose, bet sugeba pagalbinėse. Jie prieraišūs, geri, mylintys, žingeidūs, mėgstantys pamėgdžioti suaugusius. Sunkios infekcinės ligos juos be laiko nusineša į kapus, todėl verta tokiais žmogeliais pasirūpinti. Manau, jog mūsų šalyje to nesugebama ar nenorima sugebėti. Turtingos tokį vaikelį auginančios šeimos neretai nori jam tokios pat ateities, kokią sukuria kitiems sveikiems vaikams. Kaip ne keista, esu mačiusi taip segančią net mediciną baigusią mergaitę. Pinigai buvo sukišti labai dideli, naudą - gėdinga. Taip sergantys profesoriais (netgi tikinčiais, kad čigonės prakeiksmas gali nulemti jo mirties valandą) netaps. Tačiau jie gali tapti tuo, kuo  tampa daugelis normalių žmonių. Kuo daugiau bendrausime su tokiu vaikeliu, tuo protingesniu jis užaugs. Jų darbas ir išsilavinimas neturi būti pernelyg sunkūs. Tokie vaikučiai labai gerai bendrauja su mūsų mažaisiais broliais gyvulėliais, todėl gyvendami kaime būna ypač laimingi ir netgi gabesni už visiškai sveikus. Miesto vaikeliams būtina padovanoti šunelį. Manau, kad rašytojas Vytautas Petkevičius tokią mergytę aprašė vienoje savo knygoje. Jos, negabios ir ligotos piemenaitės, besąlygiškai klausė gyvuliai. Bulius, prieš tai išvaikęs visus kolūkio viršininkus, pamatęs mergaitę ir išgirdęs jos balsą, paklusniai nuėjo į tvartą. Tokie vaikeliai supranta tai, ko mes nesuprantame. Jie - kitokie, kaip ir garsinami indigo vaikai. Įgavęs jų pasitikėjimą gauni ir paperkančią jų meilę. Todėl yra žmonių, pašventusių tokiems tėvų atstumtiems vaikams savo gyvenimą ir dėl to nesigailintys.

Matytas Australijoje Dauno sindromu sergančių vaikų būrelis pažadino mintį sužinoti apie jų ruošimą gyvenimui ir darbui. Maistas vis tik geriau sveikuoliškas, nes lengviau virškinamas. Tačiau jis būtinai įvairus. Lietuvišku sveikuolišku maistu vadinamas vegetariškas maistas - naudojant nedaug mėsos, žuvies, kiaušinių (ypač trynio). Tokį patį maistą rekomenduotina valgyti ir  visiems sergantiems paveldėtomis ligomis. Mūsų žmonės, propaguojantys sveikuolišką maistą, kiek teko susidurti, yra ir sergantys, kuriems taipogi trūksta kokių virškinimo fermentų. Sergantieji (vilklige, Reno sindromu, psoriaze, diseminuota sklerozę, galų gale sunkiomis alerginėmis ligos bei reumatu) turėtų vadovautis Hipokrato patarimais. Maistas turi būti jų vaistas, o vaistas - maistas, nes visą gyvenimą vaistų nenaudosi. Intelekto ir smegenų vystimuisi šiek tiek padeda gliutamininė rūgštis ir maistas, kur to produkto daugiausia (tarkime, kiaušinio trynys).

Būtinas tokių ligonių  bendravimas tarpusavyje, su tėvais, broliais, seserimis. Mokykloje Dauno liga sergančiuosius išmoko pagrindinių dalykų. Skaityti, rašyti, skaičiuoti, išlipti reikiamoje stotelėje, susirasti namus, žinoti savo vardą, pavardę, tėvų darbovietes, nebijoti pašalinių žmonių paklausti kelio ar kokios kitos informacijos

Mokytis tiek, kiek pageidauja mokytis ir nemažas kiekis pritinginčių, bet sveikiausių mūsų vaikelių. Jokios tragedijos turinčiai tokį vaikelį šeimai Australijoje nėra. Baigę pagalbines mokyklas, jie visi gauna darbus. Mano matytieji klijavo popierinius maišelius.

Neužmirštu televizijoje rodyto suomio, gyvenančio su, regis, dvidešimčia tokių, tėvų atstumtų, Dauno sindromą turinčių įvairaus amžiaus žmogelių. Suomis už gerumą buvo sulaukęs didžiausios savo globotinių meilės.

Visas paminėtas ir nepaminėtas genetines ir bet kokias medžiagų apykaitos ligas galima ir reikia gydyti maistu. Esant Morfano ligai, vilkligei, žvynelinei, išsėtinei sklerozei, Dauno, Reno sindromui (kai žmogui nei iš šio nei iš to kartais nubala pirštai, dėl staiga sutrikusios kraujotakos), maiste turi būti daug nevirškinamų medžiagų, kurios, eidamos per žarnyną, jį tarsi iššluoja nuo gleivių ir kitų kenksmingų medžiagų. Tokių medžiagų pakankami yra vaisiuose ir daržovėse. Pažįstu vilklige sergančią moterį, kuri per dieną suvalgo porą kilogramų obuolių. Suvalgius mažiau arba jų nevalgant moters savijauta bematant blogėja. Pageidautina, kad bent trejetą kartų savaitėje tokia liga sergančiųjų maistas būtų vegetarinis. Bulvės - keptos ir valgomos su lupenomis. Grubių grūdų košės, rauginė juoda duona. Iš jų sergančiojo organizmas pasigamina reikalingus baltymus. Vaisiai ir daržovės - kiek norima. Produktai, kurių žalių nevalgome, ne verdami, o kepami. Tuomet skaniau, nes vandenyje neištirpsta jose esančios reikalingos medžiagos bei mikroelementai. Košės verdamos iš grubiai maltų grūdų. Jeigu tokių neturime, visur dėti sėlenas, kurios, be jose esančių mikroelementų, dar gana gerai laisvina vidurius. Kadangi visuomet yra ir alerginių pobūdžio bėdų (ypač sergančių Morfano, Krono ligomis, vilklige, sunkiomis žvynelinės formomis, kitomis sunkiai gydomomis ligomis) tenka pamiršti sintetinius rūbus. Mums labiausiai tinka linas. Bent jau naktiniai baltiniai ir patalynė turėtų būti lininiai. Tokių ligonių gydymui labiausiai tinka augaliniai ar homeopatiniai vaistiniai preparatai. 

Nereikėtų pernelyg, nepasitarus su gydytoju, ilgai gydytis vienos rūšies vaistažolėmis.

Pelynas naikina kandis, o tai reiškia, kad šiek tiek kenksmingas gyvybei. Pridėkime į spintą pelynų ir kandžių nebus. Tai daug geriau nei naftalinas ar nuodai nuo kandžių (su naftalino priemaiša). Priminsiu, kad naftalinas alergizuoja, kai kurie mokslininkai tvirtina, kad jis gali išprovokuoti alerginius ir net vėžinius susirgimus. Tėvai, kurių vaikai sirgo alerginėmis ligomis, džiaugėsi, kad sunaikinus visas su naftalinu kandims naikinti priemones, alerginės reakcijos  sumažėjo. Taigi pelyną drąsiai naudokime tiems vabzdžiams naikinti. Viduramžiais labai gėrė absentą (alkoholį, gaminamą su pelynais), gėrė tiek daug, kad ne vienas geriančiųjų susirgo nervų sutrikimais ir net vadinamuoju pelynų nuomaru. Pelynas gerina apetitą, šiek tiek keičia medžiagų apykaitą, bet kasdien ryti su  juo užtaisytą degtinę? Negalima. Taip gydantis būtina kas keturiolika dienų daryti savaitės pertrauką.

Andriaus motina, labai protinga moteris (pavadinsime ją ponia Inesa), savo sergančius vaikelius stengėsi gydyti tik vaistažolėmis. Neturinčią apetito dukrą (sergančią Morfano liga) nuolat girdė pelynais, nedarydama jokių pertraukų. Tai buvo per daug - priešingi nei tikėtasi rezultatai. Mergaitei prasidėjo traukuliai, kurie praėjo nutraukus tokį pernelyg intensyvų gydymą.

Pipirmėtės. Ponia Inesa savo menkus širdies negalavimus gydėsi pipirmėtėmis ar validoliu, kurie silpnina raumenų įtempimą, spazmus, mėšlungį, žarnyno skausmus ir mažina kraujospūdį. Tačiau mėtų ir validolio netinka naudoti esant žemam kraujospūdžiui. Validolis lėtina širdies darbą (tai kai kuriais atvejais gerai), bet mažina kvėpavimo centro veiklą. Todėl nelabai tinka sergantiems bronchine astma ar obstrukciniu bronchitu. Vaistas menkas, dabar prilygintas papildams, tačiau vis tik tai yra vaistas.

Vyrams išgėrus keletą stiklinių mėtų arbatos ar kokius dešimt tablečių validolio sumažės potencija (nes nukritus kraujospūdžiui pablogės pasididžiavimo aprūpinimas krauju). Nebepadeda net viagra. Išgyventi kokią dienelę be orgazmo kai kam - tikra tragedija. Taigi visur reikia turėti saiko. Normalios dozės nepakenks niekam.

Dilgėlės - labai gera žolė, pasižyminti kraują stabdančiu ir tulžį varančiu poveikiu, jau nekalbant apie jose esančias maistingąsias medžiagas. Dilgėlės gydo chroninį bronchitą, bet stiprina gimdos susitraukimus, todėl nėščioms moterims dilgėles reikėtų vartoti saikingai, o vėlesniais neštumo mėnesiais jų vertėtų  atsisakyti. Nepatartina daug dilgėlių naudoti sergant prostatos ir gimdos augliais.

Jonažolės - stipriausias gamtoje esantis antidepresantas. Dabar visi labai pamėgome sirgti depresijomis. Vietoj poilsio, gero miego griebiamės vaistų. Vaistažolės, daugelio nuomone, nekenksmingos, todėl geriame jas nesusimąstydami. Deja, jau trys keturios stiklinės  stipresnės jonažolių arbatos sukelia tingumą ir mieguistumą, todėl vairuoti mašiną nebepatartina. Be to, ilgiau naudojant atsiranda kepenų skausmai, vidurių užkietėjimas ir kartumas burnoje. Jonažolės sukelia jautrumą saulės spinduliams, todėl jas naudojant ilgai sėdėti saulėje nereikėtų. Protingai naudojant jonažolė švelniai ramina, slopina spazmus, traukulius, mažina uždegimus.

Melisa didina darbingumą, susikaupimą, turi nedidelį raminamą poveikį. Geriau ir būti nebegali. Tačiau vaistažolėje yra citralio, turinčio šiokio tokio nuodingumo, todėl šią vaistažolę tenka naudoti saikingai. Daug ir kasdien be perstojo geriant, atsiranda galvos svaigimas, sunkumas smilkiniuose, užgula nosį.

Rūta. Saulėtą diena ravint rūtas ar jas liečiant atsiranda nemaloni odos reakcija. Mačiau pūslėmis išbertas alergija sergančio jaunuolio rankas. Pūslės, palietus rūtas, kilo mano akyse, nugąsdindamos jaunuolį ir jo draugus, kurie nesuprato, iš kur atsirado ši nelaimė. Tokios reakcijos rodo, kad į rūtas reikia žiūrėti taipogi atsargiai, nes pasitaiko labai stipri alerginė odos ir organizmo reakcija. Beveik visiems saulėje ravint ar liečiant rūtas atsiranda ilgai nenykstančios rudos, negražios dėmės. Tai rodo, kad rūta - vaistinis augalas, gana nuodingas ir dar nepakankami ištirtas. Didelėmis dozėmis rūta sukelia abortą, todėl netinka besilaukiančioms kūdikio moterims. Vaistinėmis dozėmis joje esantis rutinas skatina tulžies ir šlapimo išsiskyrimą, gerina širdies darbą. Mažais kiekiais rūta geras - prieskoninis augalas.

Ramunėlės. Jau įpratome, kad tai pati nekalčiausia vaistažolė. Ji mažina uždegimą, raminamai veikia skrandį, tinka sergant opalige, turi tulžį varančių savybių, tačiau nuolat naudojant organizmas sunkiau pasisavina geležį. Ilgesnį laiką taip gydantis gali atsirasti mažakraujystė.

Šalpusniai labai lengvina atsikosėjimą, bet kelia spaudimą mažose vainikinėse arterijose ir netinka sergantiems širdies ligomis.

Šiuo metu, kai visi Lietuvos žmonės, ypač sergantys lėtinėmis ligomis, nebegalėdami įpirkti arba nebenorėdami nuodytis ilgai naudotais cheminiais preparatais, griebiasi gydymo vaistažolėmis, būtina aiškinti ne vien jų gydomąsias savybes. Mūsų žmonės, trokšdami greitai pasveikti, rekomenduotas vaistažoles geria stiklinėmis, patys padidindami paskirtas dozes. Taip galima sau pakenkti net su žinomomis ir plačiai naudojamomis vaistažolėmis, kurios yra taipogi vaistai, turintys pašalinį poveikį. Netgi tokios nekaltos čia paminėtos vaistažolės padauginus gali pakenkti. Yra  nuodingesnių vaistažolių, kurios, teisingai naudojant, padeda sergantiems; neteisingai naudojant galima stipriai apsinuodyti. Iš tokių vaistažolių paminėtinos ugniažolė ir gailės. Apie jas rašiau knygoje „Septynios nuodėmės ir dvylika ligų“, tačiau norisi šį bei tą papildyti, nes padidėjo teigiama asmeninė tų vaistažolių naudojimo patirtis.

 

Ugniažolė (Chelidonium majus)

 

Liaudyje ši žolė dar vadinama geltonpiene, akių žole, kregždažole, kitokiais vardais. Tai senai žinoma gydomoji žolė, visuomet, net karščiausią sausą vasarą, pagaminanti savo stiebelyje ir lapuose ryškiai geltoną skystį. Jame yra mums reikalingų stiprių gydomųjų, o kartu (jeigu padauginsime) - ir  nuodingų medžiagų. Tokie pat kaip ir skystis yra ryškiai oranžiniai vaistažolės žiedai, o žali lapai panašūs į ąžuolo lapus. Žiemą po sniego patalais ji išlieka žalia, išsaugodama visas savo gydomąsias savybes. Galima atsikasti ir naudoti. Rusai ją vadina čistotelu, išvertus švarinančiu kūną. Žmonės be priežasties nieko neprigalvoja. Vaistažolė nuo amžių naudojama gydant karpas, vilkligę, visas odos ligas, tame tarpe melanoma bei kitas vėžines odos žaizdas ir negyjančias opas. Homeopatinėmis dozėmis geriama gydant vėžį. Tai suprantama. Tačiau kodėl ugniažolė dar vadinama akių žole?

Marija Treben – pasaulyje žinoma austrų žolininkė, ugniažolę aprašo kaip naudingą ir galingą vaistažolę, gebančią pagelbėti sergant glaukoma ir katarakta. Ji rekomenduoja užsimerkus, akių vokus (kampučių link) tepti tarp pirštų sutrintos ugniažolės sultimis. Tvirtina, kad taip tepant du tris kartus dienoje galima sustabdyti dažnas vyresnio amžiaus žmonių ligas - glaukomą ir kataraktą. Procedūra padeda nuo kraujo išsiliejimo į tinklainę bei jos atšokimo, pagerina regėjimą, padeda sveikoms pavargusioms akims. Galima naudoti profilaktiškai, nes žolė net per vokus gerina akių mitybą ir kraujotaką. Nei miestiečiui, nei kaimiečiui nesunku suradus žolę ir ją sumaigius tarp pirštų kasdien pamasažuoti akių vokus. Pabandžiau. Nenuvaliau visą naktį. Nieko blogo neatsitiko. Tačiau taip gydantis (atėjus laikui praustis), patarčiau užsimerkti, kad į akis nepatektų ugniažolės deginančios sultys. Jeigu šiek tiek, kaip atsitiko man, pateks - didelių bėdų taipogi nebus.

Ugniažolę geriausia naudoti homeopatine forma, potencijuojant. Kaip ruošiami homeopatiniai vaistai rašiau knygoje „9/10 laimės“. Tiks trečias ar ketvirtas praskiedimas. Tinktūra pagamins vaistinė arba gali pasigaminti ir pats žmogus. Geriama po dešimt-penkiolika lašų su vandeniu du tris kartus dienoje prieš valgį. Ugniažolė teigiamai veikia medžiagų apykaitą, todėl tinka gydant lėtines kepenų, tulžies pūslės ir inkstų ligas bei geltligę.

Marija Treben ugniažolę su dilgėlėmis ir šeivamedžio pumpurais pataria gerti sergant leukemija. Užplikytą tų vaistažolių arbatą gerti iki dviejų litrų per dieną. Toks gydymas nepakenks, nes gerti vaistažoles galima kartu su paskirtu šiandien rekomenduojamu leukemijos gydymu.

Arbata. Du arbatiniai nubraukti ugniažolės šaukšteliai užplikomi litru vandens.

Vyno užpiltinė. 60 gramų (pamaigintos) išrautos su šaknimis ugniažolės užpilama litru baltojo vyno. Pastovėjusi tris-keturias dienas geriama po desertinį šaukštelį keletą kartų per dieną.

Šviežios sultys išoriniam naudojimui gaminamos išspaudžiant sulčiaspaude tik ką nurautą ir nuplautą ugniažolę. Ja tepamos išorinės žaizdos tinka prie vėžinių susirgimų, ypač melanomos, bei įvairios kilmės išopėjimų. Gražuolės gali porą lašų ugniažolės įmaišyti į kremus veidui ir kūnui. Žolė naikina ne tik karpas, bet ir odos dėmes. Jų esant nepakenks ir išsitepus neatskiestomis sultimis. Kaimo moterims geriausia porą lašų ugniažolės sumaišyti su kiaulės taukais, sviestu ar grietine. Tokiu kremu nakčiai pasitepti veidą. Suskirdusias rankas ar kojas tepti truputį pamasažuojant.

Ugniažolės sultis paruošti geriausiai gali homeopatai. Gerai pasiskaičius galima potencijuojant pasigaminti ir patiems.

Šviežias ugniažolės sultis šaldytuve ar žiemą balkone galima laikyti iki pusės metų. Marija Treben tvirtina, kad ypač staigiai padidėjęs moterų odos plaukuotumas rodo, kad trinka ar jau sutrikusi inkstų veikla. Ji rekomenduoja  tas plaukuotas odos vietas tepti grynomis ugniažolių sultimis, palaikyti keletą valandų, kad vaistas įsigertų ir po to nuplovus patepti medetkų tepalu.

„Augalas menkinamas akcentuojant jo nuodingumą dėl to, kad sudaro didelę konkurenciją cheminiams preparatams“, - tvirtina Marija Treben.

 Rauginimas, kaip aprašiau knygoje „Septynios nuodėmės ir dvylika ligų“, ugniažolės nuodingumą sunaikina. Baltarusės žolininkės tokiu pavidalu vaistažolę pataria naudoti didesnėmis dozėmis visai nesibaiminant jos nuodingumo. Ją drąsiai galima dėti ir gaminant Au preparatą.

Todėl gerbkime ir protingai naudokimės žinoma ir daugeliui žmonių padėjusia vaistažole.

 

Gailės

 

„Kodėl negydai?“ - prieš gerą trisdešimtmetį paklausė svečias, išgirdęs kaip sunkiai kosėja mano mamytė.

„Gydau, - teisinausi. - Antibiotikus leidžiu. Ligoninėje gulėjo. Jai 85 metai. Serga lėtiniu plaučių uždegimu.“

„Gailėmis gydyk. Tai geros, ypač sergant lėtinėmis plaučių ligomis, vaistažolės“, - paaiškino Amerikos lietuvis gydytojas.

Tuo metu labai tikėjome savo užsienietiškais broliais. Geriausi, išmintingiausi, turtingiausi. Nedrąsiai prasitariau, kad vaistažolė nuodinga ir mūsų geriausia vaistažolių žinovė profesorė Eugenija Šimkūnaitė nieko gero apie ją nekalba.

„Matyt dar pati taip sunkiai nekosėja, kada jokie vaistai nebepadeda. Be to, net išmintingiausias mokslininkas negali visko žinoti. Pabandykite. Šaukštą gailių užplikykite dviem stiklinėm verdančio vandens ir palaikykite virimo temperatūroje dešimtį minučių. Perkoškite. Ir tegul ligonė rytą bei per pietus gers po stiklinę prieš valgį, o vakare - visas dvi stiklines.“

„Gailės nuodingos. Jų milteliais naikinami parazitai. Be to, jos šiek tiek svaigina, gilina miegą ir mažina orientaciją“, - paprieštaravau.

„Žmogus - ne kandis. Jo tokiomis gailių dozėmis nesunaikinsi. Orientacijos naktį nereikia. O jeigu geriau nuo gailių miegasi, tai tokiame amžiuje reikia džiaugtis. O kodėl neprisimeni, kad jomis nuo senų senovės gydė  sunkiomis plaučių ligomis, obstrukciniais bronchitais, kokliušu bei bronchine astma sergančius. Kodeinas, naudojamas gydant kosulį, už gailes pavojingesnis. Prie kodeino priprantama, o gailes, ypač vyresniame amžiuje, galima naudoti  ilgai.“

Patarimo paklausiau. Du metus sirgusi lėtiniu plaučių uždegimu ir visokiais vaistais gydyta mano motina pasveiko. Pati užsiplikydavo gailių arbatos. Paliko šį pasaulį sulaukusi 93 metų.

Nuo to laiko pradėjau domėtis gailių gydomosiomis savybėmis. Dirbdama geležinkelio ligoninėje, kur gydydavosi kamuojami sunkių plaučių ligų žmonės,  visuomet patardavau gydytis gailėmis. Šiek tiek pakoregavus sergančiųjų mitybą, sulaukdavome kur kas geresnių rezultatų nei gydant kitokiais vaistais.

Gailės padeda ir sergantiems bronchine astma. Gailių arbatą galima kombinuoti su islandine samana ir česnaku. Tuomet veikimas bus dar efektyvesnis. Antibiotikais alergiškus žmones gydyti nepatartina, nes neretai tai sukelia alergijos paūmėjimus.

Gydant vaikus gailių arbatos turi būti atatinkamai silpnesnės. Mažiems vaikams tiktų homeopatinės dozės. Manau, kad šiuo metu naudojami plaučių ligoms gydyti vaistai kur kas nuodingesni negu gailės.

*  *  *

Kalbame apie sergančius sunkiomis, įgimtomis, varginančiomis, bet ne mirtinomis ligomis. Tokie žmonės gydosi visą gyvenimą. Vaikšto nuo gydytojo prie gydytojo, pakliūna į šarlatanų ekstrasensų nagus ir neretai, trokšdami rezultatų ar nuo kokio vaisto pajutę pagerėjimą, padidina vartojamų vaistų (ypač vaistažolių) kiekį. Plempti vaistažoles po keletą stiklinių per dieną galima tik trumpą laiką. Tokiems ligoniams (ir ypač vaikų tėvams, nebojant nuostatos neliūdinti sergančio) būtina pasakyti teisybę apie jo ligą, duoti paskaityti literatūros, stengtis padėti tiek, kiek įmanoma, kad žmogus galėtų normaliai gyventi su turima liga.

Finansininkės ponios Inesos šeima buvo ligota. Pati ponia Inesa sirgo nesunkia psoriaze, paveldėta iš savo tėvelio. Gydydavosi labai netradiciškai. Ligai paaštrėjus kokią savaitę (slapta nuo visų) kasdien gerdavo po ketvertą taurelių degtinės. Prisipažino, kad po tokio aplinkiniams nepastebimo girtavimo visuomet sumažėdavo žvynelinės bėrimai. Toks gydymas prieštarauja rekomendacijoms, nors... suprantamas.   Alkoholis gerina virškinimą. Įsidrąsinusi porai pagyvenusių žmonių patariau prieš pietus gerti taurelę antpilo, kurį dar pereitame šimtmetyje siūlė Amerikos gydytojai ir kuris aprašytas knygoje „Laimingas senelių gyvenimas“. Tačiau toks psoriazės gydymas jaunimui netaikintinas ir pavojingas. Virškinimą ir maisto įsisavinimą dera kitaip gerinti. Tinkamai suderintas, tinkamai parinktas maistas duoda pastovesnius rezultatus, nei gydymas alkoholiu.

Andrius ir jo sesutė mamytės rūpesčiu buvo gerai maitinami. Sūnus, nedirbdamas fizinio darbo, nesuprakaituodavo. Nors su Ecka ir Sauliumi išgerdavo alaus, tai sveikatą netgi pablogindavo. Žvynelinė  klestėjo. Intensyviai gydant odą ir joje mažėjant ligos ženklams, pradėjo skaudėti sąnarius, kas reiškė, kad artinasi daug sunkesnė psoriazės forma. Kaip po to netikėti homeopatais, tvirtinančiais: begydant odos išbėrimus, liga suvaroma į vidų.

Andriaus jau miręs tėvelis sirgo džiova. Sunkaus  ligonio ponia Inesa nemetė ir (tarybiniais laikais norėdama šeimai aprūpinto gyvenimo) sėdo į kalėjimą. Visapusišką visur įgytą patirtį gabi moteris pritaikė laukiniam bei kitokiam nepriklausomos Lietuvos kapitalizmui. Taip tobulai, kad mūsų atnaujintos pažinties dieną buvo viena geriausių finansininkių. Jeigu būtų vyras, tikrai galėtų būti finansų ministru (geresniu už Baltą Čytį). Net jos sūnus buvo toks pat pusiau raštingas tinginys, turintis visai tokią pat akiplėšišką veido išraišką, kaip ir nenubaudžiama varpe įamžinto mūsų finansų eksministro atžala.

Ponia Inesa taipogi nebuvo sveika. Jos baltomis apnašomis apneštas liežuvis su aiškiai matomomis dantų žymėmis liežuvio pakraščiuose kalbėjo apie sunkius virškinimo sutrikimus. Tačiau sunkiausia liga teko jaunajai gražuolei, kurios ryškų akių baltymų mėlynumą buvome pražiūrėję visi gydytojai.

Gerai neprisimenu, rodos, rašytojas L.Tolstojus savo romane „Karas ir Taika“ rašė: „...kad ir kokie nuoširdūs ir geri būtų žmonių santykiai, pataikavimas jiems reikalingas, kaip ratams tepalas, kad jie geriau suktųsi“. 

Ponia Inesa tai, ko gero, žinojo, nes aukštai įvertino mano nuopelnus jos vargstančiai šeimai.

„Kai kalėjime ilsėjausi, jūs vienintelė pagelbėjote. Žinau ir dabar padėsite“, - kalbėjo saujoje laikydama mano rankas.

Išklaususi, kad esu pati išmintingiausia, geriausia bei  doriausia ir dar priedo gavusi dovanų labai skanų kaimišką sūrį, kuris poniai Inesai visai nieko nekainavo, nusistatymas neduoti tai šeimai jokio patarimo ir neprasidėti su tokių ligų gydymu susvyravo. Kaip tai lapės giriamai pasakėčios varnai „iškrito sūris“. Žinodama, kad bet koks atsikratęs tokių ligonių gydytojas bus tik dėkingas prieš meilikavimą, neatsilaikiau. Poniai Inesai daviau pasiskaityti kas apie jos šeimą kamuojančias ligas rašoma medicininėje literatūroje. Paaiškinau, kad paveldimos ligos amžinos, bet su jomis galima gyventi kaip su netikusiu sutuoktiniu. Ir dar taip, kad visiems atrodo, jog gyvenama laimingai...

Pirmiausiai visai šeimai derėjo sunormuoti žarnyno veiklą. Tokie ligoniai privalo tuštintis du kartus per dieną, kad nesuvirškintas maistas sparčiau praeitų žarnyną, nesisiurbtų atgal į kraują ir nenuodytų sergančiojo. Derėjo visiems gerinti virškinimą. Geriausias maistas neatneš naudos, jeigu jo neįsisavins organizmas. Gydymui trukdė ilgalaikis įvairių vaistų  naudojimas. Laimei šeimos motina suprato to pavojingumą ir vaistų vengė, bet dažnai girdė sūnų, dukrą ir pačią save įvairiomis vaistažolėmis. Jų vartojimas buvo aiškiai per gausus. Ji ir pati tai suprato. „Viešpatie negi visą amžių rysim vaistus ar vaistažoles, jeigu iš jų jokios naudos nėra“, - sakė.

Vidurius paliuosuoti galima įvairiai. Geriausia - natūraliai. Turtingieji lekia į natūralios medicinos centrus išsiplauti žarnas, tarsi jos būtų koks skuduras. Metų metais užterštas žarnynas „plaunamas“ kitaip ir per kur kas ilgesnį laiką nei rekomenduoja tie centrai.

Viena ligonė papasakojo žarnyną valanti ryte išgerdama pusantro litro vandens, į kurį įdėta didelis šaukštas druskos ir 1-2 citrinų sultys. Gydytojams tai žinoma, bet niekas nerekomenduoja. Baiminamasi, kad druską   nepradėtų virškinti. Tačiau geriant ryte, kai skrandis tuščias, o maisto atliekos pasislinkę tiesiosios žarnos link, druska su vandeniu, eidama per žarnyną, sėkmingai išvalo ir ištirpdo jame susikaupusias gleives. Seni žmonės prisimena, kaip tarybiniais laikais plaudavome nosines, pirma jas išmirkę sūriame vandenyje, kad ištirptų gleivėtos išskyros.

Sergantis psoriaze tvirtas Andrius kartu su savo mamyte sutiko su pasiūlytu gydymu ir abu pradėjo gydymą nuo septynių parų bado gerdami du litrus vandens, į kurį dėdavome stiklinę atskirai 10 minučių pavirintos islandinės kerpenos (šaukštas kerpenos stiklinei vandens). Dar pridėjome skiltelę česnako, ją supjaustę ir nuriję nekramčius, kad išvengti nemalonaus kvapo, nes ponia Inesa darbavosi finansininke. Tai darėme galvodami, kad kerpena su česnaku pavaduos antibiotikus, sumažins pūlingus spuogus Andriaus veide, padės geriau įsisavinti organizmo atliekas, kuriomis bado metu maitinsis besigydantys.

Toks gydymas daugeliui atrodo nepatrauklus ir  kenksmingas. Niekas neverčia  tai daryti. Tačiau priminsiu, kad prieš du tūkstančius metų mūsų išganytojas Jėzus Kristus mokė tokio gydymo žmones.

„Pasninkaukite, kol atsikratysite Belzebubo ir visos jo šlykštynės. Gyvybės Dievas teiks jums galios, o motina žemė išgydys. Ieškokite tyro oro miške arba laukuose. Oro angelas iškuops iš jūsų visus nešvarumus, kuriais kūnas buvo visokeriopai užterštas.

Susiradę oro angelą, ieškokite vandens angelo. Nusivilkę drabužius, leiskite vandens angelui apglėbti visą jūsų kūną. Tačiau nemanykite, kad jeigu vandens angelas jus apglėbė, tai jau bus viskas gerai. Kūno vidus užsiteršia dar labiau, todėl leiskite vandens angelui iššveisti ir jūsų vidų. Susiraskite didelį moliūgą, išskaptuokite jį, pripildykite šiek tiek saulėje sušildyto vandens ir pakabinkite ant šakos. Atsiklaupę prieš jį įkiškite (išgremžtu viduriu) stiebo galelį į savo išeinamąją žarną ir tegul iš moliūgo išeinantis vanduo išplaus jūsų žarnų nešvarumus. Iš išėjusio vandens suprasite kiek nuodėmių  ir ligų buvo jumyse  susikaupę“, – kalbėjo Jėzus Kristus jo pagalbos laukiantiems žmonėms, patardamas gydytis pasninkų ir oru. Jis gal pirmasis Žemėje pasiūlė statyti klizmas, nes mūsų kūno švarą laikė nemažiau svarbiu už sielos švarumą..

Mūsų šalelėje, skaičiau, jau yra šešiasdešimt kunigų egzorcistų, pasiruošusių iš mūsų nusidėjėlių varyti velnius. Darbas seksis geriau, jeigu pateptieji tam darbui, pasiskaitę Kristaus pamokymų (kuriuos išvertė giliai tikintis sveikuolis Eduardas Girčys), velnius varys pradėdami nuo savo ir apsėstojo kūno apvalymo klizmomis, badu ir pasninkais.

Ligota ponios Inesos šeima Dievu tikėjo ir, prašydama pagalbos, meldėsi. Tačiau protinga ir apsiskaičiuosi moteris taipogi tikėjo įvairiausiais burtais ir prietarais. Bėgiojo ir važinėjo po kaimynines šalis ieškodama ekstrasensų ir bioenergetikų pagalbos sau ir savo vaikams.

Nebesusitvarkydama su neklausančiu sūnumi, tiksliai  diagnozei nustatyti ieškojo gero egzorcisto velniui išvaryti. Sunkėjo jos ir sūnaus žvynelinė liga, nekalbant apie sunkią dukters ligą, kuriai gydytojai, nebežinodami ką daryti, nustatė chroniško nuovargio sindromą.

Daviau ponios Inesos šeimai pasiskaityti “Sandaros ir sveikatos evangeliją“, nagrinėjančią Viešpaties patarimus sergantiems. Ir pradėjome gydytis, kaip jis liepė prieš porą tūkstančių metų. Tai linkėčiau pasiskaityti ir visiems mūsų dvasiniams tėvams, ypač egzorcistams, nes niekur nedingo fariziejų ir šventojo rašto aiškintojų veidmainystė.

„Jeigu mūsų Viešpats patarė tikintiesiems  būti vegetarais tai mums, nusidėjėliams ir dėl to sergantiems, net kitaip galvoti nebegalima“, – pasakė išmintingoji moteris, perskaičiusi tokias išganytojo mintis.

“Iš tiesų, sakau jums: kūno stiprybė priklausys nuo jūsų mitybos, kaip dvasios nuo minčių. Neužmuškite ir niekad nei į burną neimkite niekuo nekaltų jūsų aukų mėsos. Venkite produktų, atgabentų iš toli. Palaiminti tie, kurie sotinasi vaisiais, grūdais, augalais, gyvulių pienu bei bičių medumi.“

Tokie vegetariški Išganytojo patarimai tiko visai ponios finansininkės šeimai. Jiems, nežiūrint skirtingų ligų požymių, be jokios abejonės trūko kokių tai virškinamųjų fermentų. Dėl to blogai dirbo kepenys, kasa ir, svarbiausia, inkstai - paskutinė instancija, dar galinti  pataisyti netikusį kitų virškinamųjų organų darbą.

Paskutinė instancija. Inkstai taukuose.

Būtent taukuose. Jeigu apie inkstus nebus būtino riebalinio sluoksnio, jų kanalėliai persisuks, neišsivalys nuo kenksmingų medžiagų kraujas, organizmas apsinuodys, papilkės, apteks spuogais ir furunkulais oda, nes iš kraujo į ją bus metamos kenksmingos virškinimo atliekos, kurias turėjo pašalinti paskutinė instancija inkstai.

Mačiau susiliekninusių, svajojančių apie podiumą ir verslininką vyrą kvaišelių, kurioms dar privalu klausyti protingesnių. Deja, neklausė, arba tokių aplinkui nebuvo. Apie paminėtų badmiriaujančių mergelių inkstus jau nebebuvo išganingojo riebalų sluoksnio, turinčio prilaikyti inkstus ir vidaus organus reikiamoje padėtyje.

Tokio riebalų sluoksnio neturėjo ir gražioji Morfano liga serganti ponios Inesos dukra Aistė. Bet vis tik mergaitei, turinčiai dešimties kilogramų svorio trūkumą, trumpam pritaikėme mūsų išganytojo patarimus.

Turime labai daug patarimų kaip suplonėti, numesti ir nebepriaugti svorio. Ką, kaip, kada  ir su kuo valgyti. Svorį numetusios ponios skelbiamos metų moterimis- didvyrėmis. Vėl kyla noras sužinoti, kokios komisijos mūsų tėvynėje vertina literatūros, mokslo bei kitokius pasiekimus. Iškėlusi viešumon gėdingus darbininkų  apmokėjimo faktus ir už tai išmesta iš darbo Krekenavos drąsuolė jokių laurų nenusipelnė. Gal nepakankamai suplonėjo.

Žiūrint į tamsiai mėlynus akių baltymus, nervingai trūkčiojančias su labai dailiais ilgais pirštais Aistės rankas, besiruošiantį lūžti liemenį, norėjosi patarimų kaip jos svorį padidinti. Deja, tokių patarimų neradau. Mano tėvynėje visi sergantys ir reikalingi gydymo yra nutukę.

Vis tik kartu su jos motina ryžomės, išlaisvinę mergaitės vidurius, porą dienų girdyti ją vien vaisių ir daržovių sultimis. Vėliau visai pakeitėme mitybą. Iki tol mamytė (kad būtų jėgų kovoti su liga) maldaudavo dukters valgyti kaloringą maistą, gausiai girdė apetitą gerinančiomis žolėmis, vedžiojo burtininkams, kad nuimtų nužiūrėjimą ir prakeikimą, būrė kortomis ir darė daugybę nesuprantamų ir kvailų dalykų. Bet ko norėti, jeigu mūsų prezidentai su žmonomis be burtų ir prietarų nebesugeba išgyventi. Tokiems žmonėms gelbėti ir aiškinti, kaip jiems patiems gelbėtis net Universitetas įsisteigė, kurio nariai nagrinės visų tautų  gydymus, burtus, draudimus, nužiūrėjimus, užkalbėjimus, pasiekusius mus iš gilių giliausios senovės.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"