Paieška Prie Šventosios upės

Prie Šventosios upės

 

Konkursui "Gamtos pasaka - 2008"

Palangos Šventosios pagrindinės mokyklos šeštokai per lietuvių kalbos pamoką kūrė, padedami mokytojos Nijolės Šauklienės.

 

Drugelio diena

Evelina  Mažeivaitė

 

Pro mane praskrido baltas lyg obels žiedas drugelis. Aš įsivaizdavau, koks nuostabus jis būtų, jeigu užaugtų didelis kaip paukštis…

Vasarą drugeliai skraido po pievas, jų būna tiek daug. Jie trokšta aplankyti kuo daugiau gražiausių gėlių, pauostyti kuo daugiau kvapnių žiedų… Jie skuba, nes žino, koks trumpas jų gyvenimas: tik viena diena ...

*  *  *

Esu laužas

Jokūbas Bauža

 

Dažniausiai mane sukrauna ir uždega pavasarį, kai žmonės, pavargę nuo žiemos, skuba į gamtą iškylauti. Mano liepsna jie džiaugiasi, į ją žiūrėdami mąsto. Mano ugnyje kepa bulves, mėsą ir zefyrus. Susėda ratu apie mane ir gėrisi mano plevenimu, tyliai šnekučiuojasi.

Bet jeigu nerūpestingi žmonės mane palieka vienišą, aš galiu supykti ir pridaryti daug žalos: galiu sudeginti net visą mišką.

Todėl manęs nepalikit vieno.

*  *  *

Liūdesys

Gintarė Muss

 

Buvo malonu klausyti paukštelių čiulbesio. Matėme būrelį gulbių ir keletą antelių. Gaila, neatsinešėme duonos, būtume palesinę.

Vandenyje plūduriavo negyvas ešerys. Mes metėme į vandenį gėlių žiedelius. Buvo liūdna tokią gražią pavasario dieną matyti numirusią žuvelę. Juk tai gamtos dalelė, - kai miršta mažytė žuvelė, miršta ir trupinėlis gamtos.

*  *  *

Šakelė                

Solveiga  Eitavičiūtė

 

Eidama prie upės radau gal vėjo naktį nuplėštą, o gal kieno nuskintą ir pamestą  žydinčios slyvos šakelę. Žiedeliai buvo balti, mažučiai, gležni.

Kai priėjau upę, įmečiau šakelę vandenin ir žiūrėjau, kaip ji plaukia. O priešais – kliūtis, didelis rąstas. Galvojau, šakelė sustos prie jo, bet staiga ji  pasuko į šoną ir nukeliavo tolyn, lyg turėdama proto.

Aš sekiau ją akimis.

*  *  *

Esu šunelis

Giedrė  Paulikaitė

 

Turėjau draugą, bet jį pervažiavo mašina.

Jo šeimininkas pakėlė kruviną mano draugą, suvyniojo į apklotėlį ir nešė ant rankų lyg kūdikį. Sode iškasė duobę, paguldė ten ir ilgai stovėjo. Paskui užkasė.

Kai žmogus nuėjo, aš atsiguliau ant žemės ir dvi dienas bandžiau laukti savo draugo.

Mašinos yra mano priešai, aš stengiuosi jas vyti kuo toliau. 

*  *  *

Esu vėjas

Sandra Kekytė

 

Man gyvenimą gadina cigarečių nuorūkos. Jas užtinku prie suolelių, po medžiais, net vaikų darželių kiemuose.

Aš neturiu rankų, kad tas cigaretes sumesčiau į šiukšlių dėžes. Todėl man pikta, aš pradedu labai smarkiai pūsti. 

*  *  *

Voratinklis

Ernesta Sprogytė

 

Šiandien klasės draugės Sandros gimtadienis. Bet tai nėra taip svarbu, kaip svarbu tai, kad mes su mokytoja per pamoką išėjome pasivaikščioti. Mokytoja pasiūlė mums susirasti kokį nors įdomų daiktą, augalą ar gyvūnėlį, akmenuką ar pagaliuką ir t. t. Ir apie jį parašyti.  

Po ilgų ieškojimų aš radau voratinklį. Jis buvo pilnas muselių, gaila, jos buvo nebegyvos. Aš pagalvojau: ką padarysi - tai voro maistas. Tas juodas plonakojis padarėlis moka nunerti tokį tinklą, kad nei lietus, nei vėjas jo nesutrauko. Ir muselės tinkle – jo laimikis. Ir nieko čia nepadarysi, toks yra gyvenimas.

*  *  *

Alyvų žiedai

Greta  Beniušytė

 

Mes vaikščiojame paupiais, aš gėriuosi medžiais. Jie jau skleidžia žalius lapelius, krauna rausvus ir baltus žiedelius. Turbūt greit pražydės ir alyvos. Tada visi sklaidys jų kvepiančias kekes  ir ieškos tokių žiedelių, kuriuose būtų daug lapelių. Pereitą pavasarį aš radau alyvos žiedelį su penkiolika žiedlapių.. Sugalvojau norą, ir jis išsipildė…

Kaip laukiu alyvų žydėjimo!..

*  *  *

Esu mažas Žiogelis

Julius Uosis

 

Mane gaudo vaikai ir nori įkišti į degtukų dėžutę. Nesuprantu, kodėl jie taip daro? Ką aš jiems blogo padariau? Gal jiems nepatinka, kad vakarais vis griežiu savo mažu smuikeliu? O gal trukdau, kad dieną šokinėju nuo žolytės ant žolytės?

Negaudykit manęs, nes aš noriu būti laisvas.

*  *  *

Esu Spindulėlis

Sandra  Kekytė

 

Visada visiems šypsausi. Noriu visus sušildyti: medžių pumpurėlius, žolytę, zuikučius, stirneles.

Kad nepadaryčiau žalos, mane saugo ozono sluoksnis. Kartais jis kažkur pradingsta, ir man labai nemalonu daryti savo mylimiems draugams bloga. 

*  *  *

Alkanos antys

Karolis Končius

 

Upėje plaukioja antys. Jos labai gražios. Šventojoje jų nedaug, dabar matau tik tris. Man atrodo, kad jos susirūpinusios. Ančių niekas nepamaitina, nes anksti pavasarį dar nėra poilsiautojų. Antys mėgsta duoną ir batoną.

Vienai ančiai, matau, šalta, todėl ji plaukia į nendryną ir ten slepiasi. Liūdna, kai šalta ir esi alkanas.

*  *  *

Nendrių gaisras

Julius Uosis

 

Upės pakraštyje auga nendrės. Jos didelės, maždaug dviejų metrų. Nendrėse pavasarį apsigyvena gulbės. Jos ten susisuka didelius lizdus. Antys taip pat nendryne deda kiaušinius, o paskui į vandenį išveda pulkus mažų ančiukų.

Arba - upėje prie nendrių gyvena žuvys: didelės ir mažos, plonos ir storos. Ten jų knibždėte knibžda, su meškere gali pagauti.

Kartais pikti vaikai uždega nendres. Tada atskuba gaisrinė ir gesina užsiplieskusią ugnį. Kaip tada turi išsigąsti nendryno gyventojai!

O nuo nendrių gaisras gali persimesti į miškus. Tada būtų dar baisiau.

*  *  *

Esu Upelis

Julius Uosis

 

Sruvenu dieną naktį, gaivindamas ant krantų augančius medžius, žoleles, nendres.

Mano vandenyje gyvena žuvys, visokiausi vabalėliai, o nusimaudyti atlekia laumžirgiai, kregždutės ir atbėga vaikai.

Savo tyru vandeniu aš atgaivinu stirneles, briedžius, gerves ir mažas kregždeles. 

Labai bijau, kad nepasidaryčiau žudikas. Taip atsitiktų, jeigu kas nors įpiltų į mane mazuto.

*  *  *

Esu lietaus Lašelis

Modesta  Zaburaitė

 

Permatomas, švarus. Krentu iš dangaus drauge su tūkstančiais savo broliukų ir laistau žemę. Prausiu medžius, žolę, gėles, namų stogus, asfaltus. Kai išlenda saulutė, suspindi vaivorykštė, visi šypsosi ir sako:

- Kaip gražu!

Aš sušlapinu suoliukus ir pridarau balų. Po jas braido basakojai vaikai.

Aš krentu ant papurusių jų galvelių, ant blakstienų. Ant prisirpusių braškių, ant obuolių ir gardžių kriaušių.

Aš turiu būti švarus, nes kitaip pridaryčiau daug bėdos.

*  *  *

Šukės

Giedrė Paulikaitė

 

Aš žiūriu į vandenį ir girdžiu, kaip netoli ošia jūra. Čia pat stovi poilsiautojų nameliai, upė teka pro pat juos. Upėje plūduriuoja valtis. Kitame krante daug nendrių. Virš upės – cementinis tiltas. Juo per vasarą pratipena tūkstančiai poilsiautojų kojų - ir mažų, ir didelių. Tiltas visko matęs - ir gero, ir blogo.

Ant tilto krašto mėtosi butelio šukės.

Šalia  upės ošia jaunos pušelės ir čiulba paukšteliai. Jie linksmina senąjį tiltą.

Tiltas ilgisi įsimylėjėlių, žvelgiančių vienas į kitą švelniu žvilgsniu.

Tiltui liūdna, kada į jį dūžta stiklas – lyg žmonių svajonės ir viltys.

*  *  *

Žuvelių viešbutis

Regimantas Budrys

 

Upės dugne aš įžiūriu seną apsivertusią valtį. Ji apaugo nendrėmis ir joje apsigyveno žuvelės. Tai lyg žuvelių viešbutis.

Bet antai viena žuvis, matau, numirusi. Kitoms tikriausiai yra labai liūdna ir baisu.

*  *  *

Esu Driežas

Stasys Grigalauskas

 

Gyvenu žemėje, mažame savo urvelyje. Mano bėda yra ta, kad kartais mano namai yra užpilami dvokiančiu chemikalais vandeniu. Tie teršalai mane kankina. Aš dūstu ir man skauda odą.

*  *  *

Žuvys ir gėlės

Stasys Grigalauskas

 

Upės dugne pilna visokios gyvybės. Žuvų žuvelių, vėžių ir kitko. O upės paviršiuje auga lelijos, žydi gėlės, plaukioja gulbės, antys, kartais nusileidžia ir žąsys.

Žuvys mėgsta būriuotis prie pat kranto. Jos šildosi saulėje. Kartais čia atplaukia ir vėžiai.

Ir žuvys, ir vėžiai, ir gėlės bijo žmonių.

*  *  *

Apie leliją

Modesta Zaburaitė

 

Lelija yra žaliais dideliais lapais, jos žiedai geltoni ar balti su geltonu vidurėliu. Ant lelijų kartais užšoka gražūs vabaliukai. Kartais ant jų užplaukia žuvelės, antys, gulbės ir net valtys. Kartais užkrenta meškerė.

Žiemą lelijų lapai murzini. Pavasarį iš jų išlenda žali pumpurai, iš kurių išsiskleidžia gražūs žiedai. Juos nuprausia šiltas lietutis.

Kai upėje maudosi žmonės, jie taip pat užkliūva lelijas,  netyčia jas nulaužia, ir lelijoms labai skauda.

*  *  *

Kriauklė

Rigvita Riepšaitė

 

Dabar su klase esame prie upės ir žiūrime į vandenį. Aš dugne matau gražią kriauklę. Ji juoda, su auksiniais atspalviais. Kažin, kas joje gyvena? Gal moliuskas, o gal kokia nors žuvelė? Ta kriauklė mažiems upės padarėliams turbūt tokia didelė ir graži, kaip mums, žmonėms, Eifelio bokštas.

Kriauklės spalva man dar primena žvaigždėtą naktį. Norėčiau ją parsinešti namo. Padėčiau matomiausioje vietoje.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"