Paieška Vaišydavos šaltinių su besiformuojančiais tufais buveinė

Kauno marių regioniniame parke

Vaišydavos šaltinių su besiformuojančiais tufais buveinė

Povilas VITKAUSKAS

Kauno marių regioninio parko vyriausiasis ekologas

 

Nuo senų laikų Nemuno pakrantėse buvo kasamos klintys, žmonių vadinamos kalkėmis. Tikromis kalkėmis jos virsdavo tik išdegintos. Gamtoje be klinčių randami ir kiti kalkiniai dariniai: konglomeratai, smiltainiai, tufai. Tufai, dar vadinami gėlavandeniais karbonatais, formuojasi vandens srautuose.

Pakaunėje, šaltiniuotoje Kauno marių pakrantėje, ties Vaišvydava yra vieta, kur dažnai aptinkami smulkūs, korėti, į kalkakmenius panašūs dariniai. Tai ir yra kalkiniai tufai. Čia yra išskirta Vaišvydavos vietovė, atitinkanti buveinių apsaugai svarbių teritorijų kriterijus. Vietovė įtraukta į Natūra 2000 steigiamų teritorijų tinklą. Europinės svarbos teritorijos išskiriamos nykstančių gamtinių buveinių, o taip pat gyvūnų bei augalų rūšių išsaugojimui. Šiuo metu visoje Europoje sparčiai nyksta pelkės, užpelkėjantys plotai, o kartu ir toks unikalus reiškinys, kaip tufų susidarymas. Vaišvydavos Natūra 2000 vietovėje, apimančioje 30 ha plotą, greta šaltinių su besiformuojančiais tufais buveinės yra taip pat išskirtos stepinių pievų bei griovų ir šlaitų miškų buveinės. Vietovėje svarbiausias objektas – šaltinių su besiformuojančiais tufais buveinė.

Tufai koncentruojasi 200 m ilgio ir 50 m pločio šaltiniuoto kranto ruože. Ten yra įrengtas betonuotas šulinėlis, kuriame visada laikosi aukštas vandens lygis. Tačiau buveinė tęsiasi į šonus, kur tufai pastebimi nedideliuose, užpelkėjusiuose duburėliuose. Buveinė išsidėsčiusi skersai vandens srautų, atbėgančių nuo Vaišvydavos gyvenvietės. Reljefo įdubimuose, mažose balutėse, į kurias pakliūva požeminių vandenų srautai, formuojasi smulkesni tufų dariniai, jie mažiau patrauklūs, dažniausiai pailgos formos. Tačiau patys smulkiausi tufai aptinkami tose vietose, kur pakankamai intensyvia srove prateka vanduo, tik srauto šonuose palikdamas neišplautas smulkias tufų daleles. Šaltiniuoto šlaito apačioje, prie vandens, iš po velėnų išnyra dideli, 1-2 m ilgio tufo luistai. Per paskutinius 7-9 metus jų ypač sumažėjo, nes nuo tada pradėtas kelti Kauno marių vandens lygis. Atsidūrę vandenyje, iš visų pusių skalaujami bangų, net ir didžiausi tufų luistai per 2-3 metus subyra į smulkesnius ir visiškai vandenų išplaunami.

Tufai susidaro ir už buveinės ribų. Tai teritorija su nedideliu nuolydžiu, besitęsianti beveik 1 km ilgio ruože, pamariais. Srautai, pasiekę pirmąją šlaito terasą, dalijasi dar į kelis. Paskutinis srautų išsiskyrimas vyksta visai ant šlaito briaunos. Todėl srautams išsisklaidžius vandens kiekis (tuo pačiu - vandens greitis) sumažėja, susidaro būtinos sąlygos tufams formuotis. Tufų dalelių dydis ir sandara visiškai priklauso nuo srauto dydžio, nuo vietos bei laiko, praėjusio nuo jų susidarymo. Smulkiagrūdės, iki 1–2 cm ilgio dalelės aptinkamos ten, kur nuolat ypač silpna srove atiteka gruntiniai vandenys, vakarinėje buveinės dalyje. Didžiausiame šaltinyje ant paties šlaito briaunos, kur vandens srauto greitis didesnis, susidarančios tufo dalelės iš karto jungiasi į stambesnius luistus, paviršiuje formuojasi ištisinis, labai korėtas tufo sluoksnis. Paviršiniame dirvožemio sluoksnyje, šalia šaltinių randama ir purių kaip pelenai baltų tufų. Pakrantėje sukietėję tufai, prilipę prie medžių išplautų šaknų, sudaro tankią raizgalynę primenančią girliandas. Dalis medžių ir krūmų rūšių savo šaknimis sugeba kalcio junginius paimti iš giliau slūgsančių sluoksnių. Iš tokių rūšių galima paminėti gausiai šioje pakrantėje paplitusią raudonąją sedulą.

Gruntinių vandenų srovės buveinėje nenutrūksta ir žiemą, kada temperatūra ne žemesnė kaip – 50 C. Tokiu laiku tekantys vandenys pasklinda ant sušalusios žemės, pakrantė apledėja, tampa ledkalniu. Po ledo ir sniego sluoksniu prie tokios temperatūros šioje buveinėje vyksta nenutrūkstami tufų susidarymo ir kiti gamtiniai procesai. Marių bangos, skalaudamos krantą, išplauna ir ištirpdo stambius (1–2 m ilgio) tufo luistus, kurie nesudaro ištisinės masės, bet kaskart pavasariais išnyra iš po kranto nuošliaužų. Šitaip tufai, atremdami bangų smūgius, iš dalies apsaugo pakrantes nuo abrazijos. Visame buveinės plote veši miško augmenija - juodalksniai, liepos, beržai. Užpelkėjusiame plote medžiai dažnai vėjo išverčiami su šaknimis, jie pūva, krinta nudžiuvę šakos. Dėl medienos skaidymosi buveinėje kaupiasi organinė medžiaga, kuri keičia ir tufų susidarymo procesą. Gana vešli ir žolinė augmenija. Gausiai išplitę pelkinės vingiorykštės, karklavijai, gelsvalapės ir pelkinės usnys. Ant tufų masės įsikuria kaičioji šaltinutė – tai tipiška tokių buveinių samana. Užpelkėjusio šaltinio pakraščiuose sutinkami pavieniai sinavadlapių vingirių egzemplioriai. Tai bene vieninteliai šios vietovės apyrečiai augalai. Aplink šaltinio teritoriją gausiai auga plačialapiams miškams būdingos rūšys: triskiautės žibuoklės, europinės pipirlapės, geltonžiedžiai šalmučiai, daugiamečiai laiškeniai, baltažiedės ir geltonžiedės plukės. Prieš tris metus pietinėje zonoje rasti keli įrašyto į Raudonąją knygą grybo - didžiojo kukurdvelkio vaisiakūniai.

Šaltiniuotos vietos teritorijoje iškasti 2 dirvožemio profiliai. Pirmo profilio vieta parinkta ant mikropakilimo, tokioje vietoje, kurią aplenkia vandens srautai Čia dirvožemis – kalkžemis. Jo horizontai labai primena deliuvinius, vandens srovių susluoksniuotus dirvožemius, juose gausu karbonatų. Pasiekus 1,40 m gylį, išnyra konglomeratinis, sukietėjusio smėlio bei žvyro sluoksnis. Antro profilio vieta parinkta lomelėje, už 20 m. Prisikasus 60 cm gylį, pasirodė gruntiniai vandenys. Gilesnis, apsemtas sluoksnis – glėjinis, molingas, apačioje nesiformuoja kalcio junginiais suklijuoto konglomerato sluoksnis. Gruntinių vandenų srautuose vyksta intensyvus išplovimo procesas, neduoda formuotis kietiesiems kalcio junginių sluoksniams.

Pakrantėje, sausame šlaite po lapais ir po kita negyvąja dirvožemio paklote dar galima rasti didokų tufų grumstų, išsidėsčiusių siauromis juostomis skersai šlaito. Tai ankščiau, tikriausiai dar prieš Nemuno užtvenkimą, paviršinių vandenų srautų suformuoti tufai. Tačiau didžiausi vandenų srautai teka po žeme, ten ir susidaro tufai. Pavasariais, paplūdę vandens srautai iš po žemių plukdo smulkius tufų gumulus. Prie pat vandens ištisine juosta nutįsta išsibarstę nedideli 3x5 cm apvaliomis, nugludintomis briaunomis tufų gabaliukai. Vandens sraute išmirkę tufai lengvai subyra po praeivio kojomis, pakilęs vanduo juos išsklaido išilgai pakrantės, todėl tą gražų reginį – rudas tufo juostas - galima stebėti tik trumpą laiką.

Yra ir kitas būdas stebėti požeminiuose vandens srautuose susidariusius tufus. Tai iš tolo matomi ant apnuogintų pakrantės medžių šaknų prikibę tufų gumulėliai. Šviežiai atsidengusiuose sluoksniuose jie visada būna baltos spalvos, kadangi medžiui visada trūkstant maisto elementų (mangano, geležies), nudažančių tufus tamsia spalva, medis išsiurbia visus šiuos elementus, panaudodamas juos mitybai. Tačiau ilgiau atviroje būklėje ant šaknų pabuvę tufai atmosferos poveikyje keičia spalvą, ant jų įsikuria įvairiaspalviai dumbliai.

Pakrantės smėlyje sutinkami įvairiaspalviai tufai. Vaikštant marių pakraščiu, prie vandens dažnai koja tiesiog įsminga į klampų gruntą. Į paviršių prasiveržia balta, grietinės konsistencijos masė. Tai tufų sankaupa (tikriausiai, stambesni luitai), kurioje pagrindinę masę sudarantys netirpūs kalcio karbonatai, veikiant įvairiems cheminiams procesams per ilgesnį laiką virto vandenyje tirpiais kalcio hidroksidais. Tikriausiai, tokios pat kilmės kalkingas sluoksnis dažnai šiose vietose randamas tiesiog po negyvąja dirvožemio paklote. Tai nedideli, dažniausiai 1-3 metrų ilgio, apie 0,5 m storio intarpai, kurie ypač išryškėja, atsidūrę ardomuose pakrantės sluoksniuose. Nuo seno gyventojai juos pastebėdavo, pavasariais nešdavosi obelų kamienams baltinti.

Iki šiol dar yra išlikę nemažai tufo telkinių. Anksčiau jie buvo naudojami dirvoms tręšti ir kalkinti. Tufai – įspūdingi dariniai, jų panašumas su egzotiškų kraštų uolienomis masina gyventojus, įsirengiančius sodybas, juos panaudoti aplinkos pagražinimui. Todėl stambesnius luitus dažnai išvežioja apsukruoliai. Daugumoje vietovių, kur kaupiasi tufai, išsidėstę užpelkėjusiose vietose, kur sunku įvažiuoti technikai ir juos eksploatuoti. Tai svarbiausia priežastis dėl ko dar išliko šios Europoje prioritetinės buveinės.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"