Paieška Nuo kirvakočio iki „Karaliaus šulinio“

Nuo kirvakočio iki „Karaliaus šulinio“  

Romas NORKŪNAS

Musteika

 

Lapkričio pabaiga. Dabar skaičiuoju kiekvieną dieną, kada baigsis šis mėnuo ir prasidės gruodis. Gruodį jau lyg ir geriau - prasideda Kalėdų laukimas, dienų ilgėjimo laukimas. Tačiau ir dabar yra geri vakarai. Kad ir pavargęs būnu, tačiau sėduosi prie krosnies ir drožiu klevinius kirvakočius. Du padariau. Antrasis gavosi neblogas, tačiau ne toks, kaip kaimyno Antano Zaliausko. Kai pamačiau jo kirvakotį, tai nustebau, nes tokio dar nebuvau matęs. Jis kirvį ant klevinio kirvakočio užmauna per visą kotą, o priekyje palieka uždrožą, per kurią kirvis niekuomet nenusimauna bedirbant. Mano kirvakotis bus geras kirviui, su kuriuo kapoju malkas. Pirmasis buvo tašymo kirveliui, šį kirvelį visuomet nešuosi, kai einu rauti pynimui šaknų, arba kai einu kirsti karklų. Jis yra lengvas, jo ašmenys ploni - tikras staliaus kirvelis. Šį kirvelį suradau apsigyvenęs troboje, kurioje anksčiau gyveno jėgeris Vincas Gaidys. Kirviai čia buvo net keli, ir kiekvienas turi savo paskirtį. Pats geriausias jau prieš kelis metus „pastatė“ mūsų gyvulėliams tvartą.

O štai dabar vėl įkurtuvės – apgyvendinau naujojoje vištidėje mūsų vištaites. Tai buvo jau temstant. Bandžiau su jomis susitart gražiuoju. Tačiau labai nepatikliai traukė vištos link naujos vietos. Tik iš tolo užmesdavo žvilgsnį – nevilioja. Ir vėl suka į seną vietą, ten jos plasnodamos sušoka ant kopėčių. Nesupranta, regis, jos manęs. Tačiau, žiū, viena drąsiai peržiangia slenkstį ir pasiliko viduje. Ar susipras ir likusios? Kur tau, vėl rankioju višteles nuo kopėčių ir dabar jau nešu po vieną tiesiai į namelį. Tada jau pradeda apsiprasti, staiposi ant slenksčio ir kur kas linksmiau aptarinėja įvykius, garsiai tarpusavy klegėdamos. Tas jų apsitarimas iš ties naudingas, dabar jau jos viena kitą ragina lysti vidun. Taip ir pasireiškia tas vištų protingumas, apie kurį mums kalbėjo Anelė Valentienė, gyvenanti Krikštonių vienkiemyje. Tą patį girdėjome, berods, radijo laidoje „Gamta visų namai“. Tą patį pastebėjome ir mudu su Vilma: vieną kartą, kai važiavome prie „Karaliaus šulinio“, turėjome uždaryti mūsų vištas nuo vanagų ir lapės, kurie pjauna kaimynų vištas. Tai buvo joms nauja – sėdėti uždarytoms dieną. Kai kitą kartą, prieš išvažiuodami su arkliu į dienos kelionę Šklėrių kaimo ir Bakanauskų ežero link, vėl norėjome jas uždaryti, tačiau pamačiusios mus taip grėsmingai ateinančius pas jas, vištos jau pačios sušoko į vidų, nereikėjo jų gaudyti. Supratingi paukščiai. Šį sykį tik mažasis gaidelis liko ištikimas sau. Jam neaišku ir tiek, ko ten lysti į tamsumą, kur nežinia kas yra.

Aš tai žinau, kas ten viduje yra. Be tų gūžtų ir laktų, kurias padariau vištų patogumui, kaip ir nedidelį lagelį, kurį išpjoviau sienojuose pagal surasto nedidelio stiklo dydį, ten yra dar vienas gyvas padarėlis. Apsigyveno pabertus kviečių grūdus vištidėje pirma pastebėjusi mažytė pelė. Raudona! Taip įtikinėjo pavasarį žiūriškis bitininkas Bronius Čiras: į avilius lenda mažos raudonos pelės. Dabar tikrai matau, kad tokia galėtų įlysti pro laką. Kailelis jos rausvas. Man įdomu: kas per peliukas?.. Ji labai landi – tik spėjo vėjas numesti ant žemės kartono gabalą, o ji  jau apsigyveno po juo, nes ten nesninga ir grūdų yra, o atsargai visai netoli yra solidesnė priedanga. Be to, sėsli ir pakankamai nebaikšti – sugavau ją rankomis. Bet tai ne tas peliukas, kurį mažą atėmiau iš mūsų jauniklio katino - Papužo. Tada mes su vaikais žiūrėjome per langą, kaip jisai žaidžia su pelės jaunikliu ir pagalvojau: jam galima žaisti, nes jis nemato skriaudos pelėms, o mes matome skriaužiamą bejėgį padarą...

Taip gerai eina rudenio dienos. Džiaugiuosi užbaigtais vištidės sienojais, ir lubas sudėjau, kurias užklojau kiminais, nes jau stiprokai pašalo. O juk visai nesenai, regis, buvo šilta. Prisimenu netolimą spalio šeštadienį, tuomet, kai gražiai nuspalvinti medžiai lydėjo besileidžiančią vakaruose saulę. Ypatingai gražus buvo šis ruduo. Lapai pagelto palaipsniui ir visi, kartu su žolynais, suspindėjo visu gražumu spalio viduryje.

Tą dieną buvo „Karaliaus šulinio“ atidarymas. Susirinko visi, kas projektavo, kas kasė ir statė šulinį. Darbuotasi ten buvo nemažai. Ir ąžuolinį rentinį reikėjo įleisti į žemę, ir svirtį padaryti. Linksmai ir su užsidegimu visi darbavosi. Netgi pelėdai inkilą įkėlė Vitalius Stepulis. Ropštėsi jisai į medį, nebodamas savo metų, o virvę jam prilaikė Čepkelių rezervato direktorius Jonas Klimavičius. Ir tai jau, regis, yra būsimos legendos apie „Karaliaus Šulinį“ dalis. Antraip, kam būtų reikėję iš Pagarendos kaimo atitemti seną obelį ir atnešti ąžuolų gilių iš Tautinio atgimimo ąžuolyno? Turbūt tam reikėjo ir paauksuotos taurės, kurią krepšyje surado Kotra, besiganydama šalia šulinio, - jinai paėmė tą taurę dantimis ir sulankstė ją! Bet svarbiausia buvo tai, kad inžinierius, Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyno draugijos pirmininkas Vitalius Stepulis ir Čepkelių rezervato botanikė Onutė Grigaitė visus užkrėtė tikėjimu, jog ir dabar galima savaip išgyventi praėjusius laikus. Tuos laikus, kada žmonės dirbdavo sutartinai ir džiaugdavosi savo darbu taip pat drauge, prie gausaus vaišių stalo. Buvo ir nedidelis girios vaidinimas, priminęs mums seną legendą, kurią savo žodžiais kažkada užrašė Pagarendoje gyvenęs Katros girininkijos girininkas Antanas Dzevočka:

 „Sustok akimirkai, praeivi, ir paklausyk, ką bočiai seka ainiams!

 Seniai, seniai, su didele palyda,

 su sakalais, skalikais karalius čia atklydo:

 gal paskutinio Gūdžios girios stumbro suviliotas,

 kuris dar prieglobstį čia rado po ąžuolais šakotais,

 gal plačiaragių briedžių, lokių pavaikyti?

 Gal žalvarinio paukščio kupinos žavesio giesmės pasiklausyti,

 kuri krūtinę besiklausančio kilniais jausmais užplūsta

 ir jos galingiems burtams nuožmiausioji širdis paklūsta?

 

 Jei nuožmi širdis, praeivi, Tavo – priglusk samanose įlindęs;

tuoj miško laumės užliūliuos Tave… sapnus regėsi palaimingus…

o brėkštant, pažadintas giesmės tuoktuvių, įsivaizduosi esąs rojuj.

Tyra širdis tau plaks krūtinėj! Toliau sparnais keliausi nebe kojom...

 

Tad ko, krauju savu ir palydovų

maitindamas debesis uodų valdovas

panūdo šian raistan atklysti?

Mėgink, preivi, Tu įmint šią mįslę...

Šio šulinio vanduo karalių iškyloj gaivino,

o šis atsidėkodamas už gaivą, jame aukso gertuvę paskandino.“

(„Mūsų kraštas“, 1998 m.  Antanas Dzevočka „Karaliaus šulinys“, psl. 138–139).

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"