Paieška Šakų, ant kurių laikomės, kirtimas?

Nuomonės...

Šakų, ant kurių laikomės, kirtimas?

Jonas DAGILIS

Smulkaus miško savininkas (Biržai)

 

„Žaliasis pasaulis“ - savaitraštis, kurį skaitau nuo pirmo iki paskutinio puslapio, kai ką pasibraukydamas. Ne išimtis ir lapkričio 27-sios numeris. Ypač „paraudonavo“ gerb. prof. D.M.Brazauskienės ir Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko Jono Šimėno publikuotosios pastabos.

„Politikas ir mokslininkas mato išeitį: tausojimas,- teigia profesorė. - Atėjo metas, kai aplinkosaugos priemonės turėtų būti svarbesnės už pelną. Gamta turi tapti svarbiausiu mūsų rūpesčio objektu.(...) Labai svarbu tausoti mūsų unikalų kraštovaizdį: upes ir upelius, kalveles ir gojelius(...)“...  Ir dar daug ką pasibraukiau prof. D.M.Brazauskienės straipsnyje. Nes su problemomis (konkrečiose vietose) nesusidūręs skaitytojas tai priimtų kaip nenuginčijamas tiesas. Rūsčioje realybėje - viskas kiek kitaip.

Man tai realybei iliustruoti pavyzdžių pakanka savo valdose. Turiu daugiau kaip 3 ha pelkės (užpelkėję, užliejamos lankos), apie 400 m upės pakrantės, dalis tvenkinio, iš kurio skersai valdų upės link braunasi natūralus upelis. Net pagal ES požiūrį - saugotinos vertybės, už ką galėtų būti gaunama nemaža materialinė parama. Deja...

 

Norėtum paramos „už pelkių laikymą“?

 

Dėl mūsų valdininkijos - tik pažeminimas, moralinė ir materialinė skriauda. Norint gauti ES paramą „už pelkių laikymą“ tenka įsipareigoti tą pelkę šienauti, išnešti augalines atliekas. Bet... Nuo kada Lietuvoje šienavo pelkes? Tai neįmanoma fiziškai - nuklimpsi. Būtų galima tai atlikti tik šaltomis žiemos dienomis, kai ir pelkę sukausto ledas. Bet ar pašalinant augaliją nebus sustabdytas užpelkėjimo procesas ir vietoje pelkės pradės skaidrėti tvenkinio ploteliai? Neužbėgant į priekį, neramina dabartis: vaikštant užšalusiais nendrynais matyti kiškių praminti takai, viksvynuose ant žolių stiebelių šaltokas vėjas siūbuoja ir nematytus paukštelius, kurie lesioja sėklytes. Vardan ko eurais gundoma kištis į šią gamtos harmoniją?

Taip klausti verčia ir kitas skaudulys: į aukštupį, kur baigiasi pelkė, statoku šlaitu miškas išbridęs tiesiog į Rovėją. Peraugusiuose alksniuose dar tūno Antrojo pasaulinio karo sviedinių skeveldros. Ten, kur skaidriame vandenyje vėžiaudavome, dabar „vandens apsauginė zona“. „Saugojimas“ charakteringas tuo, kad lazdynų, alksnių, kitų krūmų lapai ir patys medžiai virsta į Rovėją, kur, negaunant saulės, vėjo, vyksta spartus uždumblėjimas, rūgimas. Taip valdininkų valia (jie, vadovaudamiesi įstatymais, perspėjo, kad į tą zoną su kirviu nedrįsčiau eiti) buvusi skaidri tėkmė virsta pelke. O jau esamoje pelkėje ne tik leidžiama, bet dar už tai primokėtų, jeigu formuočiau skaidrius akivarus.

Kada baigsis šios kvailystės?

 

Apie vilką ir kiškelį...

 

Neabejoju, vyresnioji karta prisimena multiplikacinį rusų filmą „Na palauk!“ Įvadinės serijos (nepastatytos) scenarijus yra toks: vilkas ir kiškis - buvę bendraminčiai. Kartu žvejoję, kartu auksinę žuvelę pagavę. (Įžvalgios būta tos įvadinės serijos...) Bijodami, kad jie tarpusavy susipešę ir jos nesumaitotų, auksinė žuvelė siekė kompromiso, siūlydama išpildyti abiems po tris pageidavimus. Vilkas, save vadindamas padėties džentelmenu, pirmajam pageidauti leido kiškiui.

- Vairuotojo teises... - prašo žvairys.

- Lovą! - reikalauja vilkas.

- „Moskvičiuką“... - kuklinasi kiškelis.

- Merginą! – šiepiasi vilkas.

- Kad tos merginos nenorėtų, o vilkas niekada ir niekur su jom negalėtų! – išpyškino kiškis ir, trinktelėjęs durimis, nuvažiavo automobiliu, nes ir vairuotojo teises juk įgijo.  

Ar ne panašiai, kaip tas vilko ujamas kiškelis, per rinkimus į Seimą 2008-jų rudenį tarė ir Lietuvos visuomenė? Kad žemės ūkio ir aplinkos ministrai, jų vadovaujamos partijos nepateko į Seimą. Čia įžvelgiu tokį palinkėjimą: kad ta K. Prunskienė niekada nebenorėtų, o A. Paulauskas nebegalėtų grįžti į politiką, valdžią. Tačiau man tų partijų kai kurių narių ir gaila... Yra gerų specialistų, savo srities žinovų. Kaip gamtoje reikalinga visa, kas gyva, žaliuoja, taip ir politiką praturtina įvairovė. Tik... Kai metai po metų metodiškai, be paliovos jų vadovai vien užsiėmė antiagitaciją - ar galėjo baigtis kitaip?

 

Nacionalinė mokėjimo agentūra – sumaišties citadelė?

 

Esu Lietuvos privataus miško savininkų asociacijos Biržų skyriaus narys. Dalyvauju šios organizacijos konferencijose, kituose respublikiniuose renginiuose. Ten, užuot pasidžiaugę pasiekimais, pasidalinę patirtimi, kuriame rezoliucijas, pareiškimus, kaip išsilaisvinti iš perdėtos globos. Sumaištį kelia Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) atstovai. Suvažiavus iš visos Lietuvos, atstovaujant šimtams tūkstančių tokių pat bėdžių, nei vienas su dėkingumu nepasisako, kaip jam buvo paprasta per NMA gauti paramą iš ES už miškų įveisimą, jų priežiūrą. Kartais tuose renginiuose dalyvaudavo ir K. Prunskienė. Padaro šventinę malonę ir „dėl laiko stokos“ pasiskubina dingti. Priekaištus išklausyti, į juos atsakyti paliekant savo pavaldiniams, tarp kurių - ir NMA atstovai. O jie „atsako“ tobula aparatūra demonstruodami gražiai nupieštas diagramas, kuriose matyti, kiek tos paramos galėtumėme gauti ir koks menkas procentėlis tepanaudojamas.

„Čia - kaip pasakėčioje, kai lapė antrapus ežero kūrena laužą ir vabalą kepa!“,- šmaikštaujama po tokių paskaitų ir kartu nirštama dėl veltui praleisto laiko.  

 

Milijonai – agitacijai, tačiau…

 

Konferencijos, kitokie susiėjimai būna retkarčiais. Laikraščius su straipsniais apie žemės ūkio plėtrą, miškininkystę skaitėme kas savaitę. Prie to prisijungė A. Paulauskas, vos tapęs ministru ir pradėjęs aiškinti, kad priversiąs valdininkus dirbti. Valdininkų ant mūsų galvų, miškų, upių, laukų ir taip per daug. Mums reikia tarnautojų! Kurie pamokytų, konsultuotų įvairiose situacijose. Bet, užuot pasukę ta kryptimi, abiejų partijų lyderiai antireklamą prieš save varė naudodamiesi tarnybine padėtimi, kaip ministrai. To negana. LVLS prieš rinkimus metė daugiau kaip tris, Naujoji sąjunga – du  milijonus litų rinkiminei agitacijai. Jokie konkurentai negalėjo sugalvoti šlykštesnės antireklamos, ką darė šių partijų lyderiai - už visų partijos narių pinigus.

Taip patys pakirto šakas, ant kurių laikėsi.

Jeigu A. Paulauskas negalvojo dirbti iš esmės, velnias jį nešė į tą Aplinkos ministeriją? O pasireikšti (pelnyti Lietuvos žmonių pagarbą, pasitikėjimą, galimybes) išeidamas pirmtakas paliko didžiules.

 

Kas man iš tų popierėlių...

 

... Vėl apie save: mūsų valdose - gojelis peraugusio alksnyno, kurio apatiniame arde yra perspektyvus eglynas. Vienas neapžiosi. Kviečiu į talką mažai pažįstamą biržietį, kad ten pasigamintų malkų. Susikirto... Persigabenimui savos technikos neturi. Samdo atsitiktinį traktorininką. Pasikrovus privalu užpildyti „Medienos gabenimo lapą“ (trijuose popierėlių egzemplioriuose), kuris nebus pilnavertis, jeigu ten neįrašysime trijų asmenų asmens kodų: miško savininko, transporto priemonės vairuotojo ir medienos gavėjo. Tie „lapai“, be jokios atskaitomybės po to paleidžiami pavėjui, mėtosi garažuose, malkinėse. Vardan ko taip paniekintas žmonių, bent kiek prisilietusių prie miško, privatumas? A. Paulauskas - teisininkas. Vienu prisėdimu už ministro stalo galėjo įsigilinti į problemos absurdiškumą, panaikindamas reikalavimą švaistytis asmens kodais.

Iš tos pačios kvailysčių serijos buvo ir reikalavimas tarp savininkų miškų, prieš iškertant ribines linijas, gauti tam leidimą. Iškirsti tas linijas, jas prižiūrėti reikalaujama net keliais normatyvais. Privalai padaryti, bet pirmiau gauk leidimą. Pradžiugino. Nuo lapkričio 27 d. tam leidimo nebereikės. Jeigu A.Paulauskas ir tą lapą ir kitokias kvailystes būtų švelninęs darbo ministerijoje pradžioje, būtų pelnęs tūkstančių miško savininkų simpatijas, o tuo pačiu - rinkėjų palankumą.

Rinkimai ateina ir praeina. Išrinktiesiems ir mums, jiems vadovaujant, teks gyventi vaikantis vienas kitą, kaip vilkas kiškį, ištisus ketverius metus. Jau iš J. Šimėno minčių, pagarsintų „Žaliajame pasaulyje“, susivokiu, jog santarvės nebus. Regis, seimūnas monopolininkų skleidžiamą netiesą, kad vėjo jėgainės darko kraštovaizdį, priima kaip realybę. Bet mano vaikystėje, visų kaimiečių suvokimu, vėjiniai malūnai kraštovaizdį tik pagyvino. Kolchozmečiu – nedarkė, mano galva, siloso bokštai. Esu iš tų, kurie gailimės Biržus puošusių vandentiekio bokštų, tuo rajoninį miestą skyrusį iš kitų. Susprogdino. Iš kolchozmečio palikimo – silikatinių plytų pastatė prekybos centrą. Dar nudažė kaip sandėlį kaime. Ir ne vienas aš toks senamadiškas. Kodėl jėgainių vietos parinkimui neparašius visuomenės pagalbos. Yra stambių ūkininkų, yra žemių savininkų grupės, kurie tų grakščių sparnuočių nesibaidytumėme. Kieno pareiga jų paieškoti?

Visada buvau ir lieku tarp tų, kurie norime, kad privatūs miško savininkai, ypač tie, kurie turime ir dirbamų žemių, pereitumėme su visomis valdomis ŽŪM žinion. (Valstybiniai miškai Žemės ūkio ministerijai jau priklausė – nepasiteisino... – red. pastaba.) Tai lemia ne vieno ar kito ministro ypatumai, simpatijos–antipatijos jiems, bet noras turėti tik vieną prievaizdą. Dar ŽŪM patrauklesnė tuo, kad valdo NMA. Priekaištų dėl išmokų už augalininkystę neturime. Gal ir dėl miškininkystės nebeskriaustų.

Gerb. Jonui Šimėnui ir visų kitų atidai ekonominės krizės akivaizdoje pateikiu pavyzdį, iš kurio matyti, kad Aplinkos sergėtojų mokos fondą sumažinus pusiau, Lietuvos gamta nenukentėtų, o valdančioji koalicija, atskiros žinybos tik pelnytų visuomenės pagarbą, dėkingumą.

 

Ąžuolėlį gynė „mirtingieji“...

 

Tą pačią lapkričio 27 d., kai išėjo minėtasis „Žaliojo pasaulio“ numeris, Biržų rajono laikraštis „Šiaurės Rytai“ aprašė, kaip biržietis apgynė 40 metų ąžuolą, augusį individualiais namais užstatytoje Binkio gatvėje, kurioje želdinių ir taip neitin gausu. Bet ąžuolas, atseit, auga per arti elektros linijos. Biržietis, prie kurio valdų žaliuoja perspektyvus, apie 40 cm skersmens gražuolis, mano kitaip. Tai ne beržas svyruoklis. Apgenėtas niekad žalos elektrikams nepadarys. Yra rajono savivaldybėje kraštovaizdžio specialistė, ekologas, aplinkos apsaugos padalinys, privačių miškų ir kitokie inspektoriai. Vienišam donkichotui į pagalbą teatėjo tik laikraštis ir savivaldybės administracija. „Jeigu nėra grėsmės, būtinybės kirsti – teauga“,- palaimino. O jeigu ta „žaliau“ mąstanti pareigūnė būtų atostogavusi ar išvykusi į komandiruotę – teturėtumėme tik gelžbetoninį stulpą ir už jį storesnį buvusio medžio kelmą. Panašių pavyzdžių (kai mūsų aplinkosauga aptingusi, sukurta tik tam, kad „geriems vyrams“ būtų geros darbovietės) - dešimtys. Bet ar verta vardinti? Kas skaitys? Pranašystė liūdna: jeigu neįsiklausys į „liaudies balsą“, tai tolygu šakos kirtimui, ką jau padarė buvusieji.

... Po ketverių metų - vėl rinkimai. Nuoskaudų, pažeminimo, kai paminamos konstitucinės teisės, kad ir kokie būtų kantrūs, kaimo žmonės nepamiršta...

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"