Paieška Nuo Pilaitės aukštumų...

Nuo Pilaitės aukštumų...

Arba - sąžinės, kaipo „juodosios dėžės“, pakalbinimai

 

Janina GADLIAUSKIENĖ, žemaitė, gyvenanti Pilaitėje (deja, tik toks mikrorajono pavadinimas Vilniuje), Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininko pavaduotoja, ženkliai nusipelniusi už siekius matyti Lietuvos sostinę, kaipo tvarkingą, neužterštą, žaliąjį miestą.

 

Stebėdamas (žinau, jog vien susitapatinti su žiūrovu – netikęs dalykas) Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininko pavaduotojos Janinos Gadliauskienės veiklą imu ir įžvelgiu žaliųjų veikloje šiokį tokį pastovumą, nuosaikumą. Gerąja prasme. O koks tas nuosaikumas galėtų būti blogąja prasme – provokacinis pasiteiravimas?

 

Be abejo, jei žaliųjų judėjimą laikyti radikaliu, tai nuosaikumas – blogas ženklas. Gal taip reikėtų vertinti vakarų Europoje. Tačiau Lietuvoje... Kokie esame patys, tokie ir mūsų visuomeniniai judėjimai. Daugelis organizacijų norėtų tapti vedliais, išjudinti visuomenę politiniams, socialiniams pokyčiams. Bet tam reikia itin stiprios charizmatiškos asmenybės ir žmonių noro pakeisti nusistovėjusią padėtį. Žaliųjų judėjimas skiriasi nuo kitų visuomeninių organizacijų tuo, kad nėra valstybės išlaikomi ir sugeba vykdyti pilietinę veiklą. Nebūdami kraštutinių nuostatų, nebijome susiburti ir pareikšti nuostatą bet kuriai išrinktai valdžiai. Tai nėra taip jau mažai. Visuomenėje yra skleidžiama informacija, kad žalieji tik protestuoja ir stabdo visus pažangius procesus. Jeigu ir norėtume būti tokiais blogiukais, paprasčiausiai nepajėgtume. Todėl pagrindinis žaliųjų uždavinys - išsaugoti Lietuvos miškus, pelkes, upes ir ežerus mūsų vaikams, padėti žmonėms, kurie kovoja už sveikesnę aplinką. Tuo pačiu, kaip pakankamai rimta organizacija, stengiamės prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Juk kiekvieno kokio nors objekto statybos sustabdymas, genetiškai modifikuotų organizmų bandymų lauko draudimas ar miško parkų išsaugojimas stabdo tam tikrus plėtros procesus. Bet padeda išsaugoti visumą.

Jeigu nuosaikumą vertintume kaipo prisitaikymą, manyčiau, jog tai yra daugelio visuomeninių organizacijų problema, ne tik žaliųjų. Norint užtikrinti pastovų dalyvavimą visuomeninėje veikloje, reikia išlaikyti minimalų kiekį etatinių darbuotojų. Kadangi valstybė tiesiogiai tokios veikos neremia, lieka projektai arba dviejų procentų parama. Projektai visuomet atima daug laiko ir jėgų jų įgyvendinimui. Todėl tos organizacijos, kurios veikla susieta su projektais, negali būti pilietiškos. Tam nebeužtenka laiko. Žalieji viena su kitu bando derinti. Esame nepastebimi? Nieko nuostabaus. Dabar karaliauja šou biznis. Mes nepretenduojame bent jau į šias aukštumas.

 

Metai gūra virš mūsų galvų, tarsi kokie debesys. Panašiai sakė vienas poetas apie prabėgantį laiką.

Kokie tie debesys (įvykiai, faktai, neramumai, linksmybės, savitumai ir t.t.) buvo Tavo (o kartu ir Lietuvos žaliųjų judėjimo) gyvenime 2008-ais?

 

Metai prasidėjo ir baigėsi lazdyniečių pasipriešinimu planuojamai regioninei atliekų deginimo gamyklai. Prie Gariūnų esamos šiluminės elektrinės norima pastatyti galingą gamyklą, kuri per metus sudegins iki 200 tūkst. tonų atliekų. Lazdyniečiai iš pradžių nelabai žinojo kaip elgtis viešose akcijose. Prisimenu: vienoje iš pirmųjų, kol kalbėjausi su žurnalistais, atsisuku, o akcijos dalyvių už nugaros jau nebėra. Pasirodo, kaip tik prieš naujuosius metus jie skubėjo į savo renginį ir, sėdę į autobusą, išvyko su visais plakatais. Arba kitas lazdynietis neseniai pasakojo kaip buvo pagauta UAB „Senovė“, deginanti medicinines atliekas ir paleidžianti į aplinką teršalus, kurie, kaip sakė pasakotojas, tūstantį kartų viršija normą. Austrų firma, sumontavusi įrenginius, kompiuteryje paslėpė diską, kurio gamyklos eksploatuotojai nežinojo. Kai patikrino - milžiniški nukrypimai... Tuo tarpu kompiuteryje - viskas normos ribose. Naujasis Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas irgi kalbėjo, kad „Senovės“ kompiuteryje matęs tik gerus parodymus. Smalsu, gal politikas apie „juodąją dėžę“ nieko nežino? Tuo tarpu lazdyniečiams ir juodųjų dėžių nereikia, jiems vėjas nuolat atneša deginamų lavonų kvapą.

Dažnai tenka vilniečiams padėti apginti jų kiemus nuo statybų. Taip susiburia aktyvių žmonių grupės, kurių dalis, vėliau, virsta bendruomenėmis. Tačiau Kalvarijų g.282 namo žmonės pradėjo kovoti ne su valdininkais ar statybininkais, o su priešais esančio namo gyventojais. Pastariesiems pritrūkus vietos automobiliams, nutarė Kalvarijų 282 namo skvere aikštelę įsirengti. Tarė - padarė. Sekmadienio ryte, neperspėję apie planus, iškirto pačių gyventojų sodintus medžius ir pradėjo derinti su savivaldybe dėl aikštelės. Kaip vėliau paaiškėjo, net nesijaučią padarę ką nors blogo. Tuo tarpu, Kalvarijų 282 namo gyventojai po ilgų bėgiojimų, reikalavimų, raštų atsikovojo savo teritoriją ir pažadėjo skverą atkurti.

Nemažu metų rūpesčiu buvo tapę išsaugoti saugomų teritorijų tarnybos valdininkes. Ne viena akcija ir daugelio visuomenininkų, žiniasklaidos pastangomis, atrodo, tai pavyko.

Andrejus Gaidamavičius Lietuvos žaliųjų judėjime subūrė komandą „Baltijos vilkas“, kuri bando nuo aršių medžiotojų išsaugoti vilkus. Šie jauni žmonės, kuriuos aš ir vadinu vilkiukais, prie Aplinkos ministerijos surengė akciją. Mat, keičiantis vyriausybei, buvo leista vietoje dabartinių 20, sumedžioti 30 vilkų. Kadangi Lietuvos miškų plotai nėra tokie dideli, tai toks nuosprendis gali būti kaip galutinis vilkų sunaikinimas. Matyt, tik „vilkiukų“ dėka Lietuva gali pasigirti turinti šiuos protingus, gražius gyvūnus. Daugelis Europos valstybių juos mato tik sapnuose.

Žaliųjų judėjimo šių metų pasirinkta tema -  Lietuvos pelkių išsaugojimas. Judėjimo pirmininkas Rimantas Braziulis mano, kad būtent pelkės užtikrina gausų vandens kiekį upeliuose ir kituose vandens telkiniuose. Sovietiniais metais vykusi melioracija pridarė daug žalos ne tik kraštovaizdžiui, bet ir pačiam viršutiniam žemės sluoksnio nusausėjimui. Todėl dabar labai svarbu užtikrinti, kad išlikusios pelkės nebūtų toliau sausinamos. O pavojus tam yra. Nes pelkėse esančios durpės naudojamos kurui. Jau porą metų kovojama dėl Plinkšių pelkės išlikimo. Mažeikių – Telšių rajonų sandūroje esantis ežeriukas parūpo vietiniams verslininkams, kurie nori kasti durpes.

Lietuvos žmonės toliau priešinasi danų kiaulių fermų invazijai. Danų fermeriai superka pačias gražiausias Lietuvos vietoves ir ten įrengia fermas. Moderniose fermose įvestas kompiuterinis valdymas. Todėl vietiniams darbo vietų nepadaugėja. Kiaulienos skerdiena parduodama užsienio šalims. Tuo tarpu Lietuvai lieka – mėšlas ir smarvė.

Jašiūnų bendruomenė, pasipriešinusi vietinės plastiko perdirbimo gamyklos plėtrai, privertė atkreipti dėmesį į Sveikatos ministerijos norimas keisti sanitarines apsaugos zonas. Iki šiol vyriausybė nėra patvirtinusi kvapų kontrolės ir reglamentavimo tvarkos. Daugelis objektų, kaip fermos, chemijos, atliekų deginimo pramonė į aplinką skleidžia taršą, kuri žaloja aplinkinių gyventojų sveikatą. O neveikiant kontrolės sistemai ir nesant teisiniams, norminiams reglamentams nėra kaip ginti viešąjį interesą.

Tai tik nedidelė dalis žaliųjų judėjimo veiklos. Tačiau ką beveiktume, bedarytume, visada už mūsų nugaros stovi paprasti Lietuvos žmonės. Tik jų dėka galime padėti jiems patiems ir išsaugoti esmines Lietuvos vertybes.

 

Gyvendama Pilaitėje nesate vieniša, turite ir klusnią (ar nepaklusnią) bendruomenę, kuriai vadovaujate. Įtariu, jog toji bendruomenė Pilaitėje yra savotiškai žaliausia Vilniuje, nesugriaužiama biurokratijos kandžių (paminėkite ir geruosius žmones, gražiuosius jų darbus)?

 

Ko gero, žaliuosius ir čia galima apkaltinti. Negana, jog iš verslininkų atėmė 120 ha miško - dar ir pažaliavusią bendruomenę įkūrė. Man įdomu ir smagu stebėti kaip aplink tiek keistuolių susibūrė. Truputį „nuplaukusių“, bet tuo ir nuostabių. Jeigu ne Vytauto Pelakausko pasiryžimas ar būtume išsaugoję mišką? Vargiai. Nors jo specialybė – chemikas, tačiau puikiai susivokia teisė labirintuose, yra meniškos sielos, pilietiškas. Rimantas Braziulis, Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininkas, būdavo patenkintas jo straipsniais „Žaliajai Lietuvai“, mes – jo idėjomis, patirtimi, aktyvumu. Dabar V. Pelakauskas bando pasikinkyti fortūną, gamindamas vandens filtrus.

Neretai viešos akcijos metu žurnalistai klausia: kas užrašė, sukūrė mums plakatus? Kas gi daugiau, jeigu ne Rimtautas Špokas. Jis - mano kaimynas, kartu su žmona Rasa - abu dailininkai. Beveik visi plakatai jo piešti. Gelbsti ir kitų rajonų maištautojams. Kartais pagalvoju: prisikaupė Rimtauto plakatų, kad taip surengus parodą. Juk niekas dar tokios nerengė. Rimtautas kartu su tėvu - sąjūdiečiai. Sausio 13-osios naktį jie budėjo Seime. Ar kas nors bent padėkojo. Nepaklausiau... Užtat tikras džiaugsmas - keturi jo sūnūs. Kai pasipila kieme tokie nedidukai, greiti kaip žvirbliai, kaimynai džiaugsmingai atsidūsta: tokie gražūs tie vaikiukai. Tačiau gyvena vieno kambario bute už minimalias lėšas. Bet nedejuoja. Angelė Šarlauskienė atėjo vis pabardama, kad revoliucijas darome. Vis gąsdino, kad su mumis nesusidės. Tačiau Antanas Lėckas ją šaukia vardu kirtį perkeldamas ant „a“ raidės ir tai viską pasako. Humanitarinių mokslų daktarė, ilgą laiką dirbusi knygų rūmuose, dabar rašo epinius romanus. Jos pastangomis Pilaitės poezijos pavasario šventės tapo labai savitomis. Kiekvieną kartą Angelė atranda kokį nors pilaitiškiams nežinomą ansamblį, kuris savitai praturtina šventę. Jos pastangomis dar 2002 m. išleista knygelė „Pilaitė praeitis, dabartis, ateitis“. Angelės dėka, jau penki metai iš eilės „Poezijos pavasario“ šventės metu pasirodo vis naujas Pilaitės kūrėjų poezijos, prozos rinktinės. Ji gilinasi į etninę kultūrą, mitologiją. Apie papročius, tradicijas, artėjant pagoniškoms šventėms, „Žaliojoje Lietuvoje“ pasirodo A. Šarlauskienės straipsnis.

Greta žaliosios, pilietiškosios bendruomenėje subujojo ir kultūrinė veikla. Dabar, tarytum eitume lenktynių, vieną dieną rengiamės akcijai ar raštus rašome, kitą – kviečiame į vakaronę. O kodėl gi ne, jei šalia kūrybingi žmonės. Sakalauskų šeima. Antanas Sakalauskas sausio 13-osios naktį kartu su a.a. Asanavičiūte parkrito po tuo pačiu tanku. Tik likimas Antano pagailėjo. Sutrupinta koja sugijo. Antanas ir Vanda Sakalauskai užaugino penkis savo ir dar du iš vaikų namų. Beveik visi vaikai susiję su menais. Va, Jonas Sakalauskas neseniai dalyvavo „Trumfo arkoje“. O Elenos Sakalauskaitės dėka Pilaitės gyventojai pamatė ir išgirdo M.Mažvydo mokykloje Martynos Švegždos fon Bekerio ir jo mokinių koncertą. Tačiau jų mamą, Vandą Sakalauskienę, mes pripratome vadinti švelniai, mūsų Vandute. Jos begalinis rūpestis supančia aplinka. Kas daugiau, jei ne Vandutė užsėdusi ant dviračio aplėks Pilaitės apylinkes - lauk skambučio. Ten - kertamas miškas, o ten - baigia ežero paplūdimį užstatyti, ar statybos baido nuo Balčio ežero retus paukščius. Artimai ir nuolat bendraudama su gamta, mūsų bendražygė sukuria daugybę eilėraščių, o vėliau jiems pritaiko muziką. Jeigu dar sūnus Jonas pagelbsti kokiu nors instrumentu pritardamas, tai Pilaitės gyventojai turi džiaugsmo išgirsti šiek tiek graudulingas, savitas dainas. Jie jau pamėgo ir nuoširdžiai klausosi. Be visų išvardintų rūpesčių ir džiaugsmų Vandutė dirba etikos mokytoja. Geologijos mokslų diplomą įgijusi Maskvoje, studijavusi psichologiją, žinoma kaip keramikė.

Ir pagaliau - Ferdinandas Jakšys. Aktorius, režisierius. Nesiimu pasakoti šio žymaus aktoriaus visų nuopelnų visuomenei. Kai žingsniuodama Pilaitėje pamatau einantį F. Jakšį, man jis primena A. Strazdelį. Tą, kursai - paveiksle, kažkada Katedroje kabėjusio. Toks susirūpinęs, su vyžomis ir begaliniai artimas. Susitinki, pradedi kalbėtis. Ir tiesiog užburia Ferdinando Jakšio tyras gebėjimas būti suprantančiu pašnekovu. Jo dėka Pilaitės žmonės matė visus Vilniaus Senjorų teatro spektaklius. Gruodžiui įpusėjus pilaitiškiams buvo parodytas Dalios Tarailienės režisuotas spektaklis „Varpo gausmas“. Šiame spektaklyje Vincą Kudirką vaidino aktorius F. Jakšys. Po spektaklio jis jau kalbėjo apie kitus galimus sceninius pastatymus.

... Šioje gyvoje mozaikoje trūksta žiupsnelio pipirų. Kitaip sakant, Dalios Tarailienės. Tai ji pernai, švenčiant bendruomenės penkmetį, kartu su F. Jakšiu sugalvojo kurti Pilaitės teatrą, kurio pirmas spektaklis Pilaitės žiūrovams buvo parodytas. Dalia - labai išvaizdi moteris, turi gerą balsą ir aktorinius gabumus, kuria eiles. Ji vadovauja piligriminėms kelionėms. Kelionės ypatingos tuo, kad didžiąją dalį dalyvių sudaro invalidai. Turbūt niekas jiems neparodytų Romos katedros ar Prancūzijos, Ispanijos vienuolynų, jei nebūtų Dalios. Ji – praktikuojanti, atsidavusi katalikė, vadovauja ir skautams. Tai ji neseniai su jaunimu važiavo į Lenkiją parvežti Betliejaus ugnies ir ją išdalins Lietuvos parapijoms. Pilaitiškiai Dalią pamėgo už jos skambiai atliekamas dainas, šiltus žodžius vakaronių, poezijos švenčių metu.

O pabaigai paminėsiu, kad pereitais ir šiais metais rugsėjo 22 dieną Pilaitės bendruomenė suorganizavo Pilaitės piliakalnio atgaivinimo šventę. Aikštelėje ant Pilaitės piliakalnio įžiebtas sukrautas laužas, žvakelėmis nušviestas takas į jį. Pakviesti etnologijos ir istorijos specialistai susitiko su pirmą kartą vienoje vietoje suėjusiais vietiniais, su nuo pat pradžios gyvenančiais senosios ir naujosios  Pilaitės gyventojais. Visi susijungė rankomis apie uždegtą laužą - kaip pilietinės ir taikaus kaimyninio sugyvenimo simbolį. Skambėjo dainos, giesmės, eilės, kalbėta kaip ateityje Pilaitės Piliakalnis galėtų  atrodyti, kokia galėtų būti jo praeities sklaida

 

Yra lyg ir tokia taisyklė: žmonės, siekiantys šviesos ir tiesos, visuomenėje dažnai ir apibjaurojami, paniekinami, nes pajuodėliai, plėšikai ir piktieji juk visada turi prisikaupę daug juodojo parako ar deguto. Ar neatrodo, jog už šviesą ir tiesą Lietuvoje kylame (ir leidžiamės) panašiai, tarsi gyventume kokia 19-ame amžiuje?

 

Deimantai ir pelenuose žiba. Tamsą keičia šviesa ir - priešingai. Tas pasistumdymas gal yra savotiškas variklis. Gali būti, kad visuomenė taip kaupia jėgas kokiam nors iššūkiui. Jeigu į viešumą išeina asmenybė ir turi patriotiškumo, gražių idėjų, vargiai ar kas nors pajėgs apjuodinti, sužlugdyti. Bėda, jog tokių žmonių kasdien neatsiranda. O netikrų pranašų, politikų, prisitaikėlių - nors vežimu vežk.

 

Žmogaus gyvenimas visada yra susiejamas ir su jo gimtine. Ar paglosto Tave gimtinė, jos medžiai, kalvelės ar lygumos?

 

Dažnai pagalvoju, kai įsigysiu automobilį ir turėsiu vairuotojo pažymėjimą, pirmiausiai nuvažiuosiu į tėviškę. O tuomet apvaikščiosiu visus medžius, krūmus, pašnekinsiu dar likusius kaimynus. Svarbiausia, niekur neskubėti. Vėl pajausti be galo ilgas vaikystės dienas, kai galėdavai valandas žiūrėti kaip ošia medžiai ar nuo šakų varva lietus.

 

Belaukiant Šv. Kalėdų tokie šviesūs žmonės, kaip Janina, ko gero, ir skanių valgių šeimynai prigamina... Ar galėtumėte pasigirti, jog mokate virti, kepti, skalbti, adyti, nerti, megzti, velti?.. Ir kas geriausiai pavyksta?

 

Kiekvieną rytą verdu košę. Stengiuosi, kad vaikai prieš mokyklą gautų šilto maisto. Esu žinoma mielinių bandelių su obuoliais kepėja. Tačiau pačiai atrodo, jog esu niekam tikusi šeimininkė... Tikrai - ne kulinarė. Tačiau kai ką nors skanesnio gaminu, vaikai priėję klausia: kokia dabar šventė?.. Kaip tada nesuprasi, jog skanus maistas yra vienas iš svarbiausių namų jaukumo komponentų.

 

Ką palinkėtumėte tiems, kurie skaito „Lututę“, „Tėviškės gamtą“, „Žaliąją Lietuvą“, „Žaliąjį pasaulį“, „Žurnalą apie gamtą“?..

 

Išgyventi. Žinau kokius nelengvus kelius, norėdamas išlikti, nueina kiekvienas iš šių leidinių. Ir kiekvienas turi savo skaitytoją. Tai - lyg paukščių čiulbėjimas. Juk nepasakysi, kuris iš jų gražiausias. Kai susilieja balsai, tiesiog gražu. Taip ir čia. Rašydami apie gamtos, harmoningos aplinkos ypatumus ugdote gamtai jautrius žmones. O tai yra garantas mūsų visų išlikimui.

LINKIU PRASMINGŲ METŲ, TIKĖJIMO SAVO DARBAIS, ATEITIMI.

Meilės, šilumos ir ramybės Jūsų ir kitų Lietuvos žmonių, kuriems gamta yra savastis, namams

 

Kalbino Augustas UKTVERIS.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"