Paieška Nebylus istorijos liudininkas

Nebylus istorijos liudininkas

 

Lepindamiesi pliaže ir rieškučiomis žarstydami smėlį, visai nesusimąstome, kad kiekviena jo smiltelė – mūsų planetos geologinės istorijos liudininkė.

 

Smėlis mums atrodo toks pažįstamas ir įprastas, kad mes jo tiesiog nepastebime. Ir net nepagalvojame, koks tai nuostabus gamtos kūrinys. Spręskite patys: akmens kietumu pasižymintis smėlis gali šlifuoti pačius tvirčiausius lydinius ir ardyti milžiniškus mechanizmus. Tačiau tuo pat metu jis sugeba lietis ir tekėti tarsi skystis. Kopos ir barchanai, kuriuos jis suformuoja, tiksliai atkartoja jūros bangų formą ir tarsi bangos yra vėjo kedenamos. Skystis mums atrodo vientisa medžiaga, o smėlis susideda iš viena su kita nesulimpančių dalelyčių. Daugelio pasaulio tautų kalbose palyginimai su smiltimis reiškia begalinį mažumą.

Visi žino, kaip atrodo smėlis, bet retai kas atkreipia dėmesį į atskiras smilteles. O į jas vertėtų įsižiūrėti.

“Susmulkintas, gamtos sutrintas akmuo, smulkūs akmens grūdeliai”, - taip apibūdina smėlį garsusis Dalio žodynas. Išties, beveik kiekvienas smėlis kažkada buvo akmeniu, kalnų uolienos luitu, suirusiu nuo mechaninio poveikio ir temperatūrų svyravimo. Dažniausiai aptinkamas silicinis smėlis, nors smėlis gali susidaryti beveik iš visų kietų kalnų uolienų. Kai kuriose šalyse įprastas dalykas – bazalto, kalkakmenio ir marmuro smėlynai.

Akmuo mums atrodo negyvas. Bet ar žinote, jog ir kalkakmenis, ir marmuras dažnai turi savyje nesuskaičiuojamą kiekį foraminiferų “namelių” (foraminiferai – vienaląsčiai kriaukliniai organizmai). Šios miniatiūrinės būtybės gyvena mūsų planetos jūrose ir šiandien. Prieš milijonus metų jų kriauklytės, nusėdusios į jūros dugną, susipresavo, slegiamos savo pačių svorio. Marmuriniame smėlyje neįmanoma išskirti pavienių organizmų likučių, mat jie glaudžiai vienas su kitu sulipę. Užtat kalkakmeniniame smėlyje foraminiferų “nameliai” puikiai išsilaikę. Kai kuriame siliciniame smėlyje galima aptikti gyvų būtybių likučių. Tai taip pat mikroorganizmai ir taip pat kriaukliniai – radioliarijos. Jų kriauklelės tokios pat miniatiūrinės, kaip ir foraminiferų. Bet jos dar dailesnės, įvairesnės savo forma. Prieš tapdamos smiltelėmis, jos suspėjo pabūti kieta kalnų uoliena.

 

Planetoje esama smėlynų, niekada nebuvusių akmenimis

 

Stambiagrūdis daugelio jūrinių paplūdimių smėlis susideda iš moliuskų kriauklių nuolaužų. Kartais tai yra kriauklinio akmens skilimo produktas. Šios kriauklės, susidariusios iš kalcio – labai populiarios tarp įvairių organizmų grupių statybinės medžiagos – bangų mūšos yra sutrinamos išsyk po to, kai numiršta jų gyventojai – moliuskai.

Įžymiųjų koralinių rifų ir atolų viduje gyvena jų kūrėjai – koraliniai polipai. Kalkiniai šarvai saugo jų švelnius kūnelius nuo jūros grobuonių. Bet ne nuo visų. Žuvys–papūgos savo galingais žandikauliais atkanda koralų šakeles taip lengvai, kaip avys peša žolę. Polipai žuvies skrandyje suvirškinami, o susmulkintos jų “namelių” nuolaužos iš žarnyno pašalinamos. Kerintis baltas įžymiųjų Ramiojo ir Indijos vandenyno paplūdimių smėlis – daugybės tokių žuvų kartų “virškinamojo proceso” rezultatas.

Gamtoje taip pat aptinkamas juodasis smėlis. Staigaus vulkano išsiveržimo metu skysta lava su didžiule jėga pasilieja iš kraterio. Stingdami jos purslai virsta vulkaninėmis dulkėmis arba smėliu ir išsibarsto tūkstančius kilometrų. Šis smėlis dar kitaip vadinamas vulkaniniu stiklu – obsidianu. Jo miniatiūrinės skeveldrėlės turi labai aštrius kraštus.

Beje, apie smėlio spalvas. Paprastai mes jį visada įsivaizduojame gelsvai pilką. Tai įprastinė silicinių smėlynų spalva. Bet, kaip mes jau minėjome, smėlis būna ir juodas, ir baltas. Arba raudonas, turintis savo sudėtyje daug geležies. Aptinkami gamtoje ir žydri smėlynai. Deja, itin retai.

Baltasis Karibų jūros salų smėlis baltas atrodo tik pasižiūrėjus plika akimi. Tuo tarpu pakišus jį po mikroskopu, matyti, kokios nevienodos yra smiltys, susidedančios iš radioliarijų ir kitų vienaląsčių gyvūnų griaučių.  Elektroninis mikroskopas rodo sudėtingą šių smilčių sandarą.

Žydrasis Pietų Afrikos Respublikos smėlis – apgaulingas. Brangakmenių dalelyčių jame nėra. Štai vienos šios šalies provincijos - Kva Zulu Natal – paplūdimių smėlis susideda iš persišviečiančių ir drumstos pieno spalvos kvarco grūdelių bei vario turinčių mineralų (malachito ir lazurito) nuolaužėlių. Pakišus tokį smėlį po elektroniniu mikroskopu, matyti, kad malachito kruopelytės yra išraizgytos gilių plyšelių ir pamažu skyla į dar smulkesnes daleles.

Kipras garsėja švariausiu organinės kilmės smėliu. Šios valstybės pliažų smėlis – tai miriadai suakmenėjusių vienaląsčių – foraminiferų – kriauklyčių. Milijonus metų šie vienaląsčiai gyvūnėliai gyvena jūrų ir vandenynų dugne. Pro kriauklėje esančias skylutes foraminiferai iškiša savo žvejybinį tinklą ir juo gaudo kitus vienaląsčius organizmus.

Ramiojo vandenyno bangos skaldo moliuskų kriauklelytes į itin smulkias dalis ir jas plukdo į Havajų krantus. Bet havajietiškų paplūdimių smėlis – tai ne tik kriauklelės. Tai dar ir jūros ežių adatėlės. Jos greit suardomos ir lieka tiktai sąnarių galvutės, kuriomis adatos būna sujungtos su šarvais.

Naujosios Zelandijos Pietinės salos krantai nuberti granatiniu smėliu. Jūros bangų mūša šlifuoja bazalto, kalcito ir kitų kalnų uolienų dalelytes, ir jos tampa absoliučiai lygios. Pačios gražiausios iš jų – smulkiausios raudonųjų granatų dalelytės. Tai magnio, geležies ir aliuminio silikatų dariniai.

 

Keletas faktų

 

* Smiltelės dydis – nuo 0,05 iki 2 mm.

* Kubometras smėlio – tai 2 mlrd. smiltelių.

* Smėlynai užima viso labo 10–15 procentų dykumų paviršiaus.

* Stiklas ne mažiau kaip 60 procentų susideda iš tokios pat medžiagos, kaip ir kvarcinis smėlis.

* Prancūzijos Šato de Olon vietovėje yra Smėlio muziejus. Jame surinkta per 3000 smėlio pavyzdžių.

* Per metus vėjas perkelia Baltijos pajūrio kopas dešimčia metrų.

* Sacharos smėlio audros pakelia smilteles į tokį aukštį, kad jos nuskrenda iki Europos.

* Stiklinės “įdubos” ties Vladivostoku dugnas yra sėte nusėtas stikliniu smėliu – vandenyno bangų nušlifuotomis butelių nuolaužomis iš artimiausio sąvartyno. Panašu, kad, laikui bėgant, čia susidarys pirmasis istorijoje smėlis iš dirbtinio stiklo.

 

Parengė Kostas JANKUS

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"