Paieška Pasivaikščiojimas miesto gatvėmis

Gintauta DAUNECKYTĖ

Radviliškis

 

Pasivaikščiojimas miesto gatvėmis

 

Vieną pavasarį  miestas pasipuošė gėlėmis.

- Neilgam - išvogs, išlaužys, sutryps, - niurzgėjo pesimistai.

- Gal nors kiek išliks? – tikėjosi optimistai.

O miestas kiekvieną pavasarį vis daugiau pražysdavo...

*  *  *

Kadaise prie nutriušusios bažnyčios pastatė gražius, erdvius kultūros rūmus. Vaikai, jaunimas, jų tėvai skubėdavo į naujuosius rūmus: į koncertus, spektaklius, repeticijas, o seneliai rinkdavosi bažnyčioje.

Bėgo laikas. Bažnyčią ir varpinę perdažė – dabar iš tolo švyti. Pamaldų metu pilna jaunų ir senų žmonių, vakarais renkasi jaunimo ir suaugusiųjų chorai, skautai...

Kultūros namų sienos nusilupinėjo, prakiuro stogas. Šaltame kambarėlyje dar retkarčiais repetuoja pensininkų ansamblis...

Keičiasi laikai, keičiasi ir mūsų kelių kryptys...

*  *  *

Horizonte išnykstantys geležinkelio bėgiai primena laiptus į dangų. Kiek jais nudundėjo žmonių likimų į išsvajotąjį rojų ar į prarają...

*  *  *

Vaikystėje bijojau pro šalį greitai skriejančių traukinių, jaunystėje sutrikdavau, kad galiu nuvažiuoti ne į tą pusę. Vėliau nervino jų keliamas triukšmas. Senatvėje vienintelė pramoga – skaičiuoti

pravažiuojančius pro šalį traukinius. Taip ir prabėgo gyvenimas šalia geležinkelio...

*  *  *

Mažo miestelio maža, siaura gatvelė, įrėminta medinių namelių. Tylu, ramu, nėra pro šalį skriejančių mašinų. Tik viename kieme išgirsti krykštaujančius vaikus ar per tvorą besilabinančius

kaimynus.

Prieš akis savo geltonumą spinduliuojantis, neseniai perdažytas namukas, neseniai iššluotas kiemas, ant palangės išdidžiai iškėlusi žiedus žvelgia orchidėja. Kitoje gatvės pusėje jau atsilupinėjusiais dažais nameliukas, ant palangės raudonumu trykštantis muškatorius ir akimis tave nulydinti senutė.

Iš abiejų namų kaminų rūksta dūmai. Įdomu, kuriuose daugiau šilumos?

*  *  *

Naujasis miesto mikrorajonas. Gražūs, dailūs namai – tikros pilaitės. Lygut lygutėliai nupjauta žolė, vienas už kitą gražesni egzotinių kraštų augalai – anapus didžiulės tvoros...

*  *  *

Einu miesto parku. Po kojomis - įvairiaspalvis lapų kilimas. Tyčia velku kojas įsiklausydama į lapų šnaresio muziką. Mintimis nuklystu į vaikystę – taip smagu būtų kristi į ką tik sugrėbtą krūvą ar paleidus glėbį lapų skristi su jais pavėjui. Staiga po kojomis pokšteli nukritęs kaštonas, prižadindamas iš svajonių: „Nekvailiok, juk tu jau suaugusi!“

*  * *

Gyvenu naujajame miesto mikrorajone, senų sodų kaimynystėje. Kiekvienais metais pro langą žvilgtelėjusi matau, kaip keičiasi metų laikai.

Pirmosios apie atėjusį pavasarį savo kvarkimu praneša tvenkinyje įsikūrusios varlės. Pirmoji žaluma ir varške pražilusios obelų šakos – geras poilsis akims ir sielai.

Vasaros naktį užmiegu klausydama lakštingalos trelių.

Rudenį palydžiu su pageltusiais medžių lapais ir raudonskruosčiais obuoliais.

Žiemą šerkšnu padengtos medžių šakos nukelia į vaikystės pasakų šalį.

Ir vėl pavasaris... bet neliko sodo – iškirto, pastatė prekybos centrą, autoservisą. Dabar ir vasarą, ir pavasarį, ir žiemą, ir rudenį pasitinku ir išlydžiu su mašinų ūžesiu, žmonių šurmuliu.

*  *  *

Sako, anksčiau mūsų mieste skraidę juodi žvirbliai. O kaip dabar? Nutariu patikrinti. Bet kur rasti nors vieną žvirblį? Prieš kelerius metus bent kuosos savo kranksėjimu palydėdavo. Vaikštinėju tol,

kol pati pasijuntu balta varna...

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"